7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Marlene Dietrich šuolis į Holivudą

Josefo von Sternbergo filmas „Marokas“

7md inf.
Nr. 9 (1288), 2019-03-01
Kinas
Marlene Dietrich ir Gary Cooperis filme „Marokas“
Marlene Dietrich ir Gary Cooperis filme „Marokas“

Prie ankstyvosios kino klasikos „Skalvijos“ kino centre tradiciškai sugrįžtama rudenį, festivalyje „Pirmoji banga“. Kovą prisiminti laikus, kai į kino juostą įrašytas garsas filmuose tik atsirado, žiūrovai bus kviečiami į kino klasikos vakarų seansus. Juose bus rodomas Josefo von Sternbergo (1894–1969) filmas „Marokas“ („Morocco“, 1930), kuris aktorei Marlene Dietrich atnešė pasaulinės kino žvaigždės statusą.

 

Vokiečių aktorei Dietrich 4-asis dešimtmetis buvo lemtingas: 1930-aisiais pasirodė ją išgarsinęs filmas „Žydrasis angelas“. Į Berlyną pirmojo garsinio filmo kurti iš Holivudo pakviestas Josefas von Sternbergas, pastebėjęs jaunos žemu balsu dainuojančios aktorės talentą, skyrė jai pagrindinį kabareto dainininkės vaidmenį. Iškart po „Žydrojo angelo“ triumfo režisierius ir aktorė išvyko į Holivudą. Pirmas čia sukurtas jų bendras filmas ir buvo „Marokas“. Vaidmuo šiame filme pelnė aktorei „Oskaro“ nominaciją ir davė pradžią beveik penkiasdešimt metų trukusiai jos karjerai Holivude. Visą gyvenimą von Sternbergas buvo vadinamas Dietrich Pigmalionu – jis ją pavertė žvaigžde. Po daugelio metų režisierius yra prisipažinęs: „Nesakykite, kad Marlene užpildo mano kūrinį, kad jame karaliauja, jį valdo ir suteikia jam gyvybės... Marlene mano filmuose nėra Marlene. Marlene – tai aš, ir ji tai žino geriau už kitus.“

 

Dietrich sėkme taip pat rūpinosi kino studija „Paramount Pictures“. Iš Vokietijos atvykusi Dietrich turėjo konkuruoti su tuomete „Metro-Goldwyn-Mayer“ studijos žvaigžde švede Greta Garbo. Todėl neatsitiktinai ir „Maroką“ lydėjo reklaminė frazė: „Moteris, kurią nori pamatyti visos kitos moterys“.

 

Dietrich herojė dainininkė Emi Žoli atvyksta į Maroką pasirašiusi kontraktą su vietos kabareto „Lo Tinto“ savininku. Galima spėti, kad jos karjera nesiklosto sėkmingai. Kabarete dainininkės pasirodymu susižavi jaunas Svetimšalių legiono kareivis Tomas Braunas. Emi myli jaunuolį, bet jai peršasi turtuolis. Iš pradžių dainininkė pasirenka jį, tačiau vėliau Emi Žoli supras, kad negali gyventi be Tomo. Filmas baigiasi scena, kai nusiavusi basutes ir sviedusi jas į smėlį Emi leidžiasi vytis tolstančio legionierių pulko. 

 

Ši scena (beje, kaip ir visas filmas) tapo ne vieno feministinės kino teorijos ir kritikos straipsnio objektu. „Autorių kolektyvo“ pasirašyta filmo analizė, pasirodžiusi 1970 m. žurnale „Cahiers du cinéma“, dabar jau laikoma vienu ryškiausių tekstų apie socialines kino funkcijas. Šis straipsnis baigiasi teze, kad pagrindinis filmo akcentas yra „meilės troškimas, tai yra erotinis ryšys.Daktaras Lacanas mus moko, kad tokia meilė yra ne kas kita, kaip dovanojimas kažko, kas neegzistuoja“.

 

Filmo sukūrimo metais bene skandalingiausia scena buvo pirmasis Dietrich vaidinamos dainininkės pasirodymas kabarete. Ji vilki vyrišką fraką, o vėliau pabučiuoja salėje sėdinčią merginą. Ši scena tapo ir aktorės, ir filmo vizitine kortele ir pirmąja, kurioje rodomas dviejų moterų bučinys. Seksualios kabareto dainininkės – kerinčios moters, turinčios vyriškų bruožų, įvaizdį vėliau mėgdžiojo daugelis Holivudo žvaigždžių. Dietrich partneriu filme tapo populiarusis Gary Cooperis, jau tuomet moterų numylėtinis, vėliau sukūręs svarbius vaidmenis Alfredo Hitchcocko filmuose. Turtuolį suvaidino Adolphe’as Menjou, kine debiutavęs dar 1914 metais. Po Antrojo pasaulinio karo jis tapo vienu aktyviausių komunistų Holivude gaudytojų.

 

Filmo scenarijus sukurtas pagal Jules’io Furthmano romaną „Emi Žoli“ („Amy Jolly“), herojės vardu buvo planuojama pavadinti ir filmą. Jo veiksmas nukelia į Šiaurės Afriką, tačiau egzotiški „Maroko“ kraštovaizdžiai atkurti studijoje.

 

Pasak kino istoriko Charleso Silverio, von Sternbergas buvo pirmasis režisierius, kuris suvokė garso kine galimybes, atkurdamas vėlyvojo nebyliojo kino skaidrumą ir grožį. Viena tai lėmusių priežasčių – kaip jis akcentavo tylos svarbą kine. „Maroke“ gausu ilgų kadrų, kurių pagrindas – vien tik pribloškiantys vaizdai, papildyti muzika ir foniniais garso elementais.

 

***

 

1992 m. pasirodžiusioje prisiminimų knygoje „Ačiū Dievui, esu berlynietė“ („Ich bin, Gott sei Dank, Berlinerin“) Marlene Dietrich taip prisiminė „Maroko“ filmavimo pradžią.

 

„Filmu „Marokas“ prasidėjo Sternbergo ir Marlene Dietrich bendradarbiavimas JAV. Man buvo labai sunku, nes turėjau kartu ir taisyklingai kalbėti angliškai, ir daryti paslaptingos moters įspūdį. Mįslingumas niekad nebuvo mano stiprybė. Žinojau, ko iš manęs laukia, bet nesugebėjau sukurti paslaptingos atmosferos. „Žydrasis angelas“ buvo kitoks filmas – prasčiokiškos, įžūlios, gašlios ir staigios merginos vaidmuo buvo visiška „paslaptingos moters“, kurios iš manęs Sternbergas reikalavo „Maroke“, priešingybė.

 

Pirmą sceną filmavome vienos „Paramount“ studijos Holivude paviljone. Veiksmo vieta buvo laivas, įplaukiantis į Kasablanką ar kitą egzotišką uostą. Žiūrėjau į tolį, atsirėmusi į turėklus (kamera iš kairės), o kai atsisukau ir griebiau savo vienintelį lagaminą, jis taip nesėkmingai atsidarė, kad visi daiktai iškrito. Tada prie manęs priėjo kažkoks džentelmenas (Adolphe Menjou), kad padėtų surinkti daiktus, ir pasakė: „Ar galiu padėti, mademoiselle?“

 

Žodis „mademoiselle“ turėjo iškart suteikti virš daiktų palinkusiai moteriai paslaptingą charakterį. Mano atsakymas buvo: „Ačiū, man nereikia pagalbos.“

 

Tačiau tą dieną pagalba man būtų labai pravertusi. Priešingai nei dauguma vokiečių, nesakiau „sssanks“, tačiau mano „th“ žodyje „thanks“ tikrai nebuvo tobula. Be to, filmavimo aikštelėje susigrūdo šimtai žmonių, norinčių pamatyti naują atvykėlę Marlene Dietrich (du labai keisti žodžiai).

