7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

24 kadrai melo per sekundę

„Scanoramos“ premjeros

Nr. 37 (1274), 2018-11-16
Kinas
Kadras iš filmo „Procesas“
Kadras iš filmo „Procesas“

„Scanorama“ pristato Sergejaus Loznicos dokumentinį filmą „Procesas“ („Process“, Olandija, 2018), kurio premjera įvyko šiemet Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje. Šio filmo pagrindas – 1930 m. pasirodęs propagandinis filmas „13 dienų“ apie tais pačiais metais vykusį Josifo Stalino ir čekistų sumanytą grandiozinį reginį – prasimanytos Prompartijos bylos teismą. Jame vadovaujant Andrejui Vyšinskiui buvo nagrinėjama grupės profesorių, užėmusių aukštus postus ir vadovavusių sovietų pramonei, byla. Visi jie buvo kaltinami kenkimu, ryšiais su emigrantais, darbu užsienio žvalgyboms ir užsienio intervencijos rengimu. Kaltinamieji įtikinamai pasakojo, kaip sabotavo, susitikinėjo su užsienio agentais ir t.t. Teisme dalyvavo liaudies atstovai ir kartu su teisėjais reikalavo teisiamiesiems mirties bausmės. Ar tada buvo žmonių, kurie suprato, kad teisiamieji apkalba save, kad jokios Prompartijos nėra, ar kilo įtarimų, kad garbūs profesoriai meluoja? Apie tai ir apie „Proceso“ sumanymą su režisieriumi kalbėjosi radijo „Svoboda“ kino apžvalgininkas Dmitrijus Volčekas ir kino kritikas Antonas Dolinas (internetinis leidinys „Meduza“). Pateikiame pokalbių fragmentus.

 

Seniai planavote kurti filmą apie vieną iš Didžiojo teroro laikų teismų. Kodėl pasirinkote Prompartijos bylos teismą?

Internete pamačiau dviejų minučių vieno šio proceso dalyvio pasisakymą. Buvau apstulbintas ir to, kad egzistuoja medžiaga su sinchroniniu garsu, ir to, kas vyko per tas dvi minutes. Pradėjau klausinėti ir radau Jakovo Poselskio filmą, iš kurio ir buvo paimtos tos dvi minutės. Po to pradėjau paieškas Krasnogorsko archyve. Ten dirbo mano asistentas Vladas Verny. Paprašiau surasti viską, kas susiję su šiuo procesu. Iš pradžių buvau sumanęs filmą apie tai, kaip laikui bėgant šie procesai keitėsi, darėsi vis marazmatiškesni. Pavyzdžiui, yra sukrečianti medžiaga – maždaug keturiasdešimt minučių trunkanti Vyšinskio kalba 1938 m. procese. Ją būtina pasižiūrėti visiems, nes tai absurdo viršūnė. Jau buvome pradėję montuoti filmą ir priartėjome prie Prompartijos proceso. Pastebėjau, kad archyvo kataloge yra kelios skirtingos trukmės kopijos. Paprašiau peržiūrėti visas, nes galėjo būti, kad ten skirtinga medžiaga. Paaiškėjo, kad po užrašu „Filmo „Prompartijos procesas. 13 dienų“ kopija“ slypi medžiaga, nepatekusi į filmą arba iškirpta po to, kai 1938 m. prokurorą Krylenką sušaudė kaip teroristą-turistą-alpinistą-fašistą (teisė jį tas pats Vyšinskis).

 

Supratau, kad radau lobį. Visiškai pakeitėme koncepciją ir pradėjome kurti filmą tik apie Prompartijos procesą. Garsas 1930 m. – ypatinga retenybė. Buvo trumpas periodas, kai naudota inžinieriaus Šorino technologija, kada garsas įrašomas juostoje kartu su vaizdu. Teismo procesas nufilmuotas labai detaliai, ilgais 3–5 minutes trunkančiais planais. Beveik visą laiką kamera statiška, kai kuriais momentais ją sukinėjo neišjungdami, kad užfiksuotų salės reakciją. Kitame filme tai būtų brokas, bet aš visa tai įdėjau, nes čia glūdi tam tikras žavesys. Taip atsirado dvi valandas ir septynias minutes trunkantis filmas.

