7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lėto laiko koriai

Petro Repšio „Atvaizduotos istorijos“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 11 (1072), 2014-03-21
Dailė
Petras Repšys, „Šv. Onos bažnyčia ir Šv. Mykolo bažnyčios šventorius, Vilnius“. 1992 m.
Petras Repšys, „Šv. Onos bažnyčia ir Šv. Mykolo bažnyčios šventorius, Vilnius“. 1992 m.

Norintiems pažinti vieno įdomiausių Lietuvos dailininkų – Petro Repšio – kūrybą priemonių yra. Pirmiausiai – solidus, išsamiai pagrindines jo veiklos sritis (knygų iliustracijos, estampai, medaliai, plaketės, skulptūros, reljefai, piešiniai, freska) pristatantis albumas „Petras Repšys“, išleistas 2006 m. (sudarytojai Laima Kanopkienė, Eugenijus Karpavičius, „Kultūros barų“ leidykla. Artimiausiu metu ketinama išleisti atnaujintą versiją). Norintiems geriau suprasti kūrimo aplinkybes, epochą ir autoriaus mąstymo būdą verta pasiskaityti puikiu stiliumi sumegztą pokalbių knygą „Piešimas buvo tarsi durys“ (Petrą Repšį kalbina istorikas Aurimas Švedas, išleido „Aidai“, 2013). Čia Repšys intymesnis, kalbama nuo pradžių pradžios, vaikystės iki beveik dabar, labiausiai įsižiūrint į „ideologines situacijas“ (kai sprendimas atskleidžia santykį su sistema) sovietmečiu. Iš dailininko kalbos jaučiasi, kad įprotis neprarasti budrumo niekur nedingo: klausiamas apie nemalonumus moka kalbą pasuk kitu kampu, formuluoti alternatyvias laikysenas, o labiausiai – nusišalint į ten, kur įdomiausia. Ir visiškai negali pykti, nes Repšio istorijos daug puikesnės nei tikrovė, apie kurią prašyta papasakoti. Kartu tai ir yra jo tikroji tikrovė, vaizdingai atsiskleidžianti dėl jo literatūrinio talento. Ir apie sovietmetį juk neįmanoma pasakoti normaliais žodžiais, nes ten reikšmės visiškai neatitinka pirminių, tuo lengva įsitikinti ir sekant dabartines naujienas iš Rusijos valdžios.  

 

Parodą „Atvaizduotos istorijos“ lydi katalogas (sudarytoja, tekstų autorė ir kuratorė Giedrė Jankevičiūtė, knygos dailininkas ir parodos architektas Gedas Čiuželis) – dar viena knyginė prieiga, praplėsianti Repšio kūrybos supratimą. Tačiau per parodos atidarymą kuratorė pasiūlė pamėginti prisiminti, kada paskutinį kartą matėme Repšio parodą. Senokai. Seni ir nauji dailininko gerbėjai nelepinami galimybe apžiūrinėti originalus. Matyt, vis dar dėl to paties poreikio – nusišalinti, iš kasdienybės išplėšti asmeninio laiko, laisvės.
 
Ši paroda ir katalogas atsirado dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės pastangomis ir pirmiausia buvo pristatyti 2013 m. rugsėjo 10 d. Italijoje, Bolonijos Meno ir istorijos bibliotekoje (La Biblioteca d‘Arte e di Storia di San Giorgio in Poggiale). Vilniuje paroda papildyta skulptūriniu akcentu –„Piemenukas“, kadaise puošusiu „Versmės“ knygyną. Kuklus skulptūros pavadinimas labai skiriasi nuo to, ką matome: graikiškai nuogą, auksu žėrintį berniuką, kurio viena ranka su knyga, perverta strėle, o kitoje – svaigulio atributas su vynuogėmis.  
Parodoje ir kataloge įterptos trumpos kūrinių atsiradimo istorijos. Leidinyje Repšio įvaizdžio spalvingumą taip pat paryškina žymių fotografų – Algimanto Aleksandravičiaus, Arūno Baltėno ir Romualdo Rakausko – daryti dailininko portretai. Leidinio įžangoje knygos sudarytoja ir parodos kuratorė, glaustai pristačiusi kūrinių autorių, sutelkia dėmesį į vaizdo ir teksto santykį jo kūryboje. Tekste Jankevičiūtė atskleidžia, kad Repšiui visuomet rūpėjo tekstas ir jo kuriami vaizdai labai glaudžiai siejasi su skaitymu, rašymu ir dreifavimu tarp teksto ir vaizdo, išnaudojant jų virsmus iš vieno į kitą ir atvirkščiai.
 