 

Gerai žinojau, ką darau blogai. Stengiausi su, mano galva, amerikietišku akcentu sakyti: „Thanks, I don’t need any help“, prispausdama liežuvį prie gomurio, kad „l“ būtų gerklinis. Sternbergas, taip pat suvokdamas akimirkos svarbą, bet kaip visada be galo kantrus, liepė tą frazę kartoti nežinau kiek kartų, kol „help“ ištariau taisyklingai. Tik dabar suprantu, kad šis pirmasis sakinys ir pirmoji scena turėjo milžiniškos reikšmės filmo ir niekam nežinomos vokietės Marlene Dietrich sėkmei. (Kai paprašiau Sternbergo leisti pakeisti pavardę, jis atsakė: „Netrukus visi ją žinos.“)

 

Dienai baigiantis pasipylė ašaros. Ne grupės akivaizdoje, bet grimo kambaryje, stebint grimuotojai Dot, aprengėjams ir kirpėjoms...To jau man buvo per daug! Norėjau grįžti į Vokietiją. Jei nuo šiol toks turi būti mano gyvenimas, nenoriu jo. Berlyne palikau vyrą ir dukterį – iškart pas juos grįžtu.

 

Sternbergas atėjo prie grimo kambario durų, tyliai pasibeldė ir įėjo. Per dvidešimt minučių jis sugrąžino man drąsą. Jis pasakė: „Niekad nenutrauk sutarčių – tai taisyklė numero uno. Niekad neatsisakyk – taisyklė numero duo. Kitaip tariant, pasilik.“

 

Kaip jam turėjo būti sunku rūpintis jauna, jautria moterimi, kuri nesuprato jo tikslų nei norų, ką jau kalbėti apie svajones, kad būsiu jo Trilby, jo Eliza Dulitl, jo Galatėja. Svajones sukurti nuosavą, idealą atitinkančią moterį, panašiai kaip dailininkas ją kuria drobėje. Kaip jis galėjo mane ištverti? Nesugebu atsakyti į šį klausimą. Nesupratau, apie ką jis galvoja, nežinojau jo tikslų. Sternbergas nusprendė padaryti iš manęs žvaigždę, bet aš tam buvau abejinga. Iš tikrųjų, jis „sukirpinėjo“ nežinomą berlynietę pagal savo matmenis. Tiesa, aš buvau jauna, mane buvo lengva sužeisti, ir buvau tam, kad sužavėčiau gausius amerikiečių žiūrovus, bet savo akyse likau tuo, kuo buvau visada: vokiete, dirbančia savo darbą, ir nieko daugiau.

 

Nenorėjau vakarais eiti į priėmimus. Jis sutiko. Man buvo svarbūs tik namai. Neprotestavo. Norėjau atsivežti dukrelę į JAV. Sutiko. Net paskambino mano vyrui (pati neturėjau tiek drąsos) ir paklausė, ar galiu atvažiuoti ir pasiimti Marią. Kartą ir visam laikui pripildė mane drąsos ir pasitikėjimo, bent jau taip tada atrodė mums abiem.

 

Jis buvo išpažinčių klausytojas, kritikas, mokytojas, atidus visiems mano poreikiams, jis man patardavo, rūpinosi mano reikalais, buvo agentas ir spaudos atstovas, padėjo gyventi santarvėje su savimi ir savo namais, buvo mano absoliutus ponas, nesvarbu, ar kalbėjomės apie būtinybę įsigyti rolsroisą ir samdytis vairuotoją, ar kad pasirašyti čekius yra svarbus darbas. Jis išmokė ne tik profesijos ir anglų kalbos, bet ir tūkstančio kitų dalykų. Vienas Dievas žino, ko iš jo sužinojau! Nemanau, kad būčiau jam kada nors už tai padėkojusi. Tačiau, kiek pamenu, jis ir nemėgo padėkų.“

 

„Marokas“ bus rodomas „Skalvijos“ kino centro rengiamuose kino klasikos vakaruose kovo 3 d. (pristatys Neringa Kažukauskaitė), 10 d. (pristatys Izolda Keidošiūtė), 17 d. (pristatys Dmitrijus Gluščevskis).

 

„7md“ inf.

Marlene Dietrich ir Gary Cooperis filme „Marokas“
Marlene Dietrich ir Gary Cooperis filme „Marokas“
Gary Cooperis filme „Marokas“
Gary Cooperis filme „Marokas“
Kadras iš filmo „Marokas“
Kadras iš filmo „Marokas“
Josefas von Sternbergas ir Marlene Dietrich Berlyno stotyje 1930 m.
Josefas von Sternbergas ir Marlene Dietrich Berlyno stotyje 1930 m.