Dvidešimt šešerių Krymo totoriaus Narimano Alijevo filmas „Namo“ („Evge“, Ukraina, 2019), šiemet rodytas Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“, pristatytas „Oskarui“, pelnė ne vieno tarptautinio kino festivalio apdovanojimą ir Ukrainos kino kritikų premiją. „Namo“ pasakoja apie Krymo totorių šeimą sudėtingu momentu: tėvas ir jaunesnysis sūnus bando grįžti namo, į Rusijos aneksuotą Krymą, kad palaidotų per karą Ukrainos rytuose žuvusį sūnų ir brolį.

Prancūzų režisieriaus Bertrand‘o Bonello filmai „Prisiminimai iš viešnamio“, „Sen Loranas. Stilius – tai aš“, „Nocturama“ turi ištikimų gerbėjų ir Lietuvoje. „Scanorama“ pristato naujausią filmą „Zombi vaikas“ („Zombi Child“), kurio premjera šiemet įvyko Kanuose. Pateikiame Julijos Gulian pokalbio su režisieriumi, išspausdinto colta.ru, fragmentus.

Jei dar neapsisprendėte, ką pasižiūrėti per „Scanoramą“, naujas „Kinas“ tikrai padės. Žurnale pristatoma ne tik festivalio programa bei atskiri filmai, bet ir keli svarbūs šiųmetės programos kūrėjai. Apie anglų režisierių Michaelą Powellą, kurio garsiausių filmų retrospektyvą šiemet siūlo festivalis, straipsnyje „Per plauką išvengęs užmaršties“ rašo Dmitrijus Gluščevskis. Jis cituoja Davidą Thompsoną: „Nėra kito Britanijoje dirbusio režisieriaus, kuris būtų sukūręs tiek dėmesio vertų filmų, kiek Michaelas Powellas.“

Lapkričio 7-ąją prasideda svarbiausias rudens kino festivalis „Scanorama“. Jo programoje daug lietuviškų premjerų, vertingos iškilių kino kūrėjų Michaelo Powello ir Bo Widerbergo retrospektyvos bei pastarųjų metų Europos ir Skandinavijos kino naujienos. Siūlome nepražiopsoti filmų, kurie visagalio Holivudo banalybių apsuptyje dar gali nustebinti idėjomis, turiniu ar forma.

Holivudui nenutrūkstamai kuriant filmus, kurie įžvalgesniam žiūrovui vis dažniau kelia „kur aš jau tai mačiau?“ abejonę, į sceną drąsiai žengia Skandinavijos kinas, kuris ir visko mačiusius žiūrovus ekrano akivaizdoje priverčia muistytis kėdėje. Savita estetika, tematika ir turinio gyliu išsiskiriančiai skandinaviško kino tradicijai priskiriamas ir iraniečių – švedų režisierius Ali Abbasis. Naujausias jo filmas „Riba“ (Gräns) atstovaus Švediją 91-uosiuose Oskarų apdovanojimuose, geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.

Apie konkursinę „Scanoramos“ programą rašau ne pirmus metus, tad jau esu spėjusi paburnoti ir kokia ji silpna, ir kaip jaunieji režisieriai slysta paviršiumi, užsižaidžia forma, o pasakojamos istorijos tiesiog kelia nuobodulį.

Šiųmetė „Scanorama“ išryškino vieną aktualią kino tendenciją: režisieriai vis dažniau pasitelkia pasakos motyvus arba pasakiškas metaforas, kai nori kalbėti apie dabartį ar pateikti savo požiūrį į sudėtingas šių dienų problemas. Ivanas I. Tverdovskis tai darė ir ankstesniame filme „Zoologija“, kurio pagrindinei veikėjai, ne pirmos jaunystės provincialei, staiga išauga uodega ir ji bando kažkaip su tuo susigyventi.

Šiame chaotiškame pasaulyje ramybės neranda pagrindiniai Paweło Pawlikowskio filmo „Šaltasis karas“ veikėjai Viktoras ir Zula. Jų vargai dėl įvairiausių gyvenimo kompromisų tampa pasakojimo ašimi.

1957-ieji Ingmarui Bergmanui buvo svarbūs metai. Tada pasirodė jo pirmieji šedevrai „Septintas antspaudas“ ir „Žemuogių pievelė“, o režisierius suprato, kad nuo šiol kurs filmus apie save. Tai buvo pirmas žingsnis link to didžiojo žmogaus sielos tyrinėtojo Bergmano, kurio gimimo šimtmetį šiemet mini pasaulis.

„Scanorama“ pristato Sergejaus Loznicos dokumentinį filmą „Procesas“ („Process“, Olandija, 2018), kurio premjera įvyko šiemet Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje. Šio filmo pagrindas – 1930 m. pasirodęs propagandinis filmas „13 dienų“ apie tais pačiais metais vykusį Josifo Stalino ir čekistų sumanytą grandiozinį reginį – prasimanytos Prompartijos bylos teismą.