7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kelionės Stikso fone

„Scanoramos“ dienoraščio

Živilė Pipinytė
Nr. 37 (1274), 2018-11-16
Kinas
„Bergmanas: lemtingi metai“
„Bergmanas: lemtingi metai“

1957-ieji Ingmarui Bergmanui buvo svarbūs metai. Tada pasirodė jo pirmieji šedevrai „Septintas antspaudas“ ir „Žemuogių pievelė“, o režisierius suprato, kad nuo šiol kurs filmus apie save. Tai buvo pirmas žingsnis link to didžiojo žmogaus sielos tyrinėtojo Bergmano, kurio gimimo šimtmetį šiemet mini pasaulis. Šios tezės nuskamba švedų režisierės Jane Magnusson dokumentinio filmo „Bergmanas: lemtingi metai“ („Bergman: A Year in a Life“, Švedija, Vokietija, 2018) pradžioje. Tačiau filmas ne tik apie 1957-uosius, kurie tikrai buvo išskirtiniai, nes režisierius sukūrė ir kelis filmus, ir daug teatro, televizijos bei radijo spektaklių, buvo įsipainiojęs į meilės romanus su keliomis moterimis ir nuolat skundėsi sveikata. Viena pirmųjų jo frazių, nuskambančių filme, tokia: „Pabundu ne vėliau nei pusę keturių ryto ir daugiau nebegaliu miegoti.“

 

1957-ieji Magnusson yra tik pretekstas sukurti režisieriaus portretą. Ji ilgam stabteli ties būsimo režisieriaus santykiais su tėvais, aptaria jaunojo Bergmano susižavėjimą vokiečių fašizmu, bet kažkodėl pamiršta pasakyti, kad jis ne tik viešai to atsiprašė, bet ir sukūrė vieną įtaigiausių fašizmo studijų – filmą „Gyvatės kiaušinis“. Režisierė gilinasi į sudėtingą asmeninį Bergmano gyvenimą, bet svarbiausia filme išlieka kūrybos tema. Magnusson šokinėja nuo vienos temos prie kitos ir, regis, bando suprasti, kaip susiformavo Bergmano fenomenas, kodėl jo filmai buvo tokie svarbūs amžininkams ir įkvėpė tiek daug kūrėjų, kodėl Bergmanas buvo darboholikas ir ekscentriškas bei nemalonus žmogus.

 

Atsakymas nuskamba, ir jis gana banalus. Magnusson mano, kad kūryba buvo Bergmano baimių bei kompleksų terapija ir realaus gyvenimo alternatyva. Vis dėlto kai kurių filmo „Bergmanas: lemtingi metai“ teiginių paprastumą ar žinomų faktų interpretacijas atperka gausi archyvinė medžiaga, jo filmų fragmentai, daugybės bendradarbių prisiminimai ir bandymas pažvelgti į didįjį režisierių atsiribojus nuo asmeninių simpatijų ar antipatijų.

 

Filme „Bergmanas: lemtingi metai“ šmėkšteli ir trumputis Larso von Triero meilės prisipažinimas, nors danų režisierius ir pavadina Bergmaną paršu. Pagalvojau, kad panašaus filmo apie von Trierą, matyt, nebesulauksiu, bet gali būti, kad po pusšimčio metų jo niekas ir neprisimins. Kino mados keičiasi greitai, o istorikai būna žiaurūs. Gal todėl savo portretą von Trieras sukūrė pats. Tai „Namas, kurį pastatė Džekas“ („The House That Jack Built“, Danija, Prancūzija, Vokietija, Švedija, 2018). Mėgstantis šokiruoti ir žaisti su žiūrovų patiklumu režisierius sau suteikia žudiko pavidalą.

 

Džekas (Matt Dillon) – žudikas maniakas, bet jaučiasi esąs tikras mirties menininkas. Von Trieras filmą padalijo į šešias dalis ir paskutinė jų pavadinta „Katabasis“. Literatūrologai šiuo žodžiu vadina nuo pat epo apie Gilgamešą laikų literatūroje atsirandantį didvyrio nusileidimo į požemius motyvą. Ne didvyrį, o žudiką Džeką šioje kelionėje lydės Verdžis (Bruno Ganz). Jie lyg „gyvasis paveikslas“ pagal  Eugène’o Delacroix drobę „Dante ir Vergilijus pragare“, kur abu personažai plaukia laivu per banguotą Stiksą. Tai pasufleruos dar nesupratusiems, kad nuo pat filmo pradžios su Džeku už kadro bendraujantis Verdžis yra Vergilijus, kažkada vedžiojęs Dante Alighieri „Dieviškosios komedijos“ labirintais.

 

„Dieviškoji komedija“ buvo tikra viduramžių enciklopedija – joje galima rasti viską apie to laiko mokslą, politiką, filosofiją, moralę, meną, religiją. „Namas, kurį pastatė Džekas“ – savotiška von Triero kino enciklopedija: šešiose dalyse išdėstytas ne tik režisieriaus požiūris į vyrus, moteris, Erotą ir Tanatą, meną, religiją, žmogiškumą, pasaulį. Filmas kimšte prikimštas paties von Triero kūrybos citatų, bet reginiui įpusėjus tai jau pradeda erzinti. Nors prasideda „Namas, kurį pastatė Džekas“ smagiai. Trumpa novelė apie įkyrią bjaurią moteriškaitę (Uma Thurman), kuri prašyte prašosi nužudoma, baigiasi netikėtu ir staigiu montažiniu perėjimu prie pagrindinės filmo temos – menininko: rodomas keistu chalatu apsivilkęs Glennas Gouldas, jis namuose skambina pianinu ir kažką murma. Džekas kruopščiai inscenizuoja savo žmogžudystes, fiksuoja jas nuotraukose, o lavonus užšaldo, bet von Trierui, kad ir kaip tai autoironiškai skambėtų, nepavyksta įrodyti, esą menininkas dirba kartu su mirtimi ir viską, prie ko prisiliečia, paverčia mirusia natūra. Autoironija filme dominuoja – von Trieras neslepia, kad yra ne tik mizoginas, bet ir mizantropas. Ypač pavyko Džeko monologas, kai jis piktinasi, jog moteris visada bus auka, kad ir kas atsitiktų, o vyras visada bus suvokiamas kaip archetipinis smurtautojas.

 

Žiūrint „Namą, kurį pastatė Džekas“ lieka laiko ne tik prisiminti kitus režisieriaus filmus, pasigilinti į gausias dailės, istorijos ir kitokias citatas, bet ir pagalvoti, ar visada menininkas teisus, kai sublimuoja savo baimes ar neurozes, dalijasi įkyriomis fantazijomis, tegu ir pasišaipydamas iš savęs. Gal todėl visi tie siaubingi žudymo, lavonų, kraujo, prievartos, žudomų vaikų ir ančiukų vaizdai atrodo naiviai. Vis dėlto tikrai geras režisierius von Trieras yra gana paviršutiniškas ir, sakyčiau, „popsinis“ mąstytojas, nors neabejoju, kad pas mus atsiras daug filosofų, filme įžvelgsiančių gilias prasmes.

 

Pilnametražis kito dano, trisdešimtmečio Gustavo Möllerio debiutas „Kaltė“ („The Guilty“, Danija, 2018) pritvinkęs įtampos. Ne vieno festivalio žiūrovus sužavėjęs filmas vyksta uždaroje pagalbos telefono būstinės patalpoje, o pagrindinis veikėjas policininkas Asgeris (puikus Jacobo Cedergreno vaidmuo) visą filmą kalba telefonu. Jis neturi laiko svarstyti gėrio ir blogio problemų, nes jas sprendžia kiekvieną akimirką priimdamas sprendimus. Savaime suprantama, kad sprendimai gali būti ir klaidingi.

 

Žiūrėdama „Kaltę“ vis dėlto negalėjau pabėgti nuo Steveno Knighto filmo „Lokas“, kuriame Tomo Hardy herojus naktį važiuoja automobiliu ir kalbasi telefonu. Nuo to, kokį sprendimą jis priims, priklausys jo šeimos likimas ir karjera. „Kaltės“ veikėjo problema iš pradžių neatrodo asmeniškai susijusi su Asgeriu, jos pobūdis labiau detektyvinis nei moralinis, nors Mölleris ir parengė netikėtą siužeto posūkį. Nepaisant kelių dramaturginių duobių, „Kaltė“ prikausto prie ekrano ir supranti, kad geram filmui kartais visai nereikia leistis į pragaro požemius ir rodyti liepsnojantį Stiksą. Užtenka veido, kuriame atsispindi visas buvimo žmogumi pragaras.

„Bergmanas: lemtingi metai“
„Bergmanas: lemtingi metai“
„Namas, kurį pastatė Džekas“
„Namas, kurį pastatė Džekas“
„Kaltė“
„Kaltė“