Apsisaugoti nuo negandų taip, kaip bandau saugotis nuo vėjo

Labiausiai vėjuotą ir plaukus stipriausiai veliantį savaitgalį atsiduriu Sapiegų rūmuose – pro šią vietą kartkartėmis vis praeidavau. Prisimenu, dar vasarą kurį laiką rūmai buvo prisidengę žalsvu peršviečiamu šydu ir apkaustyti skylėtais šarvais. Jau tuomet norėjosi pereiti tvoras ir praskleisti šydus – nors slaptai akies krašteliu žvilgtelėti į vidų, prakalbinti ilgai tylėjusius rūmus ir sugaudyti juose aidinčius, visaip susipinančias istorijas pasakojančius vėjo gūsius. Tada man teko nusukti kitais keliais ir praeiti barokinę vasaros rezidenciją neprakalbinus rūmų, girdint tik iš tolo skambančius šūksnius. Dabar naujai atgimusi ir duris atvėrusi vieta mane įsileidžia, o dar ir pažada slėptuvę nuo žvarbaus vėjo ir kitų neramumų. Tačiau iš lauko girdimas vėjo aidas vis tiek pasiekia vidų ir pradeda pasakoti ne tik keliuose sienų sluoksniuose įstrigusias, bet ir naujai besikuriančias istorijas.

Nuo balandžio 12 d. atsivėrė Šiuolaikiniam meno centrui perleisti Sapiegų rūmai. Barokiniam ansambliui priklausanti buvusi didikų vasaros rezidencija ne tik saugojo nuo vasaros karščio ir audringų vėjų, bet ir teikė prieglobstį nuo rūpesčių. Bėgant laikui, daugiau nei tris amžius stovinčios sienos storėjo nuo besikeičiančių gyventojų paliekamų istorijų. Tad pagaliau ateinu tų naujai sienose restauruotų istorijų klausytis ir ieškoti naujų, taip pat kaip ir aš, bandančių kalbėtis su senosiomis. O naujos ir senos istorijos bendraus rūmuose daugiau nei pusmetį veiksiančioje parodoje „Užuovėja“ (parodos kuratorių komanda – Edgaro Gerasimovičiaus ir Virginijos Januškevičiūtės duetas). Pravėrusi sunkias duris susiduriu su dar nepažįstamomis erdvėmis, bet esu svetingai pasitinkama – man kelią pradeda rodyti painokas žemėlapis ir vis kur kampuose atsirandantys ženklai, kurie pažymi septyniolikos menininkų pasakojimus, vis kitaip susipinančius su dramatiško ir kontrastingo baroko atspindžiais bei aidais. Užfiksuodama dalį parodos savo atmintyje stebiu, kaip pro langus sklindančius spindulius keičia šešėliai, negandas – viltis, rūpesčius – stebuklai.

Pirmiausia atsiduriu tam tikrame blausių veidrodžių bei atspindžių kambaryje. Skirtingų menininkų darbuose įvairiai spindi blizgūs paviršiai, tarpusavyje ir atskirai žaidžia atspindžiai. Vytautas Balčytis keliaudamas po Lietuvą ir vaikščiodamas Vilniuje fotografuoja ne itin ypatingas vietas. Bet tuose tuščiuose, nelabai kuo išsiskiriančiuose vaizdiniuose fotografas užfiksuoja šviesos blyksnius. Nušvinta nejaukios skardinės autobuso stotelės, taisomi namų fasadai, už jų besislepianti saulė, nieko dar nereklamuojantys tušti reklamų stendai. Banalioje kasdienybėje, nenuspėjamu kaitos ir permainų laikotarpiu, kurį Lietuva išgyveno prieš keletą dešimtmečių, norėjosi ieškoti bent mažų nušviečiančių akimirkų.

Atspindžius parodoje gaudo ir Gintautas Trimakas – paprasta technika šviesai jautriame popieriuje menininkas fiksuoja besileidžiančios saulės trajektoriją, kiek pajudindamas popierių ir kartais apgręždamas į saulę. Įvairiomis spalvomis nusidažantys saulės takai abstrahuojami ir beveik panašėja į bakterijų formas. Lyg dar giliau ne tik laiku, bet ir fiziškai prasiskverbia į sienas, kuriose slypi ne tik istoriniai, bet ir materialūs, medžiagiški pasakojimai. Švytinčius norus į vieną vietą, o tiksliau – formą, surenka ir Darius Žiūra. Iš dar vienų vasaros rezidencijos rūmų Palangoje surinkęs centus, metamus į fontaną, viliantis, kad išsipildys slapčiausi ir stipriausi norai, jis juos sulydo į vieną žvilgią plytą. Savyje ji saugo nepažįstamų, niekada nesutiktų žmonių norus ir bando, pasitelkdama tų norų galias, beveik stebuklingai prisidėti prie jau naujais norais atkuriamų šio pastato sienų.

Prie atspindžių ansamblio prisideda ir menininko Andriaus Arutiuniano sukurtas masyvus instrumentas. Šešių metrų aukščio žalvarine plokšte čiuožinėja po visus rūmus lengvai aidintys užkalbėjimai, atkuriami slapta iš Armėnijos kilusia ruštuni kalba. Kasdieniai atspindžiai, troškimai ir nuolatinis bandymas apsisaugoti susijungia į vieną erdvę.

Apie tokius pačius ar panašius norus bei svajones, tik be atspindžių, kalba ir Ritos Olšauskienės tapyti darbai. Čia sapnavę ir sapnuojantys, milžiniškomis ir ryškiausiomis gėlėmis besigėrintys bei kitiems plaukus glostantys ir kasas pinantys žmonės, net negandų ir nelaimių apsupti, svajonėse ieško gerovės, vilties bei ramybės. Net ir raudoniu nusidažiusioje realybėje ieškoma būdų nusikelti į raminančius ir kartais ritualinius betampančius veiksmus.

Greitai nutolstu nuo svajingų norų ir atsiduriu prie neramios praeities atsiminimų bei jaudulio dėl neramios ateities sąveikos, kol beveik šimtametis Vlado Drėmos paveikslas iš sprogusio stiklo šukių ir senesnių kitų liudijimų renka pasakojimą apie didžiuosius gaisrus atkartojantį futuristinį, nuo baroko nutolusį degantį Vilnių. Kur kas dokumentaliau, bet taip pat nerimastingai ateitį pranašauja ir Mindaugo Lukošaičio piešiniai. Taip toli į ateitį nenusikeliama, matomas šiandieninis ištuštėjęs, degantis, keistoje ar net radioaktyvioje auroje skendintis Vilnius. Nerimas materializuojamas ir perkeliamas ant popieriaus, į miesto vaizdinius, kad paliktų galvą, kad joje ir kasdienybėje gal kurią dieną atsirastų vietos ir ne tokioms tragiškoms pranašystėms.

Miljohno Ruperto animacinis filmas taip pat skleidžia nerimą. Romėnų pradžios ir pabaigos dievas, tapęs populiariu optinės iliuzijos atvaizdų simboliu ančiatriušiu, gailiomis, ašarojančiomis akimis žvelgia tiesiai man į akis, kovodamas su mirtimi, bet vis neišleisdamas paskutinio atodūsio. Šiame darbe susiduria pradžios ir pabaigos, dievai ir mirtingieji, antys ir triušiai bei nesibaigianti kova dėl gyvybės ir kančių sukeliamas bejėgiškumas. Parodoje taip pat eksponuojami rumunų menininkės Alinos Popos darbai fiksavo nepagydomos ligos aliname kūne ieškomus vilties blyksnius ir gimstančius jausmus. Užmerkusi akis menininkė jutiminėmis schemomis vaizdavo kūniškas ir dvasines baimes, mintis, jausmus ir vietas, į kurias nusikeldavo.

Gyvybė ir atsinaujinimas apmąstomi Izos Tarasewicz skulptūrinėse instaliacijose. Jungdama įrankius su jų atnešamais rezultatais – metalinius žemės ūkio padargus su trapiais javais, menininkė apmąsto bandymus persikurti po įvairių nelaimių. Karų ir kitų krizių akivaizdoje pernaudojamas kiekvienas nebereikalingas daiktas ar jo dalis, iš nepritekliaus kuriami nauji išsigelbėjimą galbūt užtikrinantys dariniai. Šaltame ir rūdijančiame metale įžvelgiami šildančių, glostančių ir saugančių rankų kontūrai. O štai Giulia Crețulescu iš tekstilės, primenančios apie kasdienį patogumą ir minkštumą, kuria šarvus ir kitus galios simbolius liudijančius vaizdus. Abi menininkės kuria vaizdinius, pereinančius metamorfozę iš vargo į džiugesį, suteikiantį lengvumo, ir atvirkščiai.

Petro Mazūro skulptūros nukelia į istoriškesnę plotmę. Menininkas naudoja visiems lietuviams pažįstamą raitelio Vyčio vaizdinį, įdėdamas jį į skirtingas skaidrias formas. Kario simbolis iškraipomas ir įkalinamas šalmuose ar kitokiuose erdviniuose rėmuose, skendi skausme, kraujyje ar formose, iš kurių negali ištrūkti, nebent mano žvilgsnis pabėga kartu su raiteliu per spindulius, prasiskverbiančius ir lūžtančius pro skaidrias sintetinės dervos formas.

Parodoje taip pat pabrėžiamas istorijos ir atskirų asmeniškesnių istorijų derinimas. Į „Restauratoriaus vaizduotės stalą“ Domas Noreika sujungia tikslius išsaugomos praeities atkūrimo procesus su asmeniniais pasakojimais apie juos. Noreika, ne tik menininkas, bet ir Sapiegų rūmų restauratorius, dalinasi savo medžiagų biblioteka. Eksperimentuodamas su medžiagomis jis ieško naujų būdų, padėsiančių atkurti prarastus vaizdinius ar artefaktus. Šioje medžiagų bibliotekoje atsiranda ir kitos menininkės kūrinys – Mariannos Maruyamos Sapiegų rūmų besikeičiančius kvapus fiksuojantys smilkalai.

Parodoje veikiantys kūriniai įvairiais aspektais kalba apie kismą. Istoriniai chronologiniai pokyčiai mainosi su asmeniniais, politiniais ir mistiniais. Iš prieglobsčio vis tiek turiu sugrįžti į vėjuotą lauką, ieškodama jame ir tuo pačiu metu šviečiančių saulės spindulių.

Paroda veikia iki gruodžio 31 d.

Sapiegų rūmai (L. Sapiegos g. 13, Vilnius)