Šių metų „Scanoramos“ atidarymo filmas „Bergmano sala“ („Bergman Island“) – septintasis prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve kūrinys. Šios sinefilams skirtos kelionės vieta – Forės sala, kurioje švedų meistras gyveno ir kūrė daugiau nei keturiasdešimt metų, čia filmavo „Personą“, „Gėdą“, „Aistrą“, „Scenas iš vedybinio gyvenimo“. Piligrimais ekrane tampa Timas Rothas ir Vicky Krieps, vaidinantys kino kūrėjų porą, ieškančią įkvėpimo. Pateikiame fragmentus iš režisierės interviu, publikuotus žurnaluose „Trois Couleurs“ ir „Frieze“.

Geri filmai dabar kuriami ne tik didžiosiose kino valstybėse, bet ir Europos ar pasaulio pakraščiuose. Šiųmetė „Scanorama“ kviečia pamatyti filmus, ir atrandančius naujas kino teritorijas, ir iš naujo apmąstančius europietiškas tradicijas. Atkreipiame skaitytojų dėmesį į tuos, kurie skatina išsivaduoti iš bet kokių (mąstymo, matymo, suvokimo) šablonų.

Kai visas pasaulis gyvena dramatiškos tragedijos nuotaikomis, pjaunasi tarpusavy ne tik valstybės, bet ir tų valstybių piliečiai, o neapykantą skambiomis, nieko gero nežadančiomis antraštėmis vis pakursto žiniasklaida, norisi nuo visko užsidaryti net ir savo valia. „Scanorama“ iš pradžių lyg ir teikė vilčių, kad po truputį galime grįžti prie tradicinio kino žiūrėjimo salėje, tačiau viltis – kvailių motina: teko vėl keltis į virtualią erdvę ir žiūrėti filmus kompiuterio ekrane. Antrasis karantinas po truputį veda link „Moterų ties nervų krizės riba“ siužeto, todėl „Scanoramos“ programoje ieškojome filmų, kuriuose kuo mažiau rėkimo, radikalumo, įžūlumo, o kartu ieškojome ir laiko patikrintų režisierių kūrybos.

Vienas garsiausių šiųmetės „Scanoramos“ filmų – Agnieszkos Holland „Šarlatanas“ („Šarlatán“, Čekija, Lenkija, Airija, Slovakija, 2020), kurį čekai jau pristatė „Oskarui“. Filmo herojus Janas Mikolášekas (1887–1973) gimė netoli Pilzeno, kariavo Pirmajame pasauliniame kare. Grįžęs iš fronto užsiėmė gydymu – ligas diagnozuodavo pamatęs sergančiojo šlapimą, o gydė įvairiais žolių mišiniais. Mikolášeko metodai buvo veiksmingi, jis išgarsėjo visoje tuometėje Čekoslovakijoje. Skaičiuojama, kad per jo rankas perėjo apie penkis milijonus pacientų. Mikolašeku domėjosi menininkai, mokslininkai, politikai. Jis gydė nacių nusikaltėlius (tarp jų Martiną Bormanną), komunistinės Čekoslovakijos prezidentą Antoníną Zápotocký ir paprastus žmones. Filmo „Šarlatanas“ premjera įvyko šiemet Berlinalėje. Pateikiame fragmentus iš režisierės interviu, išspausdintų leidiniuose „Gazeta Wyborcza“, „Polityka“, „Newsweek“.

Rudens „Kinas“ paprastai pristato „Scanoramą“. Ne išimtis ir šis, tik jau redaktorės įžangoje girdėti nerimas, ar pavyks forumo filmus pasižiūrėti kino teatre, juolab kad programa tikrai daug žadanti, nors pandemija apkarpė ne vieno tarptautinio renginio sparnus. Žurnale pristatoma pagrindinė „Scanoramos“ programa, Neringa Kažukauskaitė rašo apie forumo rengiamą išsamią paskutinio režisieriaus Luiso Buñuelio kūrybos periodo filmų retrospektyvą (ją bus galima pamatyti tik didžiajame ekrane), o feljetone Živilė Pipinytė prisimena rašytoją Aleksandrą Griną, kurio apsakymo pagrindu sukurtu Jano Schmidto filmu „Lanfiero kolonija“ „Scanorama“ paminės Juozo Budraičio jubiliejų.

„Scanorama“ šiemet įvyks, ir tai svarbiausia. Būtų gerai, jei bent dalį filmų galėtume pamatyti kino teatre. Didelis ekranas juk turi magiškos galios. Bet su pandemija nepasiginčysi. Gali tekti festivalio filmus žiūrėti namie. Šiųmetė programa didelė ir įvairi. Išrinkome kelis filmus, kurie gali padėti kitaip pamatyti pasaulį ir save.

Šių metų „Scanoramos“ Naujojo Baltijos kino konkurso filmus peržiūrėjo atrankos komisija, kurią sudarė kino režisierius Karolis Kaupinis, „Skalvijos“ programų sudarytoja Eglė Maceinaitė bei prodiuserė Giedrė Burokaitė, konkursinę programą koordinavo Brigita Kulbytė-Bielskė. Jų paprašėme pristatyti filmus, kurie įsiminė labiausiai.

Šiųmetis „Scanoramos“ uždarymo filmas – lyg šiuolaikinio kino metafora. Manto Kvedaravičiaus „Partenonas“ primena nesugebančią sustoti vaizdų gamybos mašiną, be atvangos generuojančią banalybes apie šių dienų pasaulį. Štai čia – musulmonas, būtinai pjaunantis avį, ir raudonos kraujo dėmės kadre.

Bertrand’o Bonello antropologiniame pseudosiaubo filme „Zombi vaikas“ Garbės legiono mokyklos vadovė retoriškai pareiškia, esą mokyklos įkūrėjas imperatorius Napoleonas 1802 m. teigęs, kad mokykla turi rengti ne mąstančias, o tikinčias auklėtines. Kartu džiūgauja, kad imperatorius nustebtų, jog šiuolaikinės merginos išmoko ir mąstyti.

Šiuolaikinis kinas dažnai primena atrakcionų parką. Atrakcionai seni, juose nepajusi gaivaus vėjo gūsio, bet vis dar tikiesi patirti tikrų jausmų, nors išėjus į gatvę nepalieka déjà vu jausmas. Šiųmečio „Scanoramos“ atidarymo filmo – Manso Marlindo ir Bjorno Steino „Svaigulio“ – veiksmas rutuliojasi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse dviejuose Stokholmo atrakcionų parkuose. Jų savininkai konkuruoja tarpusavyje, bet vaikai pamilsta vienas kitą. Ši meilės istorija ir tampa didžiausiu filmo atrakcionu.