7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tėvų ilgesys

„Scanoramos“ dienoraščio

Živilė Pipinytė
Nr. 38 (1275), 2018-11-23
Kinas
„Našlė ragana“
„Našlė ragana“

Šiųmetė „Scanorama“ išryškino vieną aktualią kino tendenciją: režisieriai vis dažniau pasitelkia pasakos motyvus arba pasakiškas metaforas, kai nori kalbėti apie dabartį ar pateikti savo požiūrį į sudėtingas šių dienų problemas. Ivanas I. Tverdovskis tai darė ir ankstesniame filme „Zoologija“, kurio pagrindinei veikėjai, ne pirmos jaunystės provincialei, staiga išauga uodega ir ji bando kažkaip su tuo susigyventi. Buvimas kitokiam leidžia įdėmiau pažvelgti į pasaulį, užaštrina jo problemas, tad šiuo principu Tverdovskis pasinaudojo ir naujame filme „Šoklys“ („Podbrosy“, Rusija, Lietuva, Airija, Prancūzija, 2018), kurio premjerą surengė „Scanorama“.

 

Originalus filmo pavadinimas „Podbrosy“ – naujadaras, kuriame susiliejantys „pamestinuko“, „atliekų“ ir „tyčia pamesto daikto“ sąvokų atspalviai taikliai perteikia filmo mintį, kurią pabaigoje dar ir žodžiais suformuluoja Maksimo Vitorgano (privačiai – politikės Ksenijos Sobčak vyras) vaidinamas personažas – turtingas žmogus, kurį siekiama sukompromituoti imituojant automobilio avariją, nes jo verslą nori perimti vienos Rusijos saugumo organizacijos pareigūnas. Mintis paprasta: arba tu naudojiesi kitais, arba tavimi naudojasi kiti. Šią tiesą verslininkas išrėžia Denisui (Denis Vlasenka), skausmo nejaučiančiam paaugliui, kurį mama, trisdešimtmetė Oksana, staiga atsiima iš vaikų namų. Iš pradžių Denisui patinka šokti po automobiliais, vaidinti auką, dalyvauti teismo procesuose, meluoti juose, nes ir atlygis geras, ir mama bus patenkinta. Vaikinui patinka, kai jį giria į tariamo nusikaltimo vietą iškart prisistatantis policininkas, kuriam auka sumokės išpirką. Tačiau viskas keičiasi, kai kartą Denisui nepasiseka. Tada vaikinas supranta, kad juo naudojasi visi: mama, jos draugai – teisėjai, prokurorai, policininkai, greitosios pagalbos gydytoja. Jis tiesiog įrankis šių nusikaltėlių rankose.

 

Tverdovskis kuria šiuolaikinės Rusijos – nusikalstamos, korumpuotos, beširdės valstybės – metaforą. Režisierius kaip įmanydamas sutirština spalvas ir rodo beveik pasakišką aplinką. Iš šviesos nutviekstų vaikų namų Denisas patenka į tamsią Maskvą, kur, regis, niekad neišaušta rytas, kur visi meluoja ir žaidžia savo žaidimus, o patekusieji ant teisiamųjų suolo yra iškart pasmerkiami. Net baras, kuriame renkasi teisingumo instancijose dirbantys nusikaltėliai, vadinasi „Terpila“ – taip paniekinamai vadinamos aukos. Kad pabrėžtų situacijų, į kurias patenka Denisas, dviprasmiškumą, Tverdovskis aštrina Deniso ir jo motinos (Anna Sliu) santykių liniją, pabrėždamas incesto tikimybę. Bet tai daro gana dirbtinai: namie Denisas ir mama vilki tik apatiniais, išgėrusi Oksana nori likti sūnaus lovoje, ji nuolat laukia jo meilės prisipažinimų. „Šoklys“ tik įrodo, kad visą filmą plėtoti vieną, tegu ir aktualų, motyvą gana pavojinga, nes metafora filme suformuluojama iškart, ji paprasta ir pernelyg aiški, personažai ją tik iliustruoja, o pagrindinio veikėjo pasikeitimas pernelyg numanomas, kad juo patikėtum.

 

Kinų režisierius Cai Chengjie debiutiniame, šiemet pagrindiniu Roterdamo kino festivalio prizu apdovanotame filme „Našlė ragana“ („The Widowed Witch“, Kinija, 2018) derina beveik dokumentinį Šiaurės Kinijos kaimo tikrovės stebėjimą (filme vyrauja ilgai trunkantys, statiški planai) ir magiškojo realizmo akimirkas. Į nespalvotą filmą vis įsiterpia spalvoti kadrai, tačiau ryškios spalvos tik paryškina šaltį – veiksmas vyksta žiemą, bet šaltis, nuo kurio bando pasislėpti pagrindinė filmo veikėja, kartu ir simbolinis. Tai mirusio žmogiškumo erdvė.

 

Joje ir gyvena Vang Erhao (Tiffany Tian), kuri sprogus fejerverkų fabrikui trečią kartą tapo našle. Gyvenime ji mačiusi šilto ir šalto. Jos ir dešimtmečio vyro brolio nebylio niekas nenori priimti į savo namus. Abu apsigyvena paveldėtame autobusiuke ir keliauja ieškodami, kur prisiglausti. Vang Erhao visi laiko ragana. Moteris nusprendžia tuo pasinaudoti ir apsimeta šamane. Ji išgydo paralyžiuotą kaimyną, pakeičia būsimo kūdikio lytį, įvyksta kitokių stebuklų, bet Cai Chengjie taip ir nepaaiškina, ar jie tikri. Tai ir nesvarbu, nes magiškojo realizmo, pasakos elementų bei Vang Erhao kelionės režisieriui reikia tam, kad parodytų šių dienų Kinijos visuomenės cinizmą ir tamsumą. Šamanės stebuklai galiausiai atsisuka prieš moterį, ji supranta, kad bet koks geras jos darbas baigsis blogai. Ji bejėgė sustabdyti neteisybę, kurią nesusimąstydami daro svetimi sutiktieji ir giminaičiai, ramiai parduodantys net savo vaikus. Tad filmo ištarmė – neskubėkite padėti kitiems – kupina juodojo humoro, kurio ir šiaip filme gausu.

 

Kaip ir „Našlėje raganoje“, Ali Abbasi filme „Riba“ („Border“, Švedija, Danija, 2018), kuris tapo šiųmečių Kanų sensacija ir buvo apdovanotas prizu, skirtu geriausiam „Ypatingo žvilgsnio“ programos filmui, nutrinamos žanrinio ir autorinio kino ribos. Iš literatūros ir architektūros į kiną atėjęs Abbasi semiasi įkvėpimo iš trilerio, melodramos, skandinavų pasakų, nors filmo pagrindas – šiuolaikinio švedų rašytojo Johno Ajvide Lindqvisto (jis ir scenarijaus bendraautoris) apsakymas.

 

Iš pradžių pasakojimas apie kelto muitininkę Tiną (Eva Melander), kuri apdovanota ypatinga uosle, nes geba pajusti baimę, kaltės jausmą ir todėl iškart gali atpažinti ne tik kontrabandininkus, bet ir vaikų pornografijos platintojus, rutuliojasi kaip detektyvas. Tina turi padėti policijai rasti pedofilų lizdą. Jos išvaizda gali atstumti, bet Tina geros širdies – rūpinasi Alzheimerio ligos ištiktu tėvu, numoja ranka į sugyventinio Rolando egoizmą, suvokia, kad yra kitokia, bet aiškina tai „vienos chromosomos klaida“. Tinos pasaulio ribos aiškios – namai, darbas, tėvo globos namai, miškas, po kurį ji mėgsta vaikščioti basa. Kai jos gyvenime pasirodo Vorė (Eero Milonoff), ribos pradeda slysti iš po kojų. Tina sužino, kad yra įvaikinta, kad jos tėvai buvo troliai, kad Vorei neegzistuoja žmonių nubrėžtos ribos. Jis norėtų žmones sunaikinti ir kviečia Tiną prisidėti. Tada „Riba“ iš trilerio tampa pasakojimu apie žmogiškumą. Tina išauklėta būti žmogumi ir negali peržengti žmogiškumo ribos, kurią, jos manymu, peržengia ne tik pedofilai, bet ir Vorė.

 

Regis, tik pasižiūrėjęs į šių dienų Švediją iš magiškos pasakos perspektyvos Abbasi gali paversti „Ribą“ pasakojimu apie šiuolaikinius žmones, kurie visąlaik bando peržengti savo ar moralės ribas, kurie nemėgsta šalis skiriančių sienų, draudimų, nuolat kalba apie skaidrumą, imigrantus ir nori, kad viskas būtų aišku ir suprantama. Abbasi tokie supaprastinimai, akivaizdu, nepriimtini. Jis rodo, koks džiaugsmas Tinai yra jos tikrosios tapatybės atradimas, bet kartu – ir iš to kylančias grėsmes. Gamta filme visąlaik antrina veikėjams. Gamta, prigimtis „Riboje“ gali būti nuostabūs dalykai, bet tai gali ir viską sugriauti. Laimė, režisierius filmo pabaigoje palieka daug atvirų klausimų.

 

Sužinojusi, kas ji yra, Tina ateina į kapines, kur akmenys žymi tėvų palaidojimo vietą, lyg tai padėtų suprasti, kas atsitiko. Margarethe von Trotta ir Felixo Moellerio filme „Ingmaro Bergmano beieškant“ („Searching for Ingmar Bergman“, Vokietija, Prancūzija, 2018) labiausiai įsiminė ne von Trotta klajonės ir susitikimai su didžiojo režisieriaus bendradarbiais, mylimomis moterimis ir kūrybos tyrinėtojais, bet pokalbis su Bergmano sūnumi Danieliu, kuris prisipažįsta, kad niekad nesiilgi savo tėvų. Jis gali nueiti į kapines, uždegti žvakutę, bet ilgesio nepatyrė niekad.

