7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Filmai dar gali stebinti

„7md“ rekomenduoja „Scanoramos“ filmus

7md inf.
Nr. 34 (1313), 2019-10-25
Kinas
„Dievas yra, jos vardas Petrunija“
„Dievas yra, jos vardas Petrunija“

Lapkričio 7-ąją prasideda svarbiausias rudens kino festivalis „Scanorama“. Jo programoje daug lietuviškų premjerų, vertingos iškilių kino kūrėjų Michaelo Powello ir Bo Widerbergo retrospektyvos bei pastarųjų metų Europos ir Skandinavijos kino naujienos. Siūlome nepražiopsoti filmų, kurie visagalio Holivudo banalybių apsuptyje dar gali nustebinti idėjomis, turiniu ar forma.

 

1. „Amžinoji žiema“ („Örök tél“, Vengrija, 2018)

Retai Lietuvoje rodomą vengrų kiną primins Attilos Szászo filmas. Antrojo pasaulinio karo pabaiga ne visiems reiškė, kad košmaras baigiasi. 1944-ųjų pabaigoje šimtai tūkstančių vokiečių kilmės vengrų buvo išvežti darbams į SSRS. Filmo herojė Irena patenka į vieną Donbaso anglių kasyklų. Pasaulyje, kuriame karaliauja amžina žiema, ji mokosi išgyventi ir išsaugoti orumo likučius. Szászas: „Stengėmės parodyti visą pokario metų tragizmą per vienos šeimos istoriją. Po karo Stalino įsakymu šimtai tūkstančių vengrų šeimų buvo išvežti į Gulagą, kur nežmoniškomis sąlygomis praleido daug metų. Grįžus namo, valdžia jiems uždraudė kalbėti apie lagerius.“ Programa „Kertant Europą“

 

2. „Dafnė“ („Dafne“, Italija, 2019)

Dafnė – jauna, energinga, savimi pasitikinti mergina. Ji gimė su Downo sindromu. Mergina gyvena kartu su tėvais, bet, regis, šioje šeimoje tik ji gali kontroliuoti savo gyvenimą. Po netikėtos motinos mirties jai teks susidurti su praradimo skausmu ir tėvo depresija. Dafnė nuspręs leistis į kelionę kartu su tėvu. Tai bus kartu ir atsisveikinimas, ir apsivalymas, ir naujo gyvenimo pradžia. Režisierius Federico Bondi sutelkia dėmesį į heroję, ir filmas, nepaisant tariamo paprastumo, nelauktai tampa traktatu apie gyvenimo vertę ir praradimo prasmę. Programa „Kertant Europą“.

 

3. „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ („Gospod postoi, imeto i‘ e Petrunija“, Makedonija, Belgija, Slovėnija, Kroatija, Prancūzija, 2019)

Slovėnų režisierės Teonos Strugar Mitevskos filmą įkvėpė 2014 m. įvykiai, sukėlę diskusiją apie moterų vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje ir Bažnyčioje. Veiksmas nukelia į mažą miestelį rytinėje Makedonijos dalyje. Kasmet sausį į upę čia metamas medinis kryžius, paskui kurį į vandenį šoka šimtai vyrų. Tas, kuriam pavyks kryžių ištraukti, gali tikėtis laimės ir gerovės. Taip bent jau buvo, kol ištraukti kryžių pavyko Petrunijai. Vietiniai sumišę ir įtūžę, nes moteris negali dalyvauti vyriškame rituale. Kyla skandalas, bet Petrunija nesirengia trauktis.

Programa „Kertant Europą“.

 

4. „Ilgšė“ („Dylda“, Rusija, 2019)

Vienas originaliausių jaunųjų rusų kino režisierių Kantemiras Balagovas („Ankštumas“) antrajame, šiemet Kanuose apdovanotame filme klausia, kaip pradėti gyventi iš naujo, kai prisilietei prie pragaro. „Ilgšė“ perkelia į 1945-ųjų Leningradą, bandantį atsigauti po karo ir blokados. Vienoje miesto ligoninėje dirba Ija (Viktorija Mirošničenko), kurią ištinka keistos apatijos būsenos, – tai reakcija į karo išgyvenimus. Kai iš fronto sugrįš Ijos draugė, energingoji Maša (Vasilisa Perelygina), merginas netrukus susies nauja tragedija. Filmo herojės bando ne tik pamiršti tai, ką patyrė, bet ir prisiminti, kokios jos buvo prieš prasidedant karui. Pasak režisieriaus, filmą įkvėpė Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knyga „Karo veidas nemoteriškas“, tačiau filmą išskirtinį daro būtent moteriška perspektyva. Balagovas iš naujo kuria didvyriškumo apibrėžimą: tai kasdienės smulkios gyvenimo pergalės prieš mirtį, vilties – prieš gedulą, jaunystės – prieš dramatiškus išgyvenimus.

Programa „Kertant Europą“.

 

5. „Koko-di Koko-da“ (Švedija, Danija, 2019)

Johanneso Nyholmo filmo herojai Elin ir Tobiasas buvo laiminga jauna šeima, bet vieną dieną staiga mirė jų dukrelė. Pora liko kartu, nors nuolat pykstasi. Jie vyksta pailsėti į gamtą ir ankstų rytą miške pamato keistą procesiją, primenančią siaubo cirką. Procesijos dalyviai žiauriai susidoros su pora, bet kitą rytą viskas vėl pasikartos, tik truputį kitaip. Realizmas filme pamažu užleidžia vietą siurrealizmui, į pasakojimą braunasi animacija. Herojai negali ištrūkti iš pasikartojančio košmaro – atrodo, kad tai blogas sapnas, iš kurio neįmanoma pabusti. Iš tikrųjų Elin ir Tobiasas vis dar negali susitaikyti su praradimu, jie vis dar kovoja su pykčiu, kaltės jausmu ir skausmu.

Programa „Naktinės būtybės“.

 

6. „Mafijos išdavikas“ („Il Traditore“, Italija, Prancūzija, Vokietija, Brazilija, 2019)

 

Šiemet Kanų konkurse pristatytas italų kino klasiko Marco Bellocchio filmas neprimena populiarių pasakojimų apie mafiją. Režisierius atsisako bet kokios nostalgijos, primenančios „Krikštatėvį“. Jis rekonstruoja įvykius, susijusius su omertą – mafijos tylėjimo įžadus – sulaužiusiu Tommaso Buscetta. Būtent jo liudijimas leido surengti garsiausią procesą prieš „Cosa Nostra“ ir nuteisti 362 mafiozus.

 

Režisierius ne psichologizuoja, nesistengia įspėti personažo ketinimų, bet rodo žmogų, kurį iš pradžių persekioja policija, paskui mafija ir kuris beveik visą gyvenimą slapstosi. Pasak Bellocchio, jį domino faktas, kad Buscetta „nėra nei auka, nei didvyris. Tai amžinas pabėgėlis.“

Programa „Kertant Europą“.

 

7. „Melancholikės užrašai“ („Das melancholische Mädchen“, Vokietija, 2019)

Kine debiutuojančios jaunos vokiečių rašytojos Susanne Heinrich filmo herojė jaučiasi kaip savo gyvenimo turistė. Ieškodama meilės ir nakvynės ji keliauja iš lovos į lovą, į SPA salonus ir jogos studijas, mezga romanus. Ankstyvojo Godard’o dvasia sukurtas filmas kupinas ryškių spalvų. Jis ironiškai rodo pirmojo pasaulio problemas ir jo atstovių rūpesčius. Tačiau už pastelinio fasado ir teatrališkų monologų žioji egzistencinė tuštuma. Įspūdžio, kad esi tik daiktas neoliberalioje visuomenėje, negali išsklaidyti nei meilužiai, nei menas, nei joga. Pasak režisierės, filmo herojė yra „šiuolaikinės merginos archetipas. Ne personažas iš kūno ir kraujo, bet kiekviena iš mūsų.“

Programa „Galvok, ką nori“.

 

8. „Serbė“ („Srbenka“, Kroatija, 2019)

Režisieriaus ir dramaturgo Oliverio Frljićiaus spektaklis „Aleksandra Zec“ Kroatijoje sukėlė skandalą ir pelnė jam dešiniųjų nekenčiamiausio režisieriaus titulą, po kelerių metų milžiniškos Lenkijos dešiniųjų neapykantos sulaukė ir jo pastatymas viename Varšuvos teatre. Perkeldamas į teatro sceną autentišką 1991 m. nužudytos dvylikametės serbės ir jos šeimos istoriją, spektaklyje „Aleksandra Zec“ Frljićius atgaivino senus demonus, mat kaltieji dėl šios žmogžudystės Kroatijoje taip ir liko nenubausti. Dokumentiniame Nebojšos Slijepčevićiaus filme tampame spektaklio gimimo – pirmųjų repeticijų, aktorių pasirengimo, etiudų – liudininkais. Artėjant premjerai stiprėja ir konfliktai, o spektaklyje vaidinanti paauglė svarsto, ar tai, kad ji yra serbė, nesukels aplinkinių agresijos. Scenoje atgimsta kolektyvinės traumos ir individualios baimės, o virš teatro renkasi tamsūs debesys. „Serbės“ kūrėjams pavyko rasti kino formą, sugebančią fiksuoti kūrybinio proceso specifiką ir visuomenės reakciją, kurią provokuoja drąsus kūrinys bei akistata su nusikaltimu.

Programa „Neišgalvotas gyvenimas“.

 

9. „Sezonas“ („Ridge“, „Säsong“, Švedija, 2019)

Švedų menininko Johno Skoogo filmą galima pavadinti hibridiniu, nes jame susiduria etnografinis dokumentinis filmas, konceptualus, perteikiantis jausmingą vasaros faktūrą šiuolaikinis menas ir pasakojimas apie dvasias. Skoogas rodo gimtąją Kvidingę, susikaupdamas vis ties kitu jos aspektu – peizažu, mašinomis, gyvūnais ir žmonėmis. Atsisakydamas klasikinio siužeto, jis kuria vietos ir vasaros, virš kurių tvyro neįvardytas nerimas, atmosferą. Gal todėl nelabai aišku, ar stebime dabartinį švedų miestelį, ar tai tik filmo kūrėjo prisiminimai apie vaikystę.

Programa „Neišgalvotas gyvenimas“.

 

10. „Suvenyras“ („The Souvenir“, D. Britanija, JAV, 2019)

 

Pagrindinė Joannos Hogg filmo herojė – iš turtingos šeimos kilusi režisūros studentė Džiuli, rengianti savo pirmąjį projektą. Ji susipažįsta su vyresniu už save Entoniu, įsimyli, pora pradeda gyventi kartu. Tačiau jų santykiai visiškai neprimena idilės. Autobiografinių akcentų prisodrintas ir tamsiąją britų aukštųjų sluoksnių gyvenimo pusę atskleidžiantis Hogg filmas – tai toksiško jausmo portretas, skausme gimstančios menininkės savimonės istorija ir nostalgiškas pasakojimas apie nekaltybės praradimą. Įsimintinas Honor Swinton Byrne debiutas, jos mama Tilda Swinton taip pat pasirodo filme.

Programa „Kertant Europą“.

 

11. „Zombi“ („Zombi Child“, Prancūzija, 2019)

Haičio vudu ir juodoji magija Paryžiaus internatinėje mokykloje. Bertrand’as Bonello filme jungia du siužetus: pirmąkart 1962 m. Haityje mediciniškai patvirtinto zombifikacijos atvejo – Clairviuso Narcisse’o istoriją – ir jo anūkės nuotykius Paryžiaus elitinėje mergaičių mokykloje. Bet šis giallo stiliaus siaubo filmas kartu yra ir postkolonijinė refleksija. Bonello nekuria politinės alegorijos, jis tyrinėja reiškinio genealogiją, vudu kultūrą nuo pradžių iki postkolonijinių apraiškų šiuolaikinėje Prancūzijoje. Režisierius rodo, kad šis sinkretiškas, krikščionybe nuspalvintas įvairių Afrikos animistinių tikėjimų mišinys buvo atsakymas į prekybą vergais. Paryžietiškoje filmo dalyje atvirkščiai – vudu atsispindi populiariosios kultūros koduose ir figūrose, kurias žinome iš begalės B klasės filmų. Bonello rodo, kaip Vakarai nuosekliai pasiduoda zombifikacijai.

Programa „Kertant Europą“.

 

12. „X ir Y“ („X&Y“, Danija, Švedija, 2018)

Režisierė Anna Odell filme surengė socialinį eksperimentą, kurio tikslas – tyrinėti tapatybės sąvoką. Kuo remiasi vyriškumas ir moteriškumas? Jei sutiksime, kad lytis – tai šis tas daugiau nei chromosomų rinkinys ir yra nulemta kultūros, ar tada lytį galima interpretuoti taip pat kaip kitus socialinius konstruktus? Paviljone uždaryti aktoriai, kaip ir realybės šou dalyviai, turi patys sukurti fabulą. Režisierė jungia fikciją ir savo biografiją, kuria ekshibicionistinį emocijų, geismų ir manipuliacijų reginį. Ji slepiasi už daugybės alter ego, dekonstruoja „beprotės menininkės“ personą ir apnuogindama šiuolaikinio meno silpnybes tyčiojasi iš liberalios visuomenės spąstų. Sunku suprasti, ar filmas – nepavykusio meninio eksperimento liudijimas, ar intelektualus trileris.

Programa „Galvok, ką nori“

„Dievas yra, jos vardas Petrunija“
„Dievas yra, jos vardas Petrunija“
„Ilgšė“
„Ilgšė“
„Serbė“
„Serbė“
„Zombi“
„Zombi“