Kas šiais metais įsiminė dailės ir fotografijos rubrikų autoriams

Rokas Dovydėnas

Besibaigiantys 2022 metai man buvo įdomūs, padovanoję įvairių asmeninių savanorystės patirčių ir netikėtų meno kūrinių. Šiemet parodų lankymo kelias driekėsi tarp Vilniaus ir Kauno, gerų parodų Kaune vyko daug, išties manau, kad apie daugumą jų rašyta gana plačiai. Lankytas parodas vardinu aplankymo tvarka, išskirdamas jas ar meno kūrinius, padariusius didžiausią įspūdį.

 

Parodos ir kūriniai: Kauno bienalė „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“. Taip, žinau, kad paroda atidaryta 2021 m., bet išsitempusi per metų sandūrą ji priklauso ir šiems metams. Išskirtinai puiki bienalės dalis vyko Velnių muziejuje, santarvėje su muziejine, velniška ekspozicija.

 

Williamo Kentridge’o paroda „Tai, ko nepamename“ Kaune (kuratorė Virginija Vitkienė), M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, pademonstravo, kaip vienoje erdvėje gali tilpti du genialūs kūrėjai.

 

Emilija Škarnulytė, „Švytintys kambariai“ Radvilų rūmuose. Erdvė ir videokūrinys veikia vienas kitą, labai džiaugiuosi, kad interjeras nebuvo euroremontuotas, tai kuria įtaigią atmosferą, įvadą į kūrinį.

 

Žygimanto Augustino kūrinys „Vienas mėnuo nuo karo pradžios“ parodoje „#Ukraina“ VDA „Titanike“. Manau, kad darbas tiksliai atspindi neapibrėžtumo jauseną prasidėjus Rusijos ir Ukrainos karui.

 

Meninis performansas „(iš)plaukti“, vykęs tvenkinyje šalia Rusijos ambasados Vilniuje. Perfomansas, kuriame susijungia aktyvizmas su menu, gyva reakcija į nesibaigiantį Rusijos karą.

 

Venecijos bienalė, trys paviljonai – Latvijos, JAV ir Danijos, į kuriuos mintimis, o ir internetu grįžau ne kartą.

 

„Nemuno 7“, traukos centras, atsiradęs Zapyškyje. Įspūdį kuria laivo, žemkasės, visuma, augalai, apželiantys denį, garso instaliacija, stiprinanti įspūdį. Vientisas kūrinys. Lankymo kaina keistoka, bet manau, kad tai organizatorių sprendimas.

 

Lietuvos keramikos retrospektyva „Chambers of Tales“ Latvijoje, Daugpilio Marko Rotho meno centre. Kadangi šioje parodoje dalyvauju, negaliu itin kritiškai vertinti, kita vertus, ignoruoti puikios parodos taip pat neišeina.

 

Andrius Erminas, „Atminties kambariai“. Jautri instaliacija galerijoje (AV17) Vilniuje. Itin medžiagiška paroda.

 

„Kas į Viršulus?“, Vilniaus muziejaus surengta paroda, pirmoji ne Vilniaus senamiestyje. Sukurtas itin smagus pasivaikščiojimo maršrutas, vedantis po Viršuliškių „senamiestį“.

 

Mindaugas Reklaitis, kūrinys „Morph“ vieno kūrinio galerijoje „apiece!“ Vilniuje. Kūrinį statė architekto pagamintas robotas, kuris vienu metu augino vaško struktūras ir jas griovė. Kūrinys veikė visą parą, tarsi bangų mūša formavo tūrius, kurie žiūrovo akyse lėtai nyko.

 

Nikitos Kadano kūrinys „Gazelka“ parodoje „Srovės nepasroviui“ Kauno centriniame pašte. Ko gero, įtaigiausias darbas, eksponuotas Lietuvoje, kalbantis apie Rusijos ir Ukrainos karą. Sustingusi vėliava, sukurta iš Severodonecke artilerijos suvarpyto „Gaz 3302“ automobilio kapoto.

 

Didesnę parodą „Metalafonas“ lydinti Sigito Virpilaičio personalinė paroda „Apie apyrankę“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje. Prisipažinsiu, apie juvelyriką nenusimanau, bet parodos kuriama atmosfera užburianti, viršlaikinė.