Tačiau parodoje regime ne visai tai, apie ką kalbama katalogo įžangoje, kuri čia yra kaip gilesniam supratimui parankus kontekstas. Galerijos salėse rodomos užbaigtų ir neturinčių pabaigos ciklų dalys, kurias galima vadinti dienoraštinio tipo kūriniais. Kyla klausimas, ar rašymą neįskaitoma rašysena ant plokštelės, atspaustus atvirkščiai, vis dar galime vadinti tekstu. Ar neįskaitomas tekstas vis dar yra tekstas? Sąlygiškai – taip. Tačiau čia galime kalbėti apie visai kitokį vaizdo ir teksto santykį nei, pavyzdžiui, iliustruotoje knygoje, kur skaitytojui-žiūrovui prieinami abu. Galbūt neperskaitomas tekstas tampa kuo nors jau visai kitu. Atėmus galimybę kalbėti, tekstas tampa kodu, nusišalinusia reikšme, regima, bet beveik neįmenama. Galbūt taip net įžengiama į plotmę, esančią už sąmonės. Ar teisinga tą erdvę sieti su pasąmone? Jei taip, tuomet mums pravers sapno logika. Žiūrint kūrinius man labiausiai norisi galvoti apie dienoraščio dilemas, laiko ir laisvės saugojimą, jų tarpusavio ryšius.
 
Visos dienoraščius tiriančios teorijos tikina, kad šie rašymai turi užprogramuotą viltį būti atrasti, suvokti. Tai lyg buvimas sau liudininku, ir liudijimas turi būti išgirstas. Tai svarbu. Tai turėtų būti svarbu. Net jei autorių apsėdęs jausmas, kad tai negali būti svarbu ar neturėtų būti atskleista. Dienoraštis taip pat yra ir laisvės erdvė. Juk tai daroma savo valia, be užsakymo, dar geriau, jei šiaip sau, niekam. Apgavimas savęs nieku kartais gyvybiškai būtinas, kad tai turėtų galimybę tapti autentišku liudijimu, vien jau dėl laisvės. O laisvė – kertinė Repšio kūrybinės, o ir visos asmenybės dalis. Pavyzdžiui, vieną dieną jis gali tave atpažinti, pamatyti, o kitą dieną, kai nenori kalbėti – ne. Ir šis gebėjimas visiškai nesusijęs su kokia nors nauda, atvirkščiai. Tiesiog panašu, kad jam reikia daug erdvės, o žmonės tam truputį trukdo. Visokios parodos ir pristatymai etc. – tik atima laiką. Dailininkas atkakliai saugo savo teritorinį vientisumą.
 
Rašant dienoraštį nereikia rūpintis skaitytoju, net atvirkščiai – tas būtų įsibrovėlis, nuo kurio reikia saugotis, o skaitant, apžiūrint tokius tekstus ir vaizdus kyla iššifravimo rūpesčių. Kuo tekstas labiau užkoduotas, tuo reikia didesnio noro jį perskaityti. Todėl pats sudėtingiausias – tik išrinktiesiems. Ne masėms. Sutikite, skamba patraukliai.
 
Kalbant apie Repšį, tai tik dalis tiesos. Šarvuočio tipo elgsena, kai matai formą, struktūrą, bet negali prasibrauti iki pažeidžiamumo, kūryboje ir gyvenime yra viena. Be to, kad dienoraščio tipo estampuose grumiasi dvi priešingos krypties jėgos – saugojimosi ir atsivėrimo, kad vaizdžiai įvaizdinama jausena sovietmečio režimo aplinkybėmis, dailininkas su tuo tekstu-netekstu elgiasi konceptualiai. O būtent – raides versdamas į vaizdus rodo kalbos struktūras ir funkcijas. Ir biblinis „pradžioje buvo žodis“ čia puikiai galioja. Repšys iš eilučių stato architektūrą, sukuria personažą ir jo aplinką, sutelkia debesį virš Šv. Mykolo bažnyčios šventoriaus. Argi ne tai daro rašytojai ir politikai? Jo brėžiamos linijos artėja prie raidės (sutartinės reikšmės) gimimo ir čia pat grįžta į formų pasaulį, kurį „skaitome“ kūnu, kur galime pažinti skubėjimą, jaudulį, atsipalaidavimą, atidumą ir laiką. Rašymas – tai regimas laikas.   
 
Žinoma, Repšys tiesiog moka tinkamai išnaudoti prievartinį, nuobodų laiką, pavyzdžiui, privalomus susirinkimus Dailininkų sąjungoje. Tačiau jau sukurta jo grafika tampa savotišku laiko rezervuaru. Nes sudaryta iš įvairių regimų laikų lydinio. Todėl su Repšio kūryba taip norisi pabūti. Ypač dabar, kai laