7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Protas ir kūnas yra pažinimo įrankiai

Pokalbis su austrų muzikais Rupertu Huberiu ir Doris Huber

Agnė Mažulienė
Nr. 20 (1469), 2023-05-19
Muzika
Rupert Huber ir Doris Huber. Asmeninio archyvo nuotr.
Rupert Huber ir Doris Huber. Asmeninio archyvo nuotr.

Su Lietuvoje viešinčiais austrų menininkais kompozitoriumi ir dirigentu Rupertu Huberiu bei meno istorike, dainininke ir pedagoge Doris Huber pasikalbėjome apie jų kūrybinį kelią, gyvenimą Nepale, meninės prasmės paieškas, muzikos paskirties problemą ir daugelį įdomių, šiuolaikiniams menininkams aktualių klausimų. Šiuo metu kūrėjai yra apsistoję Lietuvos kompozitorių sąjungos Druskininkų kūrybos ir poilsio namuose ir rengia meistriškumo kursus kompozitoriams bei atlikėjams.

 

Pirmąją savaitę, gegužės 15–20 d., drauge su „Vokalinio meno tinklu“ ir lietuvių kompozitoriais kūrėjai gilinasi į neapibrėžtumo muzikoje estetiką, jos komponavimo, notavimo ir atlikimo ypatybes. Baigiamajame meistriškumo kursų koncerte gegužės 20 d. Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje klausytojams bus pristatyta intriguojanti performatyvi programa: greta retai atliekamų Paulo Oliveros ir Christiano Wolffo tekstinių partitūrų interpretacijų skambės ir Andriaus Šiurio, Mantvydo Leono Pranulio, Ruperto Huberio, Roberto Morano kūrinių premjeros.

 

Antrąją viešnagės savaitę, gegužės 21–27 d., Huberiai rengs kolektyvinės improvizacijos meistriškumo kursus, kuriuose vyks intensyvūs grupiniai užsiėmimai, grįsti efektiniu dainavimu ir butoh (Japonų šokio teatro rūšis) praktika. Kursuose dalyvaujantys improvizacija besidomintys menininkai „Druskomanijos“ festivaliui parengs Ruperto Huberio muzikinio performanso „Pine Unplugged“ premjerą, kurią bus galima pamatyti gegužės 27 d. 15 val. pušyne už Lietuvos kompozitorių sąjungos kūrybos ir poilsio namų (Sveikatos g. 11).

 

Šiais laikais kuriama muzika turi įvairių paskirčių: tai socialinė identifikacija, pinigai, reputacija, emocinis poveikis... Koks jūsų kūrybos tikslas, kokią matote jos prasmę?

 

Rupertas: Tai labai platus klausimas. Pradėčiau nuo to, kad susipažinęs su Nepalo šamanų gydomąja muzika supratau, jog muzika ir kompozicija – labai skirtingi dalykai. Kompozicija – tai įrėminta, „sutvarkyta“ muzika. Vakarietiška muzika beveik visada yra uždarų formų: iš pasirinktų muzikinių elementų kompozitoriai konstruoja įžangą, plėtojimą, kulminaciją, pabaigą... Toks kūrinys primena architektūros objektą. Tuo tarpu Nepalo kalnuose šamanai tiesiog gieda, jų giedojimas neturi formos, jie tiesiog pradeda, ir tiek, o kai muzika atlieka savo gydomąją paskirtį, paprasčiausiai sustoja. Regėdamas šį didžiulį kultūrinį skirtumą supratau turįs sugrįžti prie pačių muzikos ištakų. Tam turėjau „pamiršti“ visą „dirbtinės“ muzikos pasaulį ir susitelkti į tai, kas lieka – į melosą. Būdamas Nepale įsitikinau, kad būtent melodija, bet ne harmonija, yra muzikos esmė. Ją esu linkęs vadinti melosu, nes sąvoka „melodija“ pernelyg susijusi su klasikinės melodijos samprata: klasikinės muzikos atveju harmonijos principai tiesiog įaugę į pačią melodiją (paniūniuoja Mozarto arijos „Non piu andrai“ ištrauką).

 

Tęsdamas pamąstymus apie muzikos prasmę noriu atkreipti dėmesį, kad mes, žmonės, naudojamės protu, ir nuo pat Apšvietos epochos jo vaidmuo vis didėja. XVIII a. pabaigoje Francisco Goya yra teigęs: „Proto miegas gimdo pabaisas.“ Goyos laikais, žinoma, buvo labai paplitęs prietaringumas, tad jis turėjo aiškius motyvus pareikšti savo garsiąją mintį. Šiandien yra kitaip: mūsų urbanizuota būtis neįmanomas be nuolatinio sąmoningo, objektyvaus protavimo, jis būtinas naudojantis kompiuteriu, mokant mokesčius, dalyvaujant eisme... Nepaisant to, esu tikras, kad 90 procentų visko, kas mumyse vyksta, nepriklauso nuo proto, jis tam neturi jokios įtakos: juk mūsų jausmai, emocijos, mentalinės būsenos yra iracionalūs. Atsižvelgiant į tai, ar nereikėtų šiandien teigti priešingai: „The sleeping of reasonless creates the mosters“ („Neprotavimo miegas gimdo pabaisas“)? Žinoma, turime įvairių galimybių pakeisti šią sąmonės būseną: tai ekstazė, meditacija, transas... Muzika, mano nuomone, irgi susijusi su sąmonės keitimu. Vien jau jos klausymasis mus keičia, keičia mūsų pasaulio suvokimą, taigi, galima sakyti, keičia pasaulį. Ir tai neturi nieko bendro su protu. Muzika yra raktas, membrana tarp fizinio ir aukštesniojo, dvasinio pasaulio. Ji atlieka modemo funkciją: kaip elektroninis prietaisas ir internetas yra nesusiję dalykai, kol neatsiranda modemas, lygiai taip ir muzika sujungia fizinį ir dvasinį pasaulius. Man tai yra kūrybos tikslas ir prasmė.

 

Paminėjote šamanų muzikavimo Nepale tradiciją... Kokios patirtys paskatino atsigręžti į Tolimuosius Rytus?

 

Doris: Prieš kelis dešimtmečius buvome labai įsitraukę į naujosios muzikos industriją – Rupertas kaip kompozitorius, aš kaip vokalistė. Drauge įkūrėme penkių vokalistų ansamblį, kuris ilgą laiką buvo pagrindinė mūsų veikla, esame su juo surengę daugybę premjerų. Vis dėlto naujajai muzikai tapus kasdienės būties dalimi greitai ėmėme justi autentiškumo ilgesį. Sudėtingų partitūrų mokymasis reikalaudavo didžiulių energijos išteklių, tačiau rezultatas būdavo aktualus vos keliems šimtams žmonių, suprantančių naujosios muzikos kalbą. Naudos iš šios veiklos buvo mažai, nes tai, ką veikėme, mūsų iš esmės nelietė, nejungdavo su sociokultūrine aplinka. Palengva supratome, kad privalome rasti kelią iš šio „naujosios muzikos biznio“.

 

Man išeitimi iš šių pinklių tapo butoh praktika, su kuria susipažinau 9-ojo dešimtmečio viduryje, kai gyvenome Štutgarte. Tuo metu ten veikė stiprus butoh atlikėjų kolektyvas, bendradarbiaujantis su kitų sričių menininkais. Vos pradėjusi užsiimti šia praktika supratau, kad butoh yra tai, ko visada ieškojau ir pasąmoningai jau seniai praktikavau. Netrukus susiradau gerus mokytojus, tobulėjau ir galiausiai įkūriau savo butoh grupę. Ji veikė greta mūsų šiuolaikinės muzikos ansamblio. Kartą pakviečiau Rupertą sukurti muziką vienam mano butoh projektui ir jam tai pavyko stebėtinai natūraliai. Taip drauge su naujomis meninės raiškos priemonėmis į mūsų gyvenimą atėjo nauji tikslai, prasmės pojūtis, o kartu ir visas gyvenimas įgavo aiškumo, skaidrumo.

 

Kas paskatino jus priimti sprendimą išvykti į Rytus?

 

Doris: Deja, greta naujai atrastos idealistinės sferos tebereikėjo rūpintis ir pragyvenimu, finansais. Vakarietiškas kultūros verslas yra labai dogmatiškas, privilegijuotas, pagrįstas nerašytomis taisyklėmis. Tai mus vargino, o šiuolaikinės muzikos srityje patiriama frustracija visai nesiderino su naujai užgimusiu dvasingumo siekiu, tad priėmėme sprendimą su šeima (trimis vaikais) pasitraukti į visiškai kitą kultūrą – Nepalą. Ten praleidę trejus metus vėliau ilgą laiką gyvenome migruodami tarp Austrijos ir Nepalo. Patirtis gyvenant nepalietiškoje kultūroje buvo labai stipri, menine prasme prilygstanti nušvitimui.

 

Kokie muzikinės kultūros bruožai Nepale jums padarė didžiausią įspūdį?

 

Rupertas: Nepalo gydomasis giedojimas. Nepale yra daug genčių, viena seniausių, rai, turi net 30 subgenčių, vienoje iš jų trejus metus ir gyvenome. Kas mane įkvėpė Nepale? Šamanai neturi muzikinio išsilavinimo. Vieni šamanai labiau talentingi, kiti mažiau, bet dainuoja, šoka ir būgnija visi. Man būna keista, kai sutiktas žmogus sako, kad nemoka dainuoti, lyg tai būtų puodynės žiedimas – kažkas tokio, ką reikėtų specialiai studijuoti. Mes juk nesakome – nestudijavau vaikščiojimo, nemoku vaikščioti. Visi gali dainuoti! Šamanė, su kuria gyvenome, giedodavo vos kelių tonų apimties melodijas, bet tai darydavo labai įtaigiai. Kai šamanas rengia gydomąjį ritualą, dalyvauja ne tik gydomas asmuo – susiburia visas kaimas. Jei bendruomenė girdi nenuoširdų, dirbtinį giedojimą, ji giedotoją nutraukia. Taigi šamanas turi sukurti stiprybės, galios atmosferą, jo muzika turi aiškiausią tikslą – pasiekti kontaktą su anapusybe, jį išlaikyti, ir kai jis natūraliai pasibaigia, muzika tuojau pat nutrūksta.

 

Doris: Rytų Nepale, kur gyvenome, vyrauja animistinė kultūra. Po butoh patirties man buvo labai lengva įsilieti į šią aplinką, o patyrus didžiulį šios muzikos poveikį ėmė keistis požiūris į pačią muzikos esmę. Nepale muzika nevertinama kaip gera ar bloga, remiantis jos struktūra. Muzika neatsiejama nuo socialinės aplinkos, tad jos kokybę lemia vien tik paveikumas. Susidūrę su šia kultūra pradėjome domėtis, kaip vietiniai gyventojai ieško muzikinės raiškos priemonių, stengėmės suprasti, kaip jie pasiekia šitokį muzikos įtaigumą.

 

Kas yra butoh praktikos esmė? Ko iš jos vertėtų pasimokyti vakariečiams?

 

Doris: Butoh praktikos šaknys – joga, atsiradusi prieš kelis tūkstantmečius. Japonija, iš kurios kilusi butoh praktika, yra pasiekusi labai aukštų civilizacijos laimėjimų, tačiau stebėtina, kad čia individai nepraradę gebėjimo sąmoningai naudotis savo kūnu: atkreipkime dėmesį, kaip jie sėdi metro, kaip kalba, kaip juda... Tai labai senas, tačiau, deja, nykstantis paveldas.

 

O Vakaruose dažnai pamirštama, kad ne vien protas, bet ir kūnas yra pažinimo įrankis. Vakarų visuomenė pastaraisiais šimtmečiais vis labiau praranda fizinį kontaktą su gamta ir aplinka. Mūsų požiūris į kūną pernelyg mechaniškas, tai matome švietimo, medicinos, net politikos sistemoje. Net dainininkai savo kvėpavimu dažnai naudojasi mechaniškai, lyg sportininkai. Man regis, kūno nuvertinimas prisideda ir prie konfliktų, karų įsižiebimo... Laimei, pastaruoju metu mokslininkai ėmėsi intensyviau tyrinėti kūno vaidmenį pasaulio suvokime.

 

Butoh praktikoje kūno samprata nėra apribota mūsų fiziniu paviršiumi, tai daug platesnis objektas, kurio pažinimo raktas – sąmoningas kvėpavimas. Pradėjus jį praktikuoti labai greitai keičiasi kūno suvokimas, atsiskleidžia jo potencialas, tvirtėja ryšys su aplinka. Kaip menininkai mes esame ypač įsipareigoję puoselėti šį ryšį.

 

Įdomu, kad vaikystėje mes visi drąsiai išbandydavome savo kūno ribas: sušaldavome iki drebėjimo, aukštai lipdavome, krisdavome... Pamenu, vaikystėje mėgdavau spausti akis, kol pradėdavo mirgėti žvaigždelės, žvairuoti ir kt., bet suaugusieji nuolat kartodavo, kad tai nesveika, pavojinga, negražu... Augdami ir veikiami aplinkos, pamažu prarandame atvirą ir žaismingą kūno santykį su pasauliu, pasilieka tik tai, kas konvencionalu, kas netrikdo aplinkinių. Vėliau, norėdami susigrąžinti savo kūno laisvę, pradedame ieškoti kelio atgal....

 

Atrodo, kad gyvenimas Nepale jūsų vertybių hierarchijoje savotiškai „nukarūnavo“ vakarietišką muziką?

 

Rupertas: Papasakosiu vieną istoriją. Kartą dirigavau premjerų koncertą Vitene ir iš jo turėjau skristi į Katmandu. Persėsti į kitą lėktuvą teko Abu Dabyje. Laukdamas skrydžio nuėjau į vietinę įrašų parduotuvę ir labai nustebau neradęs beveik nieko iš vakarietiškos klasikos repertuaro, tačiau vietinis man pasakė: „Parodyk man gaublyje, kur tavoji klasikinė muzika yra vertinama. Šią teritoriją galima uždengti vienu pirštu!“ Bet vakariečiai, žinoma, nori, kad jų muzika būtų vertinama visame pasaulyje – ir Afrikoje, ir Amerikoje... „Mūsų muzika tinka visiems“?.. Paistalai!

 

Žinoma, sunku būtų perkelti, pavyzdžiui, šamanų muziką į mūsų kultūrą, ji čia tuojau pat taptų egzotika, svetimu folkloru. Nors neįmanoma šios muzikos, šios tradicijos išrauti su šaknimis ir įsodinti į mūsų kultūrą, iš jos išmokau nepasiduoti paviršiaus įtakoms, būti tiesmukam. Ir kurti paprastai.

 

Muzikinį išsilavinimą įgijote „Mozarteum“ universitete, akademinėje aplinkoje. Ar tebejaučiate studijų įtaką?

 

Rupertas: Vakaruose, norėdamas būti muziku, privalai įgyti muzikinį išsilavinimą. Kitose kultūrose mokyklų nėra, mokomasi iš muzikuojančios aplinkos, per praktiką, tačiau visais atvejais mokytis reikia.

 

Vakarietiškas išsilavinimas itin paremtas praeitimi: nuo Palestrinos kontrapunkto keliaujama prie Bacho fugų, tada per Mozartą į XIX, galiausiai į XX amžių – Schönbergą, serialistus, postserialistus... Tokia sistema išsitęsia per keliolika mokymosi metų ir užkrauna didžiulę tradicijos naštą, o norint viską tikrai nuoširdžiai ir giliai mokytis, tam nepakaktų ir  50, 60, 70, 80 metų... Ar dar beliktų laiko savo muzikos kalbos paieškai? Tad kodėl mokymosi procese nepradėjus nuo šių laikų kultūros, žinoma, pasižvalgant ir atgal? Juk Ockeghemas niekada negirdėjo Bacho, bet vis tiek yra vienas geriausių kompozitorių istorijoje. Pritariu Cage’ui, sakiusiam: „Pamiršk savo mokytojus!“ „Mozarteume“ išmokau mokytis, išmokau tvarkytis su sudėtinga informacija, tačiau daug daugiau apie muziką išmokau kitomis, neakademinėmis aplinkybėmis.

 

Kokių kompozitorių kūryba, greta Nepalo kultūros, padarė jums reikšmingiausią įtaką?

 

Rupertas: Mano tikrasis įkvėpimas atėjo jau baigus „Mozarteumą“. Pirmasis atradimas buvo Robertas Schumannas, jo poetinis santykis su pasauliu, kuriantis minėtas nekasdieniškas, mus keičiančias sąmonės būsenas. Ką jis padarė? Jis iš naujo, per poetinę prizmę, atrado senuosius žanrus: sonatą, simfoniją, solo koncertą, styginių kvartetą, netgi oratoriją ar operą.

 

Kitas asmuo – Johnas Cage’as. Jis buvo ir tebėra man labai svarbus, nors dabar žvelgiu į jį ir jo bendražygius iš tolimesnės laiko perspektyvos. Deja, esu sutikęs jį tik vieną kartą. Keli jo rato žmonės tebėra gyvi – tai Christianas Wolffas ir Robertas Moranas. Su jais abiem palaikau ryšį, daug iš jų esu išmokęs. Kiekvienas iš minėtų menininkų suradęs savitą atviros muzikinės formos koncepciją. Vakarietiškoje muzikoje dominuojančios uždaros formos, mano nuomone, yra uždaros bendruomenės reliktas. O dabar gyvename atviroje visuomenėje.

 

Didžiulę įtaką man padarė ir Karlheinzas Stockhausenas. Iki 2007-ųjų, paskutinius 12 jo gyvenimo metų, nemažai bendradarbiavome. Iš jo išmokau būti labai preciziškas ir užrašyti tik tai, ką noriu girdėti. Vis dėlto mūsų nuomonės muzikos sudėtingumo klausimu skiriasi – jei jis šiandien pavartytų mano partitūras, turbūt pasakytų: „Gerai... Susitikime, kai vėl pradėsi rašyti sudėtingą muziką.“ Nepaisant to, jis buvo vienas mieliausių mano sutiktų žmonių, iš karto pajutau jam didžiulę simpatiją. Prieš pirmąjį mūsų susitikimą buvau prisiklausęs daug gandų ir susidaręs neteisingą išankstinę nuomonę, tačiau, nors repeticijose jis atrodydavo tikras pabaisa, asmeniniame gyvenime buvo be galo mielas žmogus.

 

Kaip savo žinias perteikiate dirbdami su ansambliais? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria šiuolaikiniai atlikėjai?

 

Doris: Dirbdami su profesionaliais dainininkais, kurie yra ištobulinę balso transformavimo įgūdžius, pastebime, kad jų natūralus balsas tiesiog pražuvęs. Pasitelkdami butoh praktiką siekiame jį iš naujo atrasti, ir šis atradimas dažnai labai nustebina tų balsų savininkus. Žinoma, atrasti savo natūralų balsą nėra lengva, nes reikia sąmoningai atsisakyti įprastos kontrolės, gebėti atsiverti ir leisti pasireikšti savo natūralumui. Tai yra sunku ir atrodo pavojinga, nes tampame pažeidžiamesni, tad naudojame disociacijos pratimus, stengdamiesi išeiti iš valios kontroliuojamo savo kūno režimo.