 

Mykolas Sauka, „Vaikų kambarys“ „Titanike“. Paroda, baigianti metus, jos aprašymas uždega ir įveda. Sukurta unikali erdvė, kurioje susilieja kvapas, jausmas, medis ir pobaisės skulptūros. Tikras kūrinys, vientisas savo idėja ir provokuojantis nesumeluotas emocijas.

 

Laima Kreivytė

2022-ieji yra karo metai. Kultūros laukas transformavosi veikiamas radioaktyvios rašistų agresijos prieš taikią Ukrainą. Menininkai reagavo, kaip galėjo: rinko lėšas aukodami kūrinius, rengdami aukcionus ir parodas Ukrainai paremti. Kiekvienas palaikymo gestas yra svarbus. Dovilės Dagienės ir Vido Poškaus kuruota paroda „Titanike“, Mildos Dainovskytės ir Olego Šurajevo – Radvilų rūmuose. Poetai tapo karo kronikų rašytojais ir ukrainiečių balsų vertėjais. Marius Burokas išvertė, o Dileta Deikė ir Jelena Škulis („Rankų darbas“) išsiuvinėjo ukrainiečių poetės Halynos Kruk eilėraštį ant dešimtmečius išsaugotos lietuviškos drobulės, užkastos į žemę artėjant sovietų okupantams.

Į Lietuvą atvykę ir čia gyvenantys ukrainiečių menininkai sukūrė įsimintinus darbus: Tanya Denysenko Nidoje prie jūros stovinčiame ažūriniame mediniame bokšte iškabino savo medžio raižinius – Mariupolio gynėjų ir karo pabėgėlių portretus, Valentynas Odnoviunas eksponavo savo nufotografuotas politinių kalinių kamerų akutes ir kitus darbus, Antonas Karyukas pranašauja putininės Rusijos imperijos griūtį ir jau sukūrė jos pavergtų tautų piliečių pasus. Viena paveikiausių ekspozicijų – Nidos meno kolonijoje veikusi tarptautinė ukrainiečių kuratorės Lesios Kulchynskos paroda „Saldžių svajonių fabrikas“, kurioje dalyvavo 14 meninink(i)ų. Joje karo balsai ir dienoraščiai, kasdienybė ir svajos pynėsi su Neringos miškų iliuzine ramybe. Čia karas nevyksta, bet siena su agresore – čia pat.

Į atmintį įsirašė ir Rūtos Meilutytės plaukimas per kraujo jūra virtusį tvenkinį prie Rusijos ambasados. Rūta yra šiuolaikinės Lietuvos alegorija. Ne XIX a. linų rovėja ar mergaitė su verbomis, o kovojanti ir laiminti asmenybė. Prancūzijos Respublikos personifikacija XX a. įgijo garsių moterų bruožus – Brigitte Bardot, Mireille Mathieu, Catherine Deneuve (monarchistams –tai, žinoma, Žana d’Arc). Neabejoju, kad Lietuvos Respublikos personifikacija XXI a. yra olimpinė ir pasaulio čempionė Rūta Meilutytė, pakilusi kaip feniksas ir skinanti pergalę po pergalės. Tai, kad karjeros viršūnėje esanti Lietuvos sportininkė, ką tik vėl pagerinusi pasaulio rekordą, kartu yra ir pilietiška, drąsi asmenybė, savo plaukimu lediniame vandenyje raginanti ginti Ukrainą, paverčia ją simboline figūra, o jos ir Bertos Tilmantaitės, Neringos Rekašiūtės bei Aurelijos Urbonavičiūtės sugalvotą performansą – aktyvistinio meno kūriniu, kuris jau įrašytas į Lietuvos meno ir politikos istoriją. Nors meno bendruomenėje kilo diskusijos, kuriam – dailės ar istorijos artefaktus saugančiam – muziejui šis kūrinys turėtų priklausyti, tai nėra svarbiausias klausimas karo metu. Kaip ir svarstymai apie Ukrainos palaikymui skirtų performansų meniškumą. Istorija – geriausia kuratorė, laikas parodys kūrinių išliekamąją vertę.

Yra daug būdų kalbėti apie karą ir padėti Europos vertybes ginantiems ukrainiečiams. Kartais tai konkreti pagalba, piniginės aukos. Kartais – mintis, garsas, bendradarbiavimas. Vienas poetiškiausių ir konceptualiausių renginių, kurio pavadinimas siejasi su romėnų karo dievu ir Raudonąja planeta, – Raimundo Malašausko kuruotas „Marsas sugrįžta“, kvietęs „burtis kartu, klausytis, įsistebėti, gedėti drauge tam, kad galėtume gyti ir įsivaizduoti galimas ateitis“. Rekonstrukcijai uždaryta Mykolo Žilinsko galerija dviem dienoms prisikėlė iš letargo miego, tapo Šaltojo karo pabaigos vaiduokliu, įgarsinta betono ausim, muziejaus mumija, kur vietoj vidurių zujo menininkai, žiūrovai ir klausytojai. Daug tuščios erdvės, primenančios sugriautus namus ir vaizduotę teršiančius radioaktyvius konteinerius. Ne įvietintas, o įerdvintas garsas ir išblaškyti filmai, paveikslai, instaliacijos, kai kurios rafinuotos, kitos – beveik „pasidaryk pats“ stilistikos. Bet iki šiol tas betoninis banginis košia mano atmintį – nebus lengva (gal ir neįmanoma) „atmatyti“, kai galerija iš naujo atsivers.

Kokios asmenybės šiais metais dažniausiai užvaldydavo mintis? Labai lengvas klausimas – Feiginas su Arestovičiumi, kas vakarą komentuojantys įvykius fronte ir pasaulyje. Kartu ir Marius Burokas, renkantis ir verčiantis karo kronikas. Ir kitos asmenybės, kurias kalbinau radijo balkone ir kurių nespėjau – bet būtinai pakalbinsiu!

Meno pasaulyje gyvieji ir mirusieji darė vienodą įtaką. Labai džiaugiuosi, kad ateinančios Venecijos bienalės Lietuvos paviljone kartu su Pakui Hardware pamatysime ir Marijos Teresės Rožanskaitės darbus. Ši menininkė tikrai nusipelnė platesnio žinomumo – jos medicininė antropologija, rentgeno žvilgsnis, technologijų įkalinti hibridiški kūnai, pagaliau tremties, karo, betėvystės patirtis stipriai rezonuoja su dabarties įtampomis. Kaip ir saviti asambliažai-konteineriai ir kosminės abstrakcijos. Tai mūsų Hilma af Klint, sujungusi trauminę patirtį, mokslinį ir meninį pasaulėvaizdį, unikalią žiūrą.

Jau matau, kad laikraštyje skirta vieta (ir laikas!) baigiasi, tai kitas asmenybes telegrafuoju (tvarka atsitiktinė).

Marija Gimbutienė – nes įkvepia jos raštai!

Eileen Miles – nes galingai įgarsino savo patirtį sujungdama su Gimbutienės vaizduote.

Veronika Šleivytė – už drąsą kurti savo gyvenimo filmą.

Jonas Mekas visame pasaulyje ir Lietuvoje kaip testamentas dienoraštinei kūrybai.

Eglės Ridikaitės „Siena“ Lukiškių kameroje – egzistenciškai konceptualiausias kalėjimo kūrinys.

Vladas Urbanavičius, kurio erdvės lankstiniai ne užpuola, o išlaisvina architektūrą.

Jurga Barilaitė – gryniausia šamanė ir gyva ugnis – liepsnoja vis ryškiau ir rėkia vis garsiau.

Vita Zaman – poetė ir tapytoja, atsivertusi į meną kaip išganymą.

Emilija Škarnulytė – jos instaliacija Radvilų rūmuose ir „Kapinynas“ kuria naują žodyną.

Vytautas Landsbergis – Fluxus prezidentas, dalyvaujantis jam skirtos parodos performanse.

Paulina Pukytė, pakylėjusi kultūros komentarą iki meninių aukštumų.

Valentinas Klimašauskas – už kuruotą menininkų tekstų knygą ir Nemuno žemkasę. 

Darius Žiūra, Gustonius su visais gyventojais įrašęs į meno istoriją.

Charlesas Esche, Andersas Kreugeris ir Gabrielė Radzevičiūtė – už „Susitikimą, kurio nebuvo“ MO.

