Prisiminimai apie čekų Naująją bangą

Gruodžio 2 ir 9 d. Kino klasikos vakaruose „Skalvija“ kartu su Čekijos Republikos ambasada rodo Milošo Formano „Blondinės meilę“ („Lásky jedné plavovlásky“, Čekoslovakija, 1965) – vieną garsiausių čekų Naujosios bangos filmų.

„Blondinės meilės“ sumanymas gimė, kai režisierius išgirdo istoriją apie Prahoje pasiklydusią provincialę, kuriai neseniai sutiktas vyriškis davė neegzistuojantį adresą. Formanas nusprendė šį anekdotą praturtinti spalvingomis detalėmis ir sukurti pasakojimą apie absurdišką jaunų Čekoslovakijos gyventojų kasdienybę. Aštuoniolikmetė Andula (Hana Brejchová) gyvena provincijos mieste, kuriame katastrofiškai stinga jaunų vyrų. Ji dirba fabrike, gyvena bendrabutyje ir kartu su draugėmis svajoja apie meilę. Fabriko direktorius prisiprašo, kad į miestą atsiųstų būrį kareivių, ir surengia šokių vakarą, bet atvyksta ne jauni šauktiniai, o tingūs ir nebejauni rezervininkai, kurie jaunoms darbininkėms entuziazmo nekelia. Tačiau Andula susidomi vakarėlyje grojančiu pianistu. Milda (Vladimír Pucholt) gyvena Prahoje ir mielai praleidžia naktį su Andula. Ji nesiliauja galvojusi apie Mildą ir vieną dieną vyksta į Prahą ieškoti savo meilės. Andulos neviltį, susidūrus su iliuzijų žlugimu ir Mildos tėvais, Formanas rodo ir komiškai, ir kartu pagarbiai. Emocinis dviprasmiškumas tarsi pabrėžia, kad Andula bet kokia kaina stengiasi pabėgti nuo kasdienybės marazmo.

Formano refleksijos karčios. Andulos karta bręsta sunkiai, lyg nujausdama savo egzistencijos, kuri nepasiūlys jokių šansų, beprasmiškumą. Filmo veikėjus supa pilka ir monotoniška tikrovė. Nuoširdžių ir naivių jaunuolių negali įkvėpti ir konservatyvi jų tėvų karta. Vienintelė vertybė yra jaunystė ir su ja susijusios viltys.

Formaną, kaip ir visą čekų Naująją bangą, itin paveikė italų neorealizmas bei prancūzų cinéma-vérité judėjimas. Ankstyvuosiuose režisieriaus filmuose matyti, kaip formuojasi jo autorinis stilius. Beveik dokumentiškas tikrovės stebėjimas „Blondinės meilėje“ neatsiejamas nuo groteskiško komizmo, filmuojama autentiškuose interjeruose, aktorių veidai nepagražinti grimo, rodomi provincialai, patenkantys į absurdiškas situacijas ir nesugebantys įgyvendinti savo drąsių svajonių.

„Blondinės meilėje“ vaidino vos keli profesionalai (Pucholtas ir Vladimíras Mensíkas), o pagrindinį vaidmenį kūrė tuometės Formano žmonos kino žvaigždės Janos Brejchovos sesuo Hana. Su neprofesionaliais aktoriais Formanas dirbo labai kruopščiai, ilgai rengdamas kiekvieną jų pasirodymą kadre. Tada režisierius tikėjo, kad „naturščikų“ ir profesionalų buvimas viename kadre sustiprina elgesio autentiškumą. Didžiulis filmo privalumas yra humoro jausmas, kurio pagrindas – čekų literatūros bei kino tradicija ir subtili bei natūrali erotika, nors pasirodymo metais „Blondinės meilė“ šokiravo ir piktino kūrėjų tautiečius. „Blondinės meilės“ pasakojimas koncentruojasi į jausmų paieškas, todėl erotizmas tampa svarbiu veikėjų psichikos, tikrovės atmosferos, papročių elementu.

„Blondinės meilė“ iškart sulaukė tarptautinio pripažinimo. Filmas buvo nominuotas „Oskarui“, Holivude kino teatruose jis buvo rodomas net septyniolika savaičių, Niujorke – dvidešimt septynias.

1968 m., sovietų tankams nuslopinus Prahos pavasarį, režisierius emigravo į JAV. Ten jis sukūrė daug dabar jau klasika laikomų ir gausiai „Oskarais“ apdovanotų filmų, tarp kurių „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975), „Amadeus“ (1984). Formanas mirė šiemet balandį.