Kinas kuriamas, kad sužadintų jausmus

Dvidešimt šešerių Krymo totoriaus Narimano Alijevo filmas „Namo“ („Evge“, Ukraina, 2019), šiemet rodytas Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“, pristatytas „Oskarui“, pelnė ne vieno tarptautinio kino festivalio apdovanojimą ir Ukrainos kino kritikų premiją. „Namo“ pasakoja apie Krymo totorių šeimą sudėtingu momentu: tėvas ir jaunesnysis sūnus bando grįžti namo, į Rusijos aneksuotą Krymą, kad palaidotų per karą Ukrainos rytuose žuvusį sūnų ir brolį. Filmas buvo kuriamas trimis kalbomis, filmuotas žemyninėje Krymo dalyje netoli Syvašo ežero. Pagrindinį tėvo vaidmenį sukūrė režisierius ir aktorius Achtemas Seitablajevas, kurio filmai „Chaitarma“ (2012), „Kiborgai“ (2017) rodyti ir Lietuvoje. Pateikiame Alijevo interviu, duoto Ukrainos žiniasklaidai, fragmentus.

Kanuose pirmąkart skambėjo Krymo totorių kalba. Ar Jums tai buvo svarbu?

Žinoma, svarbu. Mes norėjome maksimaliai lakoniškai perteikti žiūrovams šiuolaikinės situacijos Ukrainoje daugiabriauniškumą. Kalbos man buvo svarbios, tarp jų ir gimtoji – Krymo totorių kalba.

Kaip atsirado filmo scenarijus?

Idėja – mano kolegos iš Azerbaidžano, kuris norėjo parašyti scenarijų apie šeimą, važiuojančią į tolimus kraštus, kad paimtų žuvusį giminaitį ir parvežtų jį į tėvynę. Ši idėja įstrigo atmintyje. Parašiau trumpą sinopsį, turėdamas omenyje dabartinę situaciją Ukrainoje. Dabar neturiu galimybių filmuoti Kryme, bet iki šiol visada filmavau Kryme ir apie Krymo totorius. Siužetas leido kurti filmą apie Krymo totorius žemyninėje pusiasalio dalyje ir kartu atverti dabar susiklosčiusią socialinę bei politinę situaciją. Krymo totorių tema – svarbus mano gyvenimo aspektas, bet yra ir kitų mane dominančių. Kol kas dar negaliu filmuoti visko, ką noriu, nes dar nesu pakankamai geras amatininkas, galintis imtis bet kokios temos ir sukurti vertingą filmą. Tam reikia didelio profesionalumo ir gyvenimo patirties. Kol kas tokios neturiu. Visose Krymo totorių istorijose mane pirmiausia domina šeimos santykiai, juk šeima, tėvai – svarbi mano gyvenimo dalis. Mane tai jaudina, man tai įdomu, galiu tuo pasidalyti. Kurti filmus apie Krymo totorius pradėjau daug anksčiau, nei tai tapo madinga.

Jūsų filme yra toks epizodas: tėvas ir jaunesnysis sūnus atvažiuoja pas tėvo brolį į namus, kurie stovi Syvašo ežero pakrantėje, žemyninėje dalyje. Krymą jie mato iš tolo, bet savo žemėje šie žmonės nebegyvena.

Filmavome kaip tik ties siena su Krymu. Mačiau kitą Krymo krantą ir mačiau žemėlapyje, kad pasiekti namus užtektų pusvalandžio. Žinoma, tai veikia. Daug ko vyko su Krymo totoriais, buvo ir daug konfliktų. Tai ne tik aneksijos situacija, bet ir karas. Labai svarbu papasakoti, kas iš tikrųjų yra Krymo totoriai. Mūsų tauta turi fundamentinių vertybių, kurias dabar svarbu perteikti, nes už politikos visada stovi žmonės. Svarbu suprasti, kodėl Krymo totoriai vadina save laisva tauta, kovojančia už savo tapatybę. Man regis, tai galima papasakoti tik rodant asmeniškas istorijas.

Filme matome, kad tėvas – gana griežtas žmogus, jis labai nemaloniai elgiasi su mirusio sūnaus žmona, kurios iki galo nepriima. Gal taip yra todėl, kad tik tokiems gyvenimo užgrūdintiems žmonėms pavyko išgyventi tremtyje ir grįžti?

Iš dalies taip. Bet kinui reikalingas konfliktas, todėl sukūriau du vienas kitam prieštaraujančius personažus – tėvą ir sūnų. Tačiau mes stengėmės atverti visas jų briaunas. Nenoriu dalyti tik į juoda ir balta – visur yra atspalvių, kuriuos reikia skirti. Tas užsigrūdinimas leido Krymo totoriams sugrįžti. Bet po keturiasdešimt ketverių metų iš tikrųjų grįžo jau kita Krymo totorių karta: jie jau buvo gimę ne Kryme, nebuvo matę Krymo žemės, bet visada žinojo, kad tai jų tėvynė ir jie privalo ten grįžti.

Mūsų kalboje yra žodis „sabyr“, reiškiantis kantrumą. Kantrumas mums visada buvo būdingas. Krymo totoriai – gana rami tauta, mes niekad nebuvome karingi, visada nuosekliai gynėme savo teises ir toliau tai darome. Kantrybė mus vienija, paverčia vieninga tauta, kovojančia už tai, kad būtume savo žemėje ir turėtume savo teises. Pusę amžiaus tremtyje, kai nebuvo sąlygų puoselėti savo kultūros, kalbos, tradicijų, Krymo totoriai iš visų jėgų stengėsi išsaugoti tapatybę ir sugrąžinti ją į Krymą. Dabar dauguma jų stengiasi išsaugoti save Kryme tokius, kokie yra. Tiesa visada nugali, anksčiau ar vėliau. Mes niekad nepasisakėme nei prieš rusus, nei prieš ukrainiečius, nei prieš žydus Kryme – ši žemė gali išlaikyti visus. Bet tai mūsų vienintelė tėvynė ir, žinoma, kovosime dėl jos, nes neturime kur išvažiuoti. Ten mes esame savo žemėje.

Tačiau iš tikrųjų filme pasakojama universali, visiems suprantama istorija apie vaikų ir tėvų problemas ir nacionalinės tapatybės paieškas. Dauguma žiūrovų suvokia filmą kaip skirtingų kartų dialogą ir nelabai gilinasi į to, kas vyksta ekrane, kontekstą, kad yra Ukraina, yra okupuotas Krymas, o ten gyvena Krymo totoriai, kurie yra musulmonai. Nekėliau sau uždavinio prieinamai paaiškinti, kas vyksta Ukrainoje ir Kryme. Man svarbesnė buvo emocinė pasakojamos istorijos pusė, nes manau, jog kinas ir kuriamas tam, kad sužadintų jausmus.

Jūs taip pat praradote brolį...

Taip... Tai visada buvo ir bus svarbus mano gyvenimo įvykis. Šį filmą skiriu savo broliui ir savo šeimai, kurie mane visada palaikė ir palaiko.

Žiūrint filmą sunku atsikratyti minties, kad jo forma primena Andrejaus Zviagincevo „Sugrįžimą“...

Forma taip, bet esmė – visai kita. Tačiau aš ir neslepiu, kad Zviagincevo „Sugrįžimas“ buvo vienas įkvėpimo šaltinių. Taip pat ir Laszlo Nemeso „Sauliaus sūnus“ ar Terrence’o Malicko „Gyvenimo medis“. Šis filmas – pagarbos duoklė mano mokytojams: ir Zviagincevui, su kurio filmais užaugo mano karta, ir Nuri Bilge Ceylanui, ir Abbasui Kiarostami.

Parengė K. R.