7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Skalvija

Vėl kviečia „Pirmoji banga“

Rugsėjo 6–9 d. Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir rugsėjo 14–16 d. Kaune, kino centre „Romuva“, vyks ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“. Šiemet jo programoje – 1918–1938 m. sukurti filmai. Didžioji dalis „Pirmosios bangos“ programos filmų buvo rodomi tarpukario Lietuvoje.

Visa tai jau buvo „Odisėjoje“

Wimo Wenderso filmas „Paryžius, Teksasas“ („Paris, Texas“, 1984) trumpam sugrįžta į kino ekranus. Pasirodymo metais filmas pelnė daug tarptautinių kino apdovanojimų, tarp jų Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“, FIPRESCI prizą, BAFTA apdovanojimą, ir įtvirtino režisierių tarp svarbiausių XX a. pabaigos kino kūrėjų. Nuo gegužės 20 d. keturis sekmadienius iš eilės „Paryžių, Teksasą“ bus galima pamatyti „Skalvijos“ kino centro kino klasikos vakaruose, o gegužės 23 d. – Klaipėdos „Kultūros fabrike“. Gegužės 20 d. filmą pristatys Narius Kairys, 27 d. – Izolda Keidošiūtė, birželio 3 d. – Mantė Valiūnaitė, 10 d. – Dmitrijus Gluščevskis.

Kroatijos kino dienos „Skalvijoje“

Vilniaus kino žiūrovai turės galimybę susipažinti su šiuolaikiniu Kroatijos kinu. Balandžio 19–22 d. „Skalvijos“ kino centre rengiamos Kroatų kino dienos. Jų organizatorė Kroatijos Respublikos ambasada Lietuvoje, bendradarbiaudama su „Skalvija“, nori supažindinti žiūrovus su šiuolaikiniu savo šalies kinu, padėsiančiu geriau pažinti kroatų kultūrą, meną ir skirtingus regionus.

Armėnijos freskos

Nuo sausio 5 d. sekmadienio vakarais pirmąkart Lietuvoje „Skalvija“ rodys originalią Sergejaus Paradžanovo filmo „Granato spalva“ („Nran guyne“, kitas filmo pavadinimas „Sajat Nova“, 1969) versiją. Iš studijoje „Armenfilm“ ir Rusijos kino archyve „Gosfilmofond“ išlikusios medžiagos filmą atkūrė ir restauravo Bolonijos sinemateka bei fondas „L’Immagine Ritrovata“.

Pamiršti šedevrai

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 7–10 d. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, ir rugsėjo 15–17 dienomis Kaune, „Romuvoje“. Nebylius kūrinius lydės gyva muzika. Festivalį atidarys prancūzo Alfredo Machino (1877–1929) filmas „Karo prakeikti“ („Maudite soit la guerre...“, Belgija, 1914), kuriame pasakojama dviejų skirtingose karo stovyklose atsidūrusių draugų istorija. Sukurtas prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią Europoje, pacifistinis filmas stebina ne tik pranašiškumu, bet ir kruopščiai pritaikytomis spalvomis, beje, kadrai buvo spalvinami rankomis. Harry O. Hoyto „Dingęs pasaulis“ („The Lost World“, JAV, 1925) taip pat stebino amžininkus specialiaisiais efektais, be kurių būtų neįmanoma tolesnė nuotykių kino raida. Filmo herojus profesorius Čelendžeris paskelbia, esą Amazonės džiunglėse iki šiol gyvena priešistorinės būtybės, ir surengia ekspediciją į šį „dingusį pasaulį“...

Ištikimas savo žvilgsniui

Gegužės 17 d. „Skalvijoje“ prasidės režisieriaus Gyčio Lukšo filmų retrospektyva, skirta jo 70 metų jubiliejui. Pirmąjį retrospektyvos filmą „Vakar ir visados“ (1984) pristatys pats režisierius. Retrospektyvos programoje – filmai „Mano vaikystės ruduo“ (1977), „Vasara baigiasi rudenį“ (1981), „Žalčio žvilgsnis“ (1990), „Mėnulio Lietuva“ (1997), „Duburys“ (2009). Įėjimas į seansus nemokamas.

Pakeitęs britų kiną

 Lindsey’us Andersonas (1923–1994) – viena svarbiausių pokario britų kino figūrų. Baigęs Oksfordą, 1947 m. jis kartu su Gavinu Lambertu ir Karelu Reiszu įkūrė įtakingą kino žurnalą „Sequence“. Žurnalas ėjo trumpai – iki 1954-ųjų, tačiau jame suformuluoti principai padėjo netrukus atsiradusiam „Free Cinema“ kino judėjimui, iš esmės pakeitusiam anglų kiną. „Sequence“ pasisakė už socialiai angažuotą kiną, kovojo su konformizmu ir ideologija. Savo straipsniuose Andersonas žavėjosi Jeano Vigo filmais ir jo kino maištu. Uždarius žurnalą, Andersonas rašė straipsnius kitiems leidiniams ir netrukus tapo vienu svarbiausiu anglų kino kritiku. Jis rašė piktus straipsnius, kuriuose kritikavo kolegų ir viso britų kino konformizmą.

 
Iš pradžių Andersonas kūrė dokumentinius filmus, kurie atitiko „Free Cinema“, kvietusio įtvirtinti kasdienybės svarbą, dvasią, bet kartu tęsė britų ir pirmiausia Humphrey Jenningso poetinės dokumentikos tradicijas. Andersono filmai rodė provincijos laikraščio kasdienybę („Veikfildo ekspresas“, „Wakefield Express“, 1952), ironiškai prabilo apie vargingus pajūrio atrakcionus („O, svajonių šalie“, „O Dreamland“, 1953), pasakojo apie kurčnebylių vaikų mokyklą („Ketvirtadienio vaikai“, „Thursday’s Children“, 1953). Iš jų išsiskiria Venecijos „Auksiniu liūtu“ apdovanotas lyrinis pasakojimas apie netrukus panaikintos Kovent Gardeno turgavietės kasdienybę „Kiekvieną dieną, išskyrus Kalėdas“ („Every Day Except Christmas“, 1957).

Sau pačiam girdint

Šiandien kiekvienas mūsų galime padaryti patį geriausią vaizdo atkartojimą, galime tų vaizdų pridaryti gausybę. Viską fiksuojantys žmonės mano, kad skaitmeninis daiktas jiems padės ką nors atsiminti, bet tai tik sutrumpina žmogaus atsiminimą, nes savo atmintį ėmėme dėti į beribes skaitmenines laikmenas.
 
Dabar jau niekas nebevedamas į fotoateljė specialiai daryti nuotraukos. Daug kas pamiršto tokį reiškinį kaip negatyvo perkėlimas ant popieriaus. Tos išblyškusios nuotraukos, kurias mačiau tėvo laboratorijoje, tebėra manyje. Dabar aš sau „gaminu“ vienetinį unikalų atvaizdą. Aš tyrinėju ir tą vaizdą pasisavinu, pasirinkdamas tinkamą fotoaparatą ir panirdamas į paties proceso laiką.
 

 

Kraštutinumų duetas

Kino istorija žino daug garsių duetų, tačiau nė vienas nebuvo toks prieštaringas, įtemptas ir nenuspėjamas kaip Wernerio Herzogo ir Klauso Kinskio. Tai buvo kraštutinumų duetas. Apie tai pasakoja Herzogo dokumentinis filmas „Mano mylimiausias priešas“ („Mein Liebster Feind“, Vokietija, 1999). Filmą bus galima pamatyti birželio ketvirtadieniais (5, 12, 19 d.) „Skalvijos“ kino ekrane. Greta dar du sekmadienius (birželio 8, 15 d.) kino klasikos seansuose bus rodomas vienas stipriausių šio dueto filmų „Fickaraldas“ („Fitzcarraldo“, Vokietija, Peru, 1982).

Meno ir gyvenimo vienybė

Artimiausi Kino klasikos vakarai „Skalvijoje“ bus skirti Wernerio Herzogo filmui „Fickaraldas“ („Fitzcarraldo“, Vokietija, 1982). Tai vienas garsiausių režisieriaus filmų, atnešęs jam Kanų kino festivalio prizą už režisūrą. Filmas iki šiol laikomas gražiausiu kino himnu žmogaus beprotystei ir siekiui įgyvendinti svajonę.
Tikrais įvykiais paremtas „Fickaraldo“ veiksmas perkelia į XX a. pradžios Peru. Airių inžinierius, kurį vietiniai indėnai vadina Fickaraldu, yra didžiulis operos gerbėjas. Jis gali nukeliauti tūkstančius kilometrų Amazone ir jos intakais, kad pasiklausytų Enrico Caruso. Visas Fickaraldo gyvenimas Lotynų Amerikoje – nesibaigiančios nesėkmės: nepavyko nutiesti kelio per Andus, pastatyti ledo fabriko. Tačiau Fickaraldo melomanija pavirsta gigantomanija: jis nusprendžia pastatyti operos teatrą džiunglių glūdumoje ir pakviesti ten Caruso. Norėdamas surinkti tam pinigų, jis išsinuomoja kaučiuko plantaciją. Patekti į ją nelengva – kelių nėra, tik upės. Fickaraldas nusprendžia kartu su indėnais pervilkti laivą žeme iš vienos upės į kitą, per kalno viršūnę, kad išvengtų pavojaus. Atrodytų, beprotiška idėja sėkmingai įgyvendinama. Tačiau Fickaraldas nesuvokia indėnų mentaliteto. Jiems ir laivas, ir pats Fickaraldas yra galimybė sutramdyti upės slenksčius valdančius demonus. Naktį jie perkerta laivo grandinę...
PUSLAPIS
6