Marina Abramovič ir Yoko Ono – nes buvo, yra ir bus.

Kokios erdvės, parodos ir (ne)skraidantys objektai susuko galvą?

Man asmeniškai – Signatarų namai. Apakino audinių raštai parodoje „Etnografinis opartas“ Varnelio namuose. Itin įdomus Kupiškio muziejus su Veronikos Šleivytės ir Bronės Jacevičiūtės fondais. Pradžiugino Jonų galerijos transformacija į „Medūzą“ ir Augusto Serapino užkurta kūrinių pirtelė. Kaip traukinys įsirėžė Williamo Kentridge’o paroda Čiurlionio muziejuje. Kaip lėktuvas –„1972“ Kauno pašte.

Labai reikalinga paroda, analizuojanti kolonijines, karų ir okupacijų istorijas, – „Sudėtingos praeitys“ NDG. Ir „Patalai ir purslai“ bei „Ribos ir paraštės“ ten pat.

Mildos Drazdauskaitės paroda Vilniaus fotografijos galerijoje – tarsi į erdvę išaugęs albumas. Šiaulių fotografijos muziejus su camera obscura ant stogo.

Visada įdomu pamatyti, kas vyksta kultūros komplekse „Sodas 2123“: galerijose „Atletika“ ir „Swalow“, architektų galerijoje (ypač Martos Vosyliūtės „Papjauti įstrižainę“). Tiesiogine prasme apsvaigino Dano Aleksos instaliacija apie Vilniaus kanalizacijų vamzdynus galerijoje „MOrka“. Ir, žinoma, Dainiaus Liškevičiaus apversta mašina prie Rotušės.

 

Marija Martinaitytė

Parodos: šių metų vizualiniai atradimai ir stipriausi įspūdžiai įsirašė tarp dviejų miestų. Gana neįprasta, kad chronologiškai pirmas atsiminimas iškyla nuo manęs labiau nutolusiame Kaune ir Novi Sado avangardo parodoje „Nestabilios praktikos“ Kauno fotografijos galerijoje (kuratoriai Sanja Kojić Mladenov, Agnė Narušytė, Zoran Pantelić, Gintaras Zinkevičius).

 

Sužavėjo ir naujai atrastas fotografas parodoje „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ Istorijų namuose (kuratoriai Agnė Taliūtė, Gytis Grižas, Vitalija Jočytė). Parodos kuratoriai ne tik iškasė pamirštą ir negirdėtą Ingelevičiaus vardą, bet ir pristatė jo akimis matytą tarpukario Kauną bei jo žmones, užkampius.

 

Apie naujai atrastus ir į meno istoriją įrašomus vardus byloja Veronikos Šleivytės paroda „Kartais Vėra atrodo taip“, vykusi Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorės Agnė Narušytė, Milda Dainovskytė). Į mažiausią NDG salę sutalpintas išsamus fotografės palikimo anonsas kalbėjo apie ją pačią, tarpukarinį Kauną, tapatybę, meilės laiškus, „gyvenimo filmas“, vaizdų režisūrą... 

 

Įsiminė ir Mildos Drazdauskaitės paroda „Damos ir bobulės“ Vilniaus fotografijos galerijoje – čia buvo išryškinti ne tik fotografės ieškomų personažių fiksavimai, bet ir ryšys tarp pačios Drazdauskaitės asmenybės, privačių kadrų bei parodose vis eksponuotų nuotraukų.

 

Dar dėmesį patraukė Agnės Jokšės kalbos (per)kūrimo galimybių paieškos parodoje „– Ko an paklausė? – Apie žodyną kitiems rytojams“ projektų erdvėje „Editorial“: kas konstruoja kalbą – ans, ana ar an?

 

Vietos, į kurias buvau nukelta, kurias buvo pasiūlyta atrasti bei atsiminti: sunku būtų nutylėti ir apie porą vietų, atgimusių padedant meno renginiams ar kūriniams. Garso ir performansų renginio „Marsas sugrįžta“ metu atsigavusi atmintyje vis sužiba Mykolo Žilinsko paveikslų galerija Kaune. Jau kiek laiko pamiršta, bet puiki klajonėms, įsiklausymams ir pojūčiams.

 

Taip pat nustebino „JCDecaux premijos“ parodos „Galimybių bangos“ (kuratoriai Vytenis Burokas, Milda Dainovskytė) dalyvių „Paveldo instituto“ (Lukas Mykolaitis, Severina Venckutė, Mikas Zabulionis, Julija Račiūnaitė, Margarita Žigutytė) darbas „Sąsaja“, leidęs bent pasivaikščioti po Kauno apskrities viešąją biblioteką, – virtualus archyvas apmąstė ne tik bibliotekos kaip žinių ir laiko archyvo vaidmenį, bet ir konkrečių erdvių kaip miesto simbolių ir laiko ženklų vaizdinį.

 

Viktorija Mištautaitė

Neseniai bičiulės socialinio tinklo paskyroje perskaičiau ir akimis sustojau ties sakiniu-raginimu „Rekomenduoju visu greičiu vytis kultūrą, nes ši bėga tarsi smėlis pro pirštus – o pamatyti tikrai yra ką“ (omenyje turima viena po kitos atsidarančios kokybiško turinio parodos Vilniuje). Vytis tai vytis. Bet esmės mumyse lieka tiek, kiek pajausti jos sugebame tarpupirščiuose. Tikrai ne viską suspėjau, o ir bėgti neketinau. Su geromis parodomis yra kaip ir su geromis knygomis – jos ateina pačios su tam tikromis žinutėmis. Ir dažniausiai veikia veidrodžio principu. O ir aš pasakodama apie kūrėjus ar kūrinius, matyt, pasakoju apie save. Metų gale iš viso to liko tėkmės, autentikos, vietos, spalvos ir formos nuosėdos.

 

2022-ieji meno pasaulyje buvo išausti stipriais tapatybės siūlais ir daugybe įvietintų parodų (kas, norėčiau tikėti, reiškia, jog pagaliau matome savo erdves, nebegriausime jų autentikos ir nustosime kopijuoti tarptautines). Metai, nustebinę netikėtais susitikimais: su Williamo Kendrige’o ir Mikolojaus Konstantino Čiurlionio kūryba ar su visu būriu legendų, „pasimačiusių“ su talentingais Lietuvos kūrėjais parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“ MO muziejuje. Ši pasimatymų tendencija gruodžio mėnesį driokstelėjo dar kartą – Lietuvai 2024-aisiais Venecijos meno bienalėje atstovaus šiuolaikinio meno duetas „Pakui Hardware“, pristatydamas dailininkę Mariją Teresę Rožanskaitę.

 

Metai, paplūdę krauju ir praskiesti giliai giliai po žeme esančio tikėjimo šaltinio tėkme. Ryškūs, net jei akys matė švelniai pastelines, baltą ir juodą spalvas. Na, ir itin stiprūs turinio prasme, nes ar tik nebus pasitvirtinusi seniai žinoma tiesa, jog krizės akivaizdoje paaštrėja visi išgyvenimui reikalingi receptoriai, įskaitant kūrybą. Vis dėlto gylis – įdygsniuotas, įaustas, ištapytas ar neutralizuojant apibertas druska – yra šių metų skanėstas (deja, gerokai apkartintas gepolitinių negandų).

 

Daug tėkmės ir vidinių upelių, sutekančių į mūsų visų kolektyvinį ežerą, buvo Auksės Miliukaitės parodoje „Upė tekanti gyslomis“. O pratekėjimo, kuriam kaip partneriai sąveikauja šviesa, spalva ir vanduo, – Gintauto Trimako parodoje „#atsakymas #spalva #slinktis“ Klaipėdoje. Fotografo, apimto meditatyvios būsenos, kurti darbai – tai ilgos distancijos stebėjimo ir santykio su aplinka rezultatas. Parodoje tikrai yra atsakymas, kurį kiekvienam vidinėmis rieškučiomis galima pasisemti-gauti iki 2023-iųjų balandžio 2 dienos.