 

Stengiausi išsaugoti kuo daugiau medžiagos, tiek, kiek leido filmo struktūra ir forma. Visa mūsų panaudota medžiaga nufilmuota to laiko Maskvoje. Pradžioje yra keli Maskvos vaizdai, kurie nufilmuoti truputį anksčiau, kai Kristaus Gelbėtojo cerkvė dar nebuvo aptverta. Su vaizdu ir garsu teko rimtai padirbėti. Ši medžiaga unikali tuo, kad jos garsas sinchroninis ir galime girdėti to laiko balsus, pajusti intonacijas. Garsas buvo prastos būklės, mes jį valėme ir rinkome po trupinėlį iš negatyvo, iš „lavandos“ (Master positive, tarpinė pozityvinė kino kopija – red. past.), iš pozityvo. Žinoma, garso režisierius Vladimiras Golovnickis atskirai kūrė salės atmosferą, kad visa tai filme skambėtų ir kvėpuotų. Vis dėlto anų laikų garso įrašymo technikos negalima lyginti su dabartine. Gal net atvirkščiai. Bet aš noriu, kad mes suvoktume šį filmą kaip kūrinį, neadresuotą tik anam laikui. Filme nėra jokių asmeniškų mano komentarų, išskyrus paskutinius filmo titrus apie herojų likimus ir apie tai, kad procesas buvo sugalvotas čekistų iš OGPU (Objedinionnoje gosudarstvennoje politupravlenije – Suvienyta valstybės politikos valdyba, 1934 m. įėjo į NKVD sudėtį ir tapo Pagrindine valstybės saugumo valdyba – red. past.)

 

Kas ir kam tai apskritai filmavo? Juk net tais laikais būta mąstančių žiūrovų, todėl tai atrodo kaip savęs demaskavimas. Filmuota ne paslėpta kamera ir ne vidiniam archyvui: filmavusieji didžiavosi savo darbu.

Poselskio filmas buvo rodomas kino teatruose. Bet juk kino įtakos poveikis didžiulis, o gerbiamieji profesoriai šmeižia įtikinamai. Esu įsitikinęs, kad žiūrovai tuo tikėjo. Kokia dar paslėpta kamera? Ten visąlaik sukiojo prožektorius, kuriais apšviečiama salė. Kinematografininkai filmavo – vykdė OGPU, partijos ir vyriausybės užduotį. Mąstantys žiūrovai tada arba jau buvo sušaudyti, arba buvo pakeliui į sušaudymą, arba išvažiavę. Arba į tokius filmus, jei tik būdavo galimybė, neidavo. Salėje, parteryje, pilna užsienio ir savų žurnalistų. Sėdi „Le Monde“ redaktorius. Jam viskas kruopščiai verčiama. Štai tokiems šis šou ir buvo surežisuotas. Kam? Kad paaiškintų, kodėl praėjus dvidešimčiai metų po Spalio revoliucijos šalyje taip ir nepastatytas komunizmas ir visko stinga. Todėl, kad, pavyzdžiui, ekonomikoje įsiveisė vidinių priešų.

 

Teismo procesas surengtas kaip spektaklis masiniam žiūrovui, jis gerai surepetuotas ir surežisuotas. Yra parteris, balkonas, net „galiorka“, kur grūdasi nereikšmingiausi žiūrovai. Ir teisėjai, ir teisiamieji gerai atlieka savo vaidmenis. Laikomasi visų reginio taisyklių.

Tai ir buvo sugalvota kaip spektaklis, ir tai stulbina. Sako, kad dokumentinis kinas – tai 24 tiesos kadrai per sekundę. Čia – 24 kadrai melo. Visi, kurie dalyvavo procese, buvo supažindinti su šio vyksmo esme. Ir tie, kurie prisipažino dalyvavę neegzistuojančiuose nusikaltimuose, ir prokuroras, kuris skambant riksmams „bravo“ reikalavo mirties bausmės, ir teisėjai. Gali būti, kad žiūrovai salėje nesuprato, bet, manau, ne visi. Regis, žurnalistai suprato. Yra daug kadrų, kai rodoma salė, ir iš veidų matai, kad jie vis dėlto šiek tiek supranta. Tačiau šis šou, žinoma, kurtas liaudžiai. Tai pats tikriausias teatras.

 

Vyšinskis lyg nusižudė, lyg buvo nužudytas JAV (19531954 m. Vyšinskis buvo SSRS atstovas Jungtinėse Tautose – red. past.). Iki šiol neaišku, kas jam atsitiko.

1954 m. jis mirė arba buvo nužudytas JAV. Jo kūną tą pačią dieną parskraidino į Sovietų Sąjungą. Prieš tai iš SSRS buvo atskridęs kažkoks žmogus, kuris tuo pačiu lėktuvu grįžo atgal. Vyšinskį kvietė grįžti ir jis puikiai žinojo, ką su juo namie padarys, nes jis buvo kaltintojas daugybėje procesų. Jis puikiai žinojo visus užkulisius, kaip siuntė šalies „viršūnėles“ (jie tada taip vadino) mirti. Manau, tokio liudininko gyvo nebūtų palikę į valdžią atėję jo bendrai. Įsivaizduojate, kokia nusikalstama buvo valstybė! Šių nusikaltėlių vardai iki šiol kabo kaip gatvių pavadinimai, o kai kuriems iki šiol stovi paminklai.

 

Kai kurių Prompartijos bylos kaltinamųjų likimai netikėti. Juos nuteisė sušaudyti, bet Stalinas dalies pasigailėjo. Ramzinas praėjus trylikai metų po proceso gavo Stalino premiją, nors buvo paskelbtas pagrindiniu partijos organizatoriumi.

Čia tai viskas aišku, jis kalėjime sėdėjo – dirbo specialiame konstruktorių biure (Aleksandro Solženicyno knygose tokie biurai vadinami „šaraškėmis“ – red. past.), jam leido užsiimti šilumos technika. Po to, kai išleido iš kalėjimo, jis puikiai dirbo, tiesa, neaišku, kaip mirė. Teisme buvo nuteisti aštuoni žmonės, bet kartu su Prompartijos byla buvo represuoti tūkstančiai. Ramzinas sakė: „Aš ir pats neįsivaizduoju, koks mūsų partijos mastas“ ir taip atvėrė galimybę represuoti inžinierius tiesiog gavus skundą ir susiejant juos su šia partija.

 

Būta ir paralelinių procesų, juk buvo išgalvota ne tik Prompartija, bet ir kitos kontrrevoliucinės partijos.

Taip, bet, priešingai nei tie, kurie sieti su Prompartija, kiti atsisakė dalyvauti. Jų likimas ne geresnis už likimą tų, kuriuos matome filme.

 

Mane nustebino, kad tarp teisiamųjų pasirodo personažai, kuriuos 3-iojo dešimtmečio pradžioje aprašė Michailas Bulgakovas. Juk teisia ir profesorių Persikovą iš „Lemtingų kiaušinių“, ir profesorių Preobraženskį iš „Šuns širdies“...

