7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Belaikės kosminės vibracijos

Šarūno Nako seanso įspūdžiai

Brigita Jurkonytė
Nr. 35 (1272), 2018-11-02
Muzika
„Kosminės vibracijos“. G. Šuminaitės nuotr.
„Kosminės vibracijos“. G. Šuminaitės nuotr.

Dauguma tarpukario meno kritikų, klausytojų, deja, kaip ir šiandien, vis dar neatveria savo vidaus Vytauto Bacevičiaus kosmosui. Juk ir visatoje esanti Nebula, kitaip vadinamas „sraigės ūkas“, tik pro teleskopą atrodo statiškas įvairių spalvų darinių raizginys. Dažnai pamirštame, kad šis ūkas turi gyvybę, švyti ir yra matomas tik dėl jo viduje esančios žvaigždės (baltosios nykštukės) spinduliavimo. Muzika taip pat privalo gyventi, skleisdama savo kosmines vibracijas. Tačiau norint išgirsti planetų skleidžiamus garsus ir dvasiškai susijungti su šia mistine būsena būtina reikiama kryptimi nukreipti savo vidines nuostatas. „Neįmanoma nieko pamatyti išorėje, ko nėra mūsų viduje. Tad dangus ir kosmosas mums beribis tik todėl, kad tas neribotumas yra mumyse“ (Josephas Vitale). Apie tai bei kontroversišką Vytauto Bacevičiaus kūrybos matymą ir vertinimą savitai prabilo kompozitorius Šarūnas Nakas, spalio 20 d. „Skalvijos“ kino centre pristatydamas savo garsų seansą „Kosminės vibracijos“ pianistui, partneriams ir transliavimo objektams.  

 

„Kosminių vibracijų“ premjera (hommage à Vytautas Bacevičius) buvo vienas iš „neformatui“ priklausančių unikalių kultūrinių įvykių. Nakas nuolatos stebina ir pagyvina mūsų šalies šiuolaikinės muzikos kontekstą, tarsi kaskart į pieno puta apsigaubusią lietuvišką muziką įlašindamas ir vieną kitą citrinos rūgšties lašelį. Ši rūgštelė sudrebina klausytojų pasąmonę, o dažnai ir skatina iš naujo prisiminti mūsų pačių prarastas ar savavališkai pamestas istorines muzikos asmenybes. Bacevičiaus kūryba ne išimtis.  

 

„Kosminės vibracijos“ skirtos pianistui Petrui Geniušui ir partneriams: Juozui Milašiui (elektrinė gitara), Liudui Mockūnui (kontrabosinis klarnetas), Giedriui Nakui (sintezatorius), Arkadijui Gotesmanui (mušamieji), Allai Zagajkevič ir Šarūnui Nakui (elektronika). Mano asmenine interpretacija, šioje garsų meno kompozicijoje nuolat tarpusavyje sąveikavo trys erdvinės sferos. Pirmoji – kosmose tvyranti, nuolat priartėjanti ar tolstanti avangardinės Bacevičiaus fortepijoninės muzikos aliuzija. Ją įprasmino viso kūrinio atspirties tašku ir kompozicijos ašimi tapusi pianisto P. Geniušo klavišiniais atliekama muzikinė medžiaga. Rezonuojančios akordinės faktūros fragmentai nuskambėjo tarsi tarpukario muzikos aidai, o lengvi pasažai priminė kosmose besisklaidančius rūkus, danguje matomos auroros spalvų šokį.  

 

Unikalaus muzikanto J. Milašiaus elektrine gitara išgaunamos tembrus modifikuojančios garsų replikos, nuolat komunikuojančios su A. Gotesmano mušamųjų instrumentų efektais, kūrė antrosios sferos erdvę. Ji siejosi tarsi su kosmose „sudegusiomis“ ir skeveldromis į žemę byrančiomis Bacevičiaus kūrybinių idėjų pripažinimo viltimis. Elektrinės gitaros ugnies blykstelėjimus (atlikėjui pačiam pakeitus tembrą) primenančios replikos tarsi beprotiškai karšti meteoritai susidurdavo su fortepijono aliuzijomis ir jau kaip dviejų objektų susiliejimo pasekmė – žemiškais, tyliais ir ne taip akivaizdžiai rezonuojančiais garsais – suskambėdavo perkusininko partijoje.

 

Pastebėjau dar kai ką – atliekant kūrinį tyliai ant žemės buvo numetamos perkusijos lazdelės. Tai galėjo būti ne tik dar vienas tembro ar ritmo elementas. Žemiškame kontekste tai priminė tarytum nusivylimą, atrodytų, kad pats Bacevičius iš kosminės dimensijos būtų nublokštas atgal į žemę. Galbūt tai asocijuojasi su skaudžiu jo muzikos nepripažinimu? Prisiminkime, kaip tarpukariu orkestrantai repetavo kompozitoriaus „Elektrinę poemą“: „Pradėjus repetuoti, studentai, grojantys orkestre – fleitininkai ir obojininkai, šaipydavosi, kad tai tokia muzika, kur gali groti ką nori. Tad susitarę vieni grodavo nuo pradžios, o kiti nuo pabaigos. Pasak Jeronimo Kačinsko, orkestrantai ją grojo tyčiodamiesi, pavertę natas aukštyn kojomis“ (Vytautas Bacevičius, 2005, p. 103).

 

Trečiai kosminių vibracijų sferai atstovavo G. Nako sintezatoriumi ir A. Zagajkevič elektronika išgaunami efektai, kurie ypač organiškai susisiejo su Bacevičiaus muzikos atvaizdais instrumentinėse partijose. Kartu savotišką kosminę spalvą kūrė L. Mockūno neregėto instrumento – kontrabosinio klarneto – išplėstinės technikos, kurios rezonuojančiais oro sūkuriais ir multifonikais privertė kūrinį kvėpuoti.

 

Bacevičius svajojo apie savąsias „Kosmines vibracijas“, op. 82 (iš utopinio ciklo „Devyni kosminiai simfoniniai kūriniai“). Jis rašė: „Kūrinyje „Vibrations Cosmiques“ simfoninis orkestras bus jungiamas su elektroniniu aparatu. […] astralinėje sferoje, įvairuojančioms vibracijoms padedant, galima keliauti laike (per įvairias kultūros epochas, matant, kaip viskas vyko, etc.), nes vibracijos ir per milijardus metų nedingsta.“ Nors šios idėjos Bacevičiui nepavyko įgyvendinti, vis dėlto jo vidinio kosmoso vibracijos pasiekė XXI a. – Nakas beveik priartėjo prie šių utopinių ir didingų kūrybinių užmojų.

„Kosminės vibracijos“. G. Šuminaitės nuotr.
„Kosminės vibracijos“. G. Šuminaitės nuotr.
„Kosminės vibracijos“. G. Šuminaitės nuotr.
„Kosminės vibracijos“. G. Šuminaitės nuotr.
„Kosminės vibracijos“. Š. Nako nuotr.
„Kosminės vibracijos“. Š. Nako nuotr.