 

Šį epizodą prisiminiau žiūrėdama lietuviškąją konkursinės „Naujojo Baltijos kino“ programos dalį. Tėvų tema jaunų lietuvių režisierių filmuose labai stipri ir susijusi su vandens įvaizdžiu. (Paaiškinimų, matyt, reikėtų kreiptis į psichoanalitikus.) Klaudija Matvejevaitė filme „Kai perplauksi upę“ bando įsivaizduoti tėvų jaunystę, Dagnė Gumbrevičiūtė filme „Stovintis vanduo“ – susitaikyti su vaikystės trauma, tėvo mirtimi vandenyje. Stipriausias šios programos filmas – Jokūbo Lapinsko „Laivas“ – pasakoja apie du brolius (Džiugas Gvozdzinskas ir Mantas Zemleckas), kurie stengiasi išgyventi, iškęsti badą ir pinigų stoką, įsikibę vienas į kitą apleistuose namuose. Reikia laivo, kad perkeltų iš praeities, kurioje įstrigę, į šią gyvenimo pusę. Broliai žiūri senas vaizdajuostes, kuriose jie dar visai maži, o jų tėvai jauni. Nespalvotas, tikrąja to žodžio prasme muzikalus vaizdas (operatorius Ugnius Toleikis) perteikia neviltį ir tėvo ilgesį. Jis pasirodys paskutiniuose kadruose, tvirtas, bet švelnus, ir drąsindamas uždės ranką berniukui ant peties.

 

Audrius Stonys ir Kristina Briedė sumanė simbolinę pagarbos duoklę Baltijos šalių poetinio dokumentinio kino tėvams. Tačiau „Scanoramą“ uždaręs dokumentinis filmas „Laiko tiltai“ (Lietuva, Latvija, Estija, 2018) paliko slegiantį įspūdį. Abu filmo režisieriai atvirai grožisi kino klasikų Uldžio Brauno, Ivaro Seleckio, Andreso Sööto, Marko Soosaaro, Aivaro Freimanio, Herzo Franko, Roberto Verbos ir Henriko Šablevičiaus filmų kadrais, bet juos montuoja taip, tarsi būtų dabar madingo filmo kūrimo iš svetimos medžiagos metodo adeptai. Jie nepasako nieko konkretaus, pavyzdžiui, kodėl būtent Baltijos šalyse 7-ojo dešimtmečio pradžioje atsirado tokia stipri dokumentikos kryptis, neparodo, kuo latviai, estai ir lietuviai buvo panašūs, o kuo skyrėsi. Erzina monotoniškas senų filmų kadrų ir dabar tose pačiose vietose nufilmuotų vaizdų montažas. Anų laikų kadrai, žinoma, gražesni, ir ne tik todėl, kad žadina nostalgiją, bet ir todėl, kad tai senųjų autorių asmeniško pasisakymo apie supantį pasaulį dalis. Išimti iš konteksto šie fragmentai dažnai praranda galią ar net atrodo persmelkti patoso, kaip kad „Laiko tiltus“ įrėminantys kadaise maištingi Franko „Giesmių giesmės“ kadrai. Tačiau montuoti Verbos „Senio ir žemės“ kadrą su traukiniu ir Šablevičiaus traukinį iš „Kelionės ūkų lankomis“ man pasirodė tiesiog šventvagiška.

 

Dar gyvi kūrėjai (Braunas, Seleckis, Söötas) filmuojami ten, kur jie kadaise kūrė savo garsiuosius filmus, šiemet miręs Freimanis – jo namuose, Soosaaras – Kihnu saloje, kur jis augina ožkas ir gyvena filosofo gyvenimą, bet laiko (ar noro) įsiklausyti į senų žmonių žodžius, paklausinėti jų kažkodėl pritrūksta. Pritrūko ir elementarios pagarbos, kai į „Laiko tiltus“ įterpiami seniau filmuoti Verbos, Šablevičiaus, Franko monologai, net nenurodant, kada tai vyko. Dar prisimenami keli senų filmų personažai. Jie nelabai ką turi pasakyti, nebent kad kadruose išliko jų giminės ir kaimynai, bet tampa tik dar vienu prikišamai filme skambančiu tekančio laiko liudijimu.

 

Vis dėlto tikiuosi, kad „Laiko tiltai“ sužadins susidomėjimą Baltijos dokumentiniu kinu, bet informacijos teks ieškoti patiems potencialiems žiūrovams. Galiu tik pažadėti, kad jų laukia nuostabūs atradimai.

„Našlė ragana“
„Našlė ragana“
„Riba“
„Riba“
„Ingmaro Bergmano beieškant“
„Ingmaro Bergmano beieškant“
„Laiko tiltai“
„Laiko tiltai“
Uldis Braunas
Uldis Braunas