 

Savos srovės pratekėjo per autentikos ir vietos aspektus. Džiugino „Brigitte March ICA: Konceptualizmo atspindžiai: įvietintas menas“ įvykdytas projektas „Meno parkas“ galerijoje Kaune. Kuratorėms Brigitte ir Danielle March puikiai pavyko „apgyvendinti“ erdvę, turint prabangą į ją pažvelgti per atstumą. Dulkes nuo jau merdinčio „Lelijos“ pastato nupūtė ir papildomą dažų sluoksnį atidengė menininkė Bianca Bondi (gyvenanti ir kurianti Paryžiuje), kuri kartu su „Rupert“ buvusiame fabriko medicinos kambaryje įrengė instaliaciją „Lilith“. Jautrumas pastato architektūrai, kaip darbo erdvių suplanavimui ir kartu kaip egzistavusiam aktyviam, socialiniam organizmui, prisiliečiant prie moters padėties istorinėje laiko tėkmėje ir dabar, – neabejotinas kuratoriaus Tautvydo Urbelio nuopelnas.

 

Atrodo, jog šiais metais kūriniai yra drąsūs ir tarytum savaime apsigyvena, įsivietina ir atvirose urbanistinėse erdvėse. Jų ir visa to sumanytojų dėka gyvendamas savo mieste tampi nuolatiniu stebėtoju-smalsautoju. Tad džiugina kartkartėmis parėkaujantys (Jurga Barilaitė „Juoksmas“) ar galvą pakraipyti priverčiantys kūriniai (Dainius Liškevičius „O kas, jeigu? / Situacija / Paralelės“) prie Rotušės. Taip „(AV17)“ galerija kartu su Vilniaus miesto rotuše projekte pristatė šešis garsius šiuolaikinius menininkus dar kartą, tik šiek tiek kitaip. Naujamiestyje esantis pastatas vaiduoklis („Loftgallery“) atgimė kaip meno performansas – prieš prasidedant rekonstrukcijos darbams tarp jo sienų įsikūrė menininko Lino Kutavičiaus šviesos ir šokio instaliacija „Smilga“. O Jono Meko skersvėjyje plevėsuoja geltona, fliuksiška olando Sije Verskio (turinčio lietuviškų šaknų) „World Goes Bananas“ („Pasaulis išsikraustė iš proto“) įvietinto meno instaliacija, įkvėpta Maurizio Cattelano kūrinio „Comedian“.

 

Buvo spalvų, pilnų tikėjimo. Šioje vietoje norisi pradėti nuo trijų šimtų pagyrimų kuratorystės menininkėms – Indrei Urbelytei ir Živilei Paipulaitei už tekstilės įkontekstinimą ir tokį skanų jos eksponavimą parodoje „Etnografinis opartas: tekstilė ir tradicija“ (archit. Ieva Cicėnaitė). Ryšku, „kieta“ ir tendencinga, nors potencialiai pavadinimas galėtų skambėti kaip „nuobodu ir dar kartą nuobodu“. Dominykas Sidorovas sužiba metų pradžioje ant „Kėdės / Pabaisos“ pasisodinęs „Jaunojo tapytojo prizą“ ir juos pabaigia išsprogdinęs Pamėnkalnio galerijos erdves stebuklu. Forma kažkuria prasme prisideda prie spalvos pajautimo ir suspindėjimo, tad itin įsiminė estų menininkės Mari Männa ornamentiška, nematyta skulptūra ir tūrinis pasakojimas parodoje „238 diena“ projektų erdvėje „Editorial“. Profesionaliam meno pasauliui šiais metais pasirodė ir savo tapybos darbus pristatė Kristė Stan. Jos kūryboje spalva apvijusi formą, arba atvirkščiai. Na, o metų formų formos karalius – Mykolas Sauka. Trejus metus drožinėtus, kurtus šliužus, kirminus, barokinius kūdikius ir visokias kitokias tarp gemalo ir vaizduotės formų įstrigusias būtybes surikiavęs į lentynas ar kitas jiems skirtas vietas ir pavadinęs parodą „Vaikų kambariu“. Net baugu, bet jausmas kaip namie.

 

Asmeninis metų atradimas – tapytoja, kuratorė ir poetė Vita Zaman, po daugel metų sugrįžusi į Lietuvą, naujai prisistačiusi gimtajame Kaune su paroda „Antras gyvenimas“. Ir ukrainietis, šiais metais tapybos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje apsigynęs Antonas Pedosas. Jo galingas darbas „The Cost“ („Kaina“) šiuo metu eksponuojamas Vilniaus paveikslų galerijoje, kaip vienas iš „Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų (nors širdyse garantuotai yra laimėtojas).