 

Rupertas: Esu dirbęs su įvairiais ansambliais nuo pradedančiųjų iki profesionalų. Malonu dirbti su gerai parengtu, ambicingu, aukšto techninio lygio ansambliu, tačiau didžiausia su profesionalais susijusi problema šiandien yra ta, kad jie tiesiog daro, ko iš jų norima, ir dainuoja nenuoširdžiai. Šiandien jie Vienoje, rytoj Hamburge, poryt Miunchene... Šiais laikais orkestrai ir chorai labai stiprūs, gali pagroti praktiškai bet ką, ir daug geriau nei prieš kelis šimtmečius, tačiau, pavyzdžiui, klasikinė muzika, Mozarto simfonijos dabar dažniausiai skamba nuobodžiai, nes yra atliekamos be įkvėpimo. Kita problema – tarpasmeniniai santykiai. Ansamblyje negali būtų tarpusavio antipatijos, įtampos, nes ansamblis – tai socialinis reiškinys. Tai turėtų būti ne kolektyvas, o bendruomenė. Dabar dažnai muzikantai į ansamblį priimami pagal jų technines galimybes, bet ne pagal asmenybę, vidų...

 

Pastaraisiais metais daug dirbau su neprofesionaliais ansambliais, repetuodavome nesudėtingą šiuolaikinę muziką. Jų dalyviai, žinoma, dažnai skųsdavosi, kaip jiems sunku, o aš sakydavau, kad didžiausias skirtumas tarp jų ir profesionalų yra ne techninės kvalifikacijos, bet laiko investicija, kuri reikalinga norint gerai parengti programą. Paskyrus programai dvi repeticijas, žinoma, koncertas bus labai blogas. Pamenu, kaip vienos iš mano dukrų mokyklos naujos salės atidarymo proga turėjau parengti choro koncerto programą. Vienas iš kūrinių buvo Stravinskio „Himnas“ – tikra, labai elegantiška dodekafonija, sudaryta iš abstrakčių intervalų, tačiau po daugybės repeticijų vaikai išmoko šį kūrinį atlikti puikiai, netgi be partitūros. Svarbiausia – negailėti laiko.

 

Kaip kūrėjui išsaugoti savastį šiame technologijų ir informacinės taršos pasaulyje?

 

Rupertas: Skaitmeninėje erdvėje aš nerandu tos pakitusios sąmonės būsenos, kurios man reikia muzikos kūrybai. Kai man reikia panirti į muzikos kūrybą, turiu visiškai nusiraminti, atsiriboti nuo visų aplinkinių reikalų ir problemų. Kol esu užpildytas buitimi, negaliu kurti, negaliu sąmonę perkelti į tą aukštesnę dvasios būseną. Šios „anapusybės“ patirtis – viena svarbiausių, esminių mano gyvenimo vertybių. Negaliu ir nenoriu jos netekti. Iš esmės gyvenu neteisingame pasaulyje, kita vertus, būtent šis pasaulis inicijavo tai, kaip dabar mąstau. Tad turbūt vis dėlto gyvenu teisingame pasaulyje. Tik kai ko labai pasiilgstu... Širdyje mes nešiojamės laukiniškumo įspaudą, jo atminimą. Bandau jo ieškoti išorėje, bet matau, kad visur intensyviai naikinami paskutiniai jo likučiai. Negaliu to suprasti ir priimti, nes laukiniškumas, natūralumas yra viena pamatinių mūsų esybės dalių, gyvenimo šaknų. Visa savo jėga jis vis tiek nebesugrįš, bet tie paskutiniai pėdsakai mums be galo reikalingi.

 

Dėkoju už pokalbį.

Rupert Huber ir Doris Huber. Asmeninio archyvo nuotr.
Rupert Huber ir Doris Huber. Asmeninio archyvo nuotr.
Rupert Huber. Organizatorių nuotr.
Rupert Huber. Organizatorių nuotr.
Doris Huber. Asmeninio archyvo nuotr.
Doris Huber. Asmeninio archyvo nuotr.