7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kai nukrinta uždangos: šiuolaikiniai Romeo ir Džuljeta

Indrė Urbelytė
Nr. 37 (1274), 2018-11-16
Kinas
„Šaltasis karas“
„Šaltasis karas“

Spalio 15, 18:30, Rue Rambuteau, Paryžius:

SOLD OUT, SOLD OUT!

*Nenuvilk manęs, prašau, nenuvilk*

 

Pradžioje buvo apleisti Dievo namai. Sugriuvęs kupolas su tuščiu dangumi ir freska. Jo akys, kurios viską regi bei kaitina tylą. Moralinis ir dvasinis praeities kartų stuburas. Na, bet tu tiesiog stovi ir myži ant jo namų kampo lyg pasimetęs šuva. Baugi gėda apima pakėlus akis. Motulė gi prisakė, kad Dievulio bijoti reikia. Todėl, Kaczmarekai, pareigingai sudrebi to, ką laikai niekingos praeities griuvėsiais, akivaizdoje. Et, blogai atlieki naujojo žmogaus pareigas, blogai. Visgi nesunku išpirkti šią nuodėmę. Didingai draugo Josifo akiai kylant už sovietiškąjį choralą giedančių lenkaičių, pareigingai drebi ekstazėje. Šaunuolis.

Šie skirtingi Kaczmareko (Borysas Szycas) drebuliai išduoda, kodėl jis geriausiai iš visų pagrindinių veikėjų įsitvirtino naujoje sistemoje. Totalitarinė sistema siekia kolonizuoti žmonių protus ir, kadangi perinstaliuoti smegenis kol kas neįmanoma, panaudojama kita veiksminga formulė – išlaikyti formą, liaudišką ar religinę, ir lyg tuščią kiautą ją pildyti nauju turiniu. Kaczmarekas juk atpažįsta bažnyčios erdvę, jaučiasi ten nejaukiai, lyg nusikaltęs protėvių moraliniam stuburui. Panašu, kad Dievas jo gyvenime egzistavo, bet buvo tuščias stabas. Religingumo formos buvo praktikuojamos kaip neginčijama duotybė ir asmeninis santykis su turiniu nesivystė. Jeigu Dievo akis taip lengva pakeisti Stalino, tai reiškia, kad ten Dievo nebūta nuo pat pradžių, nes nereflektuojamas tikėjimas yra tik dar vienas žalingas stabas. Adoruojant stabą kritiniai refleksai smegenyse neišsivysto, todėl gyvenimo esme tampa naudos, galios ar patogumo siekiai ir skūros išvertimas nėra jokia moralinė dėmė. Jiems tai nėra kažkoks sielą draskantis kompromisas – tik natūralus prisitaikymas. Kadangi turinio klausimai šioje stabmeldystės sistemoje neegzistuoja, jie negali išprovokuoti moralinių ar prasmės dilemų.

Taigi, stabmeldys yra tiesiog neįgalus abejoti. Neabejodamas savo teisumu jis negali matyti kito, nes jei pamatytų – suabejotų. Galėdamas matyti tik paviršinius būties elementus Kaczmarekas yra absoliučiai nejautrus kitų atžvilgiu. Ansamblio pasirodymo metu Kaczmarekui ir likusiai publikai kontrastuoja jo vadovės Irenos (Agata Kulesza) figūra. Atrodo, kad po sovietišku turiniu papildyto pasirodymo ji vėl ieško artimiausio lango, kad galėtų pakštelėti asfaltą. Niekas jos reakcijos nepastebi. Tie keli epizodai įkūnija kompromiso ir kritiško proto dramą. Kai moralinis stuburas nėra nekvestionuojama duotybė, o veikiau individualaus mąstymo proceso produktas, kiek jo galima pakeisti ar išduoti? Kadangi filmas nėra indoktrinuojantis stabas, tai šis klausimas ir lieka neatsakytas.

„Šaltasis karas“

Visgi, galima pastebėti, kad tik tas, kuris Žemėje neturi ką išduoti, yra neabejojantis ir tas daugiausiai nusideda prieš žmoniją ar Dievą. Toks žmogus nėra vertas nei atleidimo, nei dangaus karalystės (nors čia ne man spręsti), bet jam šių formiškai nepatiriamų kategorijų ir nereikia. Jį patenkina tik materialus pasaulis, todėl žemėje jau yra viskas, ko šis žmogus galėtų trokšti. Deja, filme šito džiaugsmo netenka patirti Irenai. Tikrumo, kuriame nereikėtų išduoti savęs, ji sistemoje nebeieško. Jeigu leisite nusivažiuoti į šventvagiškas lankas, tai numanomas moters likimas nėra beprasmis pasidavimo aktas. Veikiau priešingai. Mąstančiai figūrai totalitarinio žaidimo laimėti neįmanoma, kadangi jis iš kiekvieno ėjimo atima prasmę. Norėdamas išlikti turi atsisakyti gebėjimo vertinti ir aklai mėgautis tik formų pasaulių arba kęsti nesibaigiančius kompromiso džiaugsmus, kurie taip pat veda į aklumą, arba išeiti iš žaidimo. Pirmas variantas yra išdavikiška savižudybė, antras – lėta išdavikiška savižudybė, trečias – visai logiška išeitis iš neįmanomų sąlygų į ten, kur išduoti nereikės. Naujoji pasaulio vizija nori, kad atsiduotum jai bei mėgautumeisi, todėl žmogus privalo išnykti iš jos akių su visa dvesiančia praeitimi ir jokios alternatyvos čia nėra.

Tik kaip čia nutiko, kad naujasis pasaulis yra užstrigęs praeityje. Netikėtumo pilnas „o kurwa“ išsprūsta iš Kaczmareko lūpų, kai krisdamas nuo kopėčių jo kolega nuplėšia dalį plakato. Ant tos paklodės skambus užrašas – „sveikiname rytojų“. Iškreiptų šypsenų rytojų, apsėstą ideologinių žaidimų, bandymų pataisyti liaudies kultūrą ir istoriją. Tai yra pasaulis, kuris angeliškais veidais Vakarams eksportuoja liaudies demokratijų džiaugsmus, bet gulaguose laužo dalies (ne)talentingų gyventojų rankas, pūdo jų pasitikėjimą bei viltį praradusius kūnus alkoholio voniose. Juk sovietinis ansamblio pasirodymas yra sukurtas sistemos, o ne žmonių, todėl yra svetimas ir niekingas netikrumo ženklas, graužiantis ne tik sąžinę, bet ir savirealizacijos troškimą. Atimdama iš veiksmo prasmę, sistema sunaikina bet kokias sąlygas kūrybai, kuri yra vienintelis būdas kovoti su jos sąlygose ištinkančia neprasmybe. Individų tokioje mašinoje ir nėra, todėl pirmiausia dvesia ne praeitis, bet dabartis su visa žmonija kartu.

Šiame chaotiškame pasaulyje ramybės neranda pagrindiniai filmo veikėjai Viktoras (Tomaszas Kotas) ir Zula (Joanna Kulig). Jų vargai dėl įvairiausių gyvenimo kompromisų tampa pasakojimo ašimi. Sistemą simbolizuojanti Kaczmareko figūra įkūnija tas neįmanomas sąlygas, kliuvusias įsimylėjėlių porai, ir jų kompromisinį flirtą su neįmanomybe. Akla sistema yra neįgali suprasti meilės fenomeno ir kontroliuodama veikėjų gyvenimo sąlygas padaro meilę jų neįmanoma. Visgi šiuo neįmanomumu iš pradžių nepatikėjau. Pirmoji interpretacija sukosi apie dainos „Dwa serduszka“ eilutes Mnie matula zakazała / Żebym chłopca nie kochała [1]. Atrodo, kad Zulai ir Viktorui tereikėjo čia ir dabar priimti kitokius sprendimus, atsisakyti įdiegtų baimių. Nesvarbu, kad nei žodžio prancūziškai nemoki, kad šlovint diktatorių tenka – išdrįsk mylėti, net jei mama kitaip prisaikdino. Fight the system, just do it [2]. Spjauk į visas jus stebinčias Dievo ar partijos akis. Bet čia manyje kalba Holivudo ištreniruotos smegenys, kurios nieko bendro su realiu „gyveno ilgai ir laimingai“ neturi.

Didžioji drama prasideda Viktorui pasitraukus į Vakarus ir sovietinėje Lenkijoje palikus savo gyvenimo moterį. Vėliau, Zulai įsikūrus Paryžiuje, akivaizdu, kad gyvenimas šiame mieste su Viktoru jai dar svetimesnis nei buvimas Lenkijoje be mylimojo. Jie – nei lenkai, nei prancūzai, užstrigę dar vienoje imitacijoje, kurioje neužtenka jėgų vienu metu matyti tiek save, tiek kitą. Taip mylimą kitą, kad be jo normalaus gyvenimo, savęs įsivaizduoti neišeina. Tačiau, kai pagaliau pamatai save per tą santykį, atrodo, kad tai nesi tu. Ir vis tiek Będę kochać póki żyję [3].

„Šaltasis karas“

Kodėl jie išlaiko šiuos jausmus? Racionaliai žvelgiant, jų meilė neveikė jokiomis realiomis sąlygomis. Filmo pauzėse nesunku įsivaizduoti kaip per skubiai atsiradęs egzistencinis nuovargis, nepalikdamas jėgų suprasti kitą, galėtų sunaikinti net pačius nuoširdžiausius ir iki gyvenimo galo trukti turėjusius jausmus. Svetimumo jausmas, atsiradęs besitaikant prie tų neįmanomų sąlygų, galiausiai pagimdytų nemeilę. Jų jausmai jaukia potencialiai tobulus gyvenimus skirtingose sistemose, tačiau Zula ir Viktoras vis tiek pasirenka tikėti, kad yra vienas kitam amžiams skirti, ir vargsta to  pasaulio, kur nieko nereiktų išduoti bei viskas vyktų kaip įsivaizduota, ilgesy. Žmogus trokšta surasti tą tobulą tikrumą, bet negali nustoti abejoti ir todėl yra pasmerktas amžiams blaškytis šioje Žemėje. Ši tobula erdvė egzistuoja tik už jo suvokimo ribų ir kol ji neegzistuoja Žemėje, tol žmogus gali gyventi ir mirti. Tik tokiu būdu individas neišnyksta ir apsaugo savo būtį neįmanomose sąlygose. Gyvenimo sąlygos tokiomis tampa, kai sistema yra surėdyta taip, kad žmogus joje egzistuoja pirmiausiai santykyje su materija ar unifikuotu idealu, o ne kitu žmogumi. Individas pavirsta daiktu, kurio būtis ištirpsta sistemoje. Taigi, blaškymasis tarp skirtingų uždangos pusių yra balanso tarp savo, kito, bendrų ir sistemos troškimų, paieškos rezultatas. Just do it šiame prasminiame procese neveikia. Gyvi žmonės juk turi dvi skirtingas akis, galinčias žvelgti į skirtingas puses. Todėl sudėtingiausia karas vyksta veikėjų viduje. Kažko tenka atsisakyti, bet tokiu būdu, kad kartėlis nesunaikintų atsisakymo priežasties bei tikslo. Galiausiai jų (ne)paprastus gyvenimus dengusios kliūtys, (ne)įgyvendintos ambicijos išsiprastina kaip matematinė lygtis. Starzy o miłości dbają, młodym kochać zabraniają [4] – dešimtmečius reikėjo jų meilei skausmingai, bet nemažiau aistringai, blaškytis, kad pabaigoje ramiai išliktų tik ji. Meilė yra jų vienintelis stabilus gyvenimo pagrindas bei žmogiškumo garantas.

Panašu, kad per savo kūrybą režisierius Pawełas Pawlikowskis pats kovoja su beprasmybe. Filme galima rasti tik tokius atsakymus, kurie galiausiai iškelia dar daugiau klausimų. Magija slypi tame, kad Pawlikowskis neverčia matyti tai, ko jis nori, bet suvilioja mąstyti. Žiūrovas yra kviečiamas užsiimti kūryba ir kartu su kūrėju meistrauti pasakojimų variacijas. Ne veltui juostos pabaigoje užgroja Goldbergo variacijos. Kaip iš Bacho, taip ir iš Pawlikowskio kūrybos galima sukurti dešimtis skirtingų istorijų. Jo kūryba parodo skirtingas gyvenimo kombinacijas, kurios sudaro vientisą ansamblį. Tą nurodo gausios sąsajos su kitais autoriaus kūriniais, ypač su tarptautinę šlovę atnešusia „Ida“. Juos jungia ne tik pasirinktas kadrų formatas, epocha bei minimalistinė juodai balta estetika, bet ir kelios konkrečios detalės. Abiejuose filmuose galima išgirsti itališką „24 000 Baci“, o prancūziška „Dwa Serduszka“ aranžuotės pradžia primena Idos simpatijos atliekamą Johno Coltrane‘o „Naima“. Tada žvelgdamas į jausmingai dainuojančią Zulą prisimeni, jog ta pati Joanna Kulig vaidina bevardę džiazo atlikėją „Idoje“. Būtent ji perdainuoja „24 000 Baci“. Nebereikia išlaukti abiejuose juostose filmuojamos kryžkelės, kad suprastum – visai tai yra sudėtingai persipynusios gyvenimo variacijos. „Idos“ kryžkelėje po medžiu stovi altorėlis. „Šaltajame kare“ ten sėdi sistemos išspjautos ir pagaliau viena kryptimi žvelgiančios visos keturios veikėjų akys. Jeigu Idai reikėjo praleisti naktį su džiazo atlikėju, kad suprastų, ką aukoja Dievui, ir galėtų užtikrintai atsidėti šiam pašaukimui, tai gulage sulaužyti muzikanto pirštai yra analogiškos aukos simbolis, leidžiantis Viktorui ir Zulai galiausiai atsidėti jųdviejų pašaukimui mylėti vienas kitą. Jų meilė, besiblaškiusi tarp Prancūzijos ir Lenkijos, galiausiai išsipildo prie apleisto altoriaus. Ten, kur nebėra ideologijų, ambicijų ar kitų įmantrių gyvenimo uždangalų. Tikrumas, kurio ieškojo audringos veikėjų sielos, pasiekiamas įžengiant į (ne)paprastos ramybės žemes. Grynosios išraiškos, kurių ieško mąstanti būtybė, egzistuoja tik ten.

Kokias skirtingas formas gali įgauti žmonijos siela, savo kūryba imasi reikšti Pawlikowskis. Taigi, ši juosta nėra iškreipto dramatiškumo kvazidokumentinė juosta apie ginklavimosi varžybų didvyrius. Ji kalba apie mūsų vidinius karus, žmones ir jų santykius. Tai yra universalus pasakojimas, nedumiantis gyvenimu nusivylusiam žiūrovui smegenų saldžiai herojiška meilės istorija. Režisierius palieka daug erdvės vaizduotei, bet duoda pagrindinius atspirties taškus, neleidžiančius istorijai išskysti. Klasiškų kompozicijų filme tyla nereiškia perdėm sentimentalių pauzių ar eilinės minties tuštumos. Priešingai – tai erdvė, leidžianti įvykti tikrajai juostos magijai. Žiūrovas yra priverstas stoti į nejaukią akistatą su savimi ir pažvelgti, kokios klostės dengia jo gyvenimą. Man juk irgi mama prisakė senių neįsimylėti, o gavosi kaip visada – ir Paryžių, ir Pawlikowskį.

Pabaigoje buvo Dievo namai ir sugriuvęs jų kupolas su įmanomai tuščiu dangumi.

Spalio 16, 00:15, Pont des Arts, Paryžius:

o kurwa

*uždanga nukrinta*

 

[1] Motulė man prisakė, kad vaikinų nemylėčiau.

[2] Kovok su sistema, tiesiog tai padaryk.

[3] Mylėsiu, kol gyvensiu.

[4] Seniai mylisi, o jaunystei meilę draudžia.

„Šaltasis karas“
„Šaltasis karas“
„Šaltasis karas“
„Šaltasis karas“
„Šaltasis karas“
„Šaltasis karas“
„Šaltasis karas“
„Šaltasis karas“