Programoje „Kertant Europą“  festivalis pristato lenkų režisieriaus Januszo Kondratiuko filmą „Kaip šuo su kate“ („Jak pies z kotem“, Lenkija, 2018). Tai labai asmeniškas filmas, nes Kondratiukas pasakoja apie savo brolį, kurį slaugė kelerius metus, kai šis sunkiai susirgo. Pagrindiniai „Kaip šuo su kate“ veikėjai – pats filmo režisierius, jo brolis, taip pat kino kūrėjas, Lenkijoje vadinamas kultiniu režisieriumi, Andrzejus Kondratiukas ir jo žmona aktorė Iga Cembrzyńska. Juos filme suvaidino Robertas Więckiewiczius, Olgierdas Łukaszewiczius, Aleksandra Konieczna, kuri įsiminė filme „Paskutinė šeima“. „Kaip šuo su kate“ kurtas abiejų brolių namuose, jame taip pat pasirodo filmo autoriaus vaikai, šunys, kaimynai ir tikra meška. Tačiau tai, kad žiūrovai negirdėjo apie brolius ar nematė jų filmų, visai netrukdo. „Kaip šuo su kate“ – universalus pasakojimas apie sudėtingą brolių meilę ir žmogaus laikinumą.

Pateikiame pokalbių su Januszu Kondratiuku, išspausdintų žurnaluose „Kino“ ir „Wysokie Obcasy“, fragmentus. Su režisieriumi kalbėjosi Rafałas Pawłowskis ir Krzysztofas Kwiatkowskis.

Lapkričio 8 d. prasideda svarbiausias rudens kino festivalis „Scanorama“ ir vėl siūlo glaustą, bet išsamų šių dienų kino pjūvį. Dėmesio nusipelno Ingmaro Bergmano filmų programa bei nauji dokumentiniai filmai apie didįjį režisierių, kurio gimimo šimtmetis minimas šiemet, taip pat retai Lietuvoje rodoma Kinijos naujosios kartos režisierių kūryba ir tarpukario Lietuvos kronikos vaizdai.

Lapkričio 8 d. Vilniuje, o vėliau ir kituose trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose prasidės laukiamiausia rudens kino šventė – Europos šalių kino forumas „Scanorama“, kuris šiemet pasiūlys virš 80 filmų iš įvairių pasaulio kampelių. Kad nepasimestumėte filmų gausoje, štai filmai, į kuriuos rekomenduoju atkreipti dėmesį.

Šiemet Europos šalių kino forumo „Scanorama“ konkursinei trumpametražių filmų programai „Naujasis Baltijos kinas“ (NBK) pateikti 58 filmai, iš kurių 32 darbai sukurti Lietuvos, 12 – Latvijos, 14 – Estijos jaunųjų kūrėjų. Pernai absoliučia konkurso nugalėtoja tapo jaunoji režisierė Klaudija Matvejevaitė ir jos filmas „Paskutinė diena“. Šiemet K. Matvejevaitė NBK konkursui taip pat pateikė naujausią savo kūrinį „Kai perplauksi upę“.

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse ir ko pasigedo kultūroje 2017-aisiais metais.

Lapkričio antrojoje pusėje į Kauną atkeliavo dalis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programos. Tolimesniame tekste pasidalinsiu įspūdžiais apie filmus, kuriuo pavyko pamatyti. Kaip ir pats festivalis, pasirinkti filmai kontrastingi, dalis jų visiškai nauji, režisierių sukurti šiais metais, kiti – nemenkas žvilgsnis į praeitį.

Dar prieš prasidedant Europos šalių kino forumui „Scanorama“, buvo džiugiai skelbiama, kad beveik pusę atrinktų festivalio filmų režisavo moterys. Festivalyje įvyko trys nacionalinės premjeros, kurių režisierės – taip pat moterys. Visgi tokia moterų režisuotų filmų gausa nėra vien tik „Scanoramos“ filmų atrankos politikos rezultatas – iš tiesų šiuo metu moterys Lietuvoje sudaro didžiąją jaunųjų kino režisierių dalį. Šiame tekste trumpai aptarsiu šių metų „Naujojo Baltijos kino“ nacionalinės programos filmus.

Pradėsiu nuo statistikos. „Scanoramos“ konkursinėje Naujojo Baltijos kino programoje šiais metais pristatyti penki lietuvių režisierių, penki latvių ir estų filmai, tarp jų – trys animaciniai, vienas dokumentinis ir šeši vaidybiniai trumpo metražo filmai. Šių metų programa – tikriausiai viena silpniausių pastarųjų metų programų. Išryškėjęs bruožas – dažniausiai gana padori ar net kokybiška techninė filmų pusė, „raštingi“ operatorių darbai, įtikinama aktorių vaidyba. Tačiau siužetai, pasakojamos istorijos, tai, kaip jos pasakojamos, tiesiog neįdomūs, nes istorijos dažniausiai vienplanės; užsižaidžiama forma, kamera ir jos judesiu, muzika tarsi bandant „užtušuoti“ tvyrančią už siužeto tuštumą. Pasakojamos madingos, ne kartą matytos istorijos ir bandoma jas pateikti kaip savas. Žinoma, programoje būta išimčių. Manau, esminė bėda ta, kad režisieriai patys sau rašo scenarijus ir nors jų režisūra daugiau ar mažiau gali būti pakenčiama, pasakojamos istorijos tiesiog kelia nuobodulį. Juk ne kiekvienas režisierius gali būti scenaristas.

Olga Černovaitė debiutiniu ilgametražiu dokumentiniu filmu „Drugelio miestas“ (Airija, Belgija, Danija, 2017) gręžiasi į Visaginą ir jo gyventojus, kurie viešojoje erdvėje jau ne vienus metus dažniausiai minimi dėl savo (ne)ištikimybės ar simpatijų vienai kaimyninei valstybei. Kaip teigia rusų kilmės režisierė, į šį jauniausią Lietuvos miestą, įkurtą Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams iš visos Sovietų Sąjungos apgyvendinti, ir suprojektuotą drugelio sparnų formos (dalis miesto taip ir nebuvo pastatyta), ją atvedė asmeninės patirtys, susijusios su tapatybės paieškomis, ir noras sukurti filmą apie rusų tautinę mažumą Lietuvoje. Černovaitę sudominęs visaginiečių, kurių daugumą sudaro rusai (taip pat gyvena baltarusiai, ukrainiečiai, totoriai, o rusų kalba išlieka lingua franca), tapatumo klausimas. Kaip Visagino gyventojai suvokia save ir santykį su savo kilme ir gyvenamąja vieta? Kaip jie geba tai suderinti? Klausimai intriguojantys ir verti dokumentininko kameros. Jei manęs neapgauna atmintis, jie nekelti nei dokumentiniame, nei vaidybiniame lietuvių kine (turiu omenyje filmus apie tautines mažumas ir jų tapatybinius klausimus).

Viskas čia labai konceptualu: tamsoje matome „išsiliejusius“ miegančių žmonių siluetus, o už kadro girdime, kaip per miegus kalba amerikiečių dainininkas Dionas McGregoras, XX a. 7-ajame  dešimtmetyje išgarsėjęs kaip daugiausiai per miegus šnekantis žmogus, kurio atpasakojami sapnai apie nykštukų miestą, sraiges, keistą operaciją, geidulingą kaimynę ar iškrypėliškų polinkių senutę nustebino savo rišlumu ir bent man savo psichodelika priminė Williamo S. Burroughso, Alleno Ginsbergo, Aldouso Huxley’io ar Kurto Vonneguto tekstus – būtent verbalinė dalis filme stipriausia, o ją lydintys vaizdai sapnų atpasakojimams, kurie įdomūs jau patys savaime, man rodos, taip nieko naujo ir nesuteikė.