Visąlaik galvojau apie kalbą, kurią jie vartoja pasakodami apie savo priešiškus veiksmus ir intervencijos rengimą. Jie kalba apie save trečiuoju asmeniu: „Partija, vadovavusi taip pat ir man.“ Kalba apie ką nors ir paskui galiausiai susigiebia: „Tarp jų ir aš.“ Kalba savaime visa tai sukuria. Nemanau, jog mūsų kalba taip pasikeitė, kad būtų neįmanomas toks absurdas, garantuotas leksikos ir gramatikos lygmenyje. Bet kol kas panašių procesų inscenizuoti nepavyksta. Kiek žinau, „Jukos“ procesas buvo rengiamas panašiai, bet nepavyko rasti nė vieno žmogaus, kuris apšmeižtų šios organizacijos vadovą.

 

Tai, apie ką kalbame filme, siaubinga. Sukūriau „Procesą“, bet ir pats negaliu ramiai jo žiūrėti, toks jis aktualus, kalbantis apie dabartį. Skaitau daug prisiminimų žmonių, kurie gyveno įvairiu laikotarpiu, ir visi tekstai vienodi. Tarsi už laiko ribų egzistuotų tam tikra struktūra, kuri kopijuoja save ir puikiai jaučiasi. Jei paimsite prisiminimus tų, kurie sėdėjo pagal „Jukos“ bylą, ir paimsite knygą, kurioje aprašomi pirmieji Ypatingosios komisijos (rus. ČK) metai, viskas sutaps. Ši tema – tai baisiausia, kas atsitiko šaliai: GULAG tinklo sukūrimas ir savų gyventojų naikinimas kitų gyventojų rankomis. Kodėl jos nėra kine? Kodėl pati aktualiausia tema nedomina režisierių? Yra tik keli filmai: sukrečianti Nijolės Adomėnaitės „Koma“, Aleksejaus Germano, „Chrustaliovai, mašiną!“, kas dar? Kodėl tai nėra refleksijos dalis? Esu įsitikinęs: jei kas nors parašys scenarijų pagal Varlamo Šalamovo knygą, vargu ar bus finansuojamas ir palaikomas. Kodėl tai toks tabu?

 

Šis tas vis dėlto pasikeitė, pavyzdžiui, seniai nėra gyvo Stalino. Ir minių su lozungais, kviečiančiais nedelsiant susidoroti su „kenkėjais“, Maskvos gatvėse taip pat nėra. Gal dabar, egzistuojant internetui, toks pastatymas atrodo nebereikalingas?

Tada įmonėje arba fabrike vykdavo mitingai-susirinkimai, ir jų vedėjai sakydavo: „Pakelkite rankas, kas už mirties nuosprendį liaudies priešams.“ Ir kėlė. Pabandyk nepakelt. Tapsi „prijaučiančiu“ su visomis pasekmėmis. Taip ir su mitingais. Visiškai įmanoma, jog buvo ypatingai kraujo ištroškusių žmonių, kurie nuoširdžiai linkėjo, kad sovietų valdžios priešai turi būti sušaudyti, – tokia ta darbininkų ir valstiečių humanizmo didybė. Tai tiesiog žmonių įtraukimo į neapykantos verpetą forma. Šou buvo reikalingi, kad dalytų žmones, siundytų juos vieną ant kito ir aiškintų partijos politiką: ko reikia neapkęsti, ką sekti, ko bijoti. Kai atmosfera buvo sukurta, šou nebereikėjo. Visi puikiai žinojo ir suprato, ką, už ką ir kodėl. Buvo galima patyliukais kišti žmones į lagerius ir kalėjimus.

 

Taip, dabar procesai šiek tiek skiriasi. Kol kas teisiamieji nesutinka viešai meluoti ir neigia kaltę. Štai dabar bandoma įsukti „Septintosios studijos“ bylą. Principai tie patys. Stalino nėra, o kūrinys gyvena toliau. Ir frazė „Stalino virš jūsų nėra“ neteisinga. Nes jis yra, ir dar kaip.

 

Parengė Kora Ročkienė

Kadras iš filmo „Procesas“
Kadras iš filmo „Procesas“