7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Praminti takeliai ir eksperimentai

Naujojo Baltijos kino konkursas „Scanoramoje“

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 38 (1275), 2018-11-23
Kinas
„Nanuli ir Gogis“
„Nanuli ir Gogis“

Apie konkursinę „Scanoramos“ programą rašau ne pirmus metus, tad jau esu spėjusi paburnoti ir kokia ji silpna, ir kaip jaunieji režisieriai slysta paviršiumi, užsižaidžia forma, o pasakojamos istorijos tiesiog kelia nuobodulį. Žinoma, gal kiek ir per stipriai pasakyta, bet niekada nevyniojau žodžių į vatą. Vis dėlto problemos išlieka tos pačios. Tik šiais metais akivaizdu, kad lietuviškoji konkursinės programos dalis – visa galva aukštesnė už antrąją (Latvijos ir Estijos režisierių filmų), kurioje buvo galima pamatyti tris vaidybinius filmus, du animacinius ir vieną dokumentinį. Pastarasis – Mariam Agladze’s „Nanuli ir Gogis“ – tapo programos nugalėtoju. Bet, manau, tai daugiau pasako ne apie filmą, o apie žiuri kino suvokimą. Kai filmus vertina institucijų atstovai, svarbiausia tampa, kad „kinas sujungtų žmones“ ir kitokia pompastinė retorika, tačiau ne filmai, jų meninė kokybė ir tikrai ne eksperimentai.

 

Agladze’s „Nanuli ir Gogis“ – daugiau mažiau tvarkingas dokumentinis filmas apie Gruzijos kaime gyvenančią senyvą porą. Rodoma jų kasdienybė, namų ruoša, pokalbiai apie ištuštėjusį kaimą ir, žinoma, kaip pridera, apie laiko tėkmę, mirtį, švelnūs priekaištai vienas kito atžvilgiu arba vaizdai, kaip vienas kitam matuoja kraujo spaudimą. Taip skleidžiasi jų tarpusavo santykiai, grįsti pagarba, meile ir supratimu. O kur dar Gruzijos kalnų peizažai vasarą! Gražu. Tačiau kiek tokių filmų esame matę? Ką jau kalbėti apie esto Evaro Anvelto vaidybinį filmą „Gerasis ganytojas“, kuriame taip pat matome šimtus kartų „nudrožtą“ konfliktą tarp pareigos ir žmogiškumo Vidurio Rytų realijų (arba kaip jos įsivaizduojamos Estijoje) fone.

 

O štai latvė Adriana Rozė „Kolektyve. Aš“ bando kurti kusturišką (turiu omenyje Emirą Kusturicą) filmą apie individo ir visuomenės konfliktą. Kiek tai režisierei pavyksta, čia jau kitas klausimas. Filme matome, kaip apleistos popieriaus gamyklos darbuotojai laukia ministrų ir investuotojų vizito. Bandoma imituoti gamyklos veiklą, rengiamas banketas su šokiais, rėžiamos kalbos apie šviesų rytojų ir norus keisti degradavusio pakraščio įvaizdį. Tačiau viena iš veikėjų, sužinojusi, kad gamykla importuoja popierių iš Kinijos ir pardavinėja kaip latvišką, nori viešai demaskuoti direktorių. Nepaisant primityvoko konflikto tarp korumpuotos gamyklos vadovybės ir šaunuolės pilku kostiumėliu, norinčios ją demaskuoti, režisierė filme pateikia keletą taiklių įžvalgų, kad sovietmečio retorika buvo sėkmingai „persinešta“ į šiandieną.

 

Esčių Mari Kivi ir Liis Kokk animaciniame filme „Mitybos grandinė“ galime matyti tikriausiai mūsų visų košmarus. Filme rodomi maisto produktų gamybos „užkulisiai“: sūrį „apdoroja“ kirmėlės, ledinukai gaminami iš pelių kūnų dalių, saldainiai – iš vatos, pamirkytos tualete. Galiausiai to paties fabriko darbuotojai po darbo keliauja šluoti maisto prekių parduotuvės, kurioje ir prekiaujama jų gamintais produktais. Filmo kūrėjos sakė, kad „Mitybos grandinę“ įkvėpė jų gyvenimiška patirtis, nes yra tekę dirbti maisto pramonės srityje.

 

Specialaus žiuri paminėjimo pelnytai sulaukė Dagnės Gumbrevičiūtės vaidybinis filmas „Stovintis vanduo“. Prie apleisto ežero atvykus jaunai porai (Emilija Latėnaitė-Beliauskienė ir Ainis Storpirštis) paaiškėja, kad ši vieta kupina moters vaikystės prisiminimų. Bandant naujai prisijaukinti vandenį, kuriame, kaip vėliau sužinome, kadaise nuskendo moters tėvas, jos draugas susiduria su tikra grėsme. Filme ryškėja akivaizdus režisierės gebėjimas vidines įtampas perteikti vaizdu ir garsu, o „Stovinčio vandens“ operatorius Zbignievas Bartoševičius sėkmingai kuria grėsmingos, paslaptingos gamtos atmosferą.

 

Kad režisierė Klaudija Matvejevaitė geba dirbti su aktoriais, kurti atmosferą, tapo aišku iš jos praėjusių metų filmo „Paskutinė diena“. Šiais metais „Scanoramoje“ pristatytas jos coming of age filmas „Kai perplauksi upę“ pasakoja merginos atsiskyrimo nuo šeimos istoriją. Jis įvertintas kaip geriausias lietuviškas filmas. „Kai perplauksi upę“ nukelia į 10-ojo dešimtmečio pradžią. Iš armijos pabėgęs ukrainietis Tarasas (Aleksandr Železnov) atvyksta į nedidelį Lietuvos miestelį, kuriame gyvena jo mylimosios Reginos (Augustė Šimulynaitė) šeima. Svečio pasirodymas dar labiau paaštrina merginos šeimoje tvyrančią įtampą. Regina turi priimti sprendimą – likti klijuoti byrančios tėvų (Ilona Balsytė ir Evaldas Jaras) santuokos ar keliauti kurti savo gyvenimo. Kaip ir „Paskutinėje dienoje“, Matvejevaitė žvilgsnį kreipia į šeimos santykius ir dar kartą įrodo gebanti įtikinamai atskleisti minorines jos įtampas.

 

Vis dėlto labiausiai įsiminė Jokūbo Lapinsko „Laivas“, kurį, kaip dabar tapo madinga, būtų galima pavadinti hibridiniu kinu – į nespalvotą filmą nuolat įtraukiami archyviniai epizodai. Filme pasakojama, kaip du broliai (Džiugas Gvozdzinskas ir Mantas Zemleckas) po artimųjų netekties stengiasi išgyventi nykstančiame šeimos name. Nepriteklius, nesugebėjimas susitaikyti su praeitimi ir savarankiškai judėti į priekį tampa iššūkiu jų santykiams. Lapinskas istoriją dėlioja palengva, punktyriškai, didžiausią krūvį suteikdamas iškalbingoms mizanscenoms (ko verta scena, kurioje Zemleckas, filmuojamas iš viršaus, kieme daužo gelžgalį, taip išreiškiant personažo desperaciją, vienatvę ir sutrikimą). Taip pat atkreiptinas dėmesys į režisieriaus darbą su aktoriais, kuriais nesunku patikėti nuo filmo pradžios iki pabaigos.

 

Vytauto Oškinio dokumentinio filmo „Nuožmūs dievai“ herojus – režisieriaus bičiulis obojininkas Linas Šalna, kuriam klasikinės muzikos pasaulis pažįstamas taip pat gerai, kaip ir Naujininkų mikrorajonas. Šis paradoksas, regis, labiausiai ir sužavi režisierių, ant jo iš esmės bandoma „statyti“ visą filmą. Tad matome Šalną sėdintį po tiltu, geriantį alų, prisimenantį jaunystę, išgertus bambalius alaus ir muštynes. Šios scenos montuojamos su „Idomenėjo“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre repeticijomis. Režisieriui nepavyksta (o gal ir nesinori?) nei bent kiek rimčiau pažvelgti į savo personažą, nei galų gale „pakrutinti“ kokią rimtesnę temą, kurios, regis, filme pačios siūlosi. Deja, filmas lieka „bajerio“ lygio.

„Nanuli ir Gogis“
„Nanuli ir Gogis“
„Stovintis vanduo“
„Stovintis vanduo“
„Kai perplauksi upę“
„Kai perplauksi upę“
„Laivas“
„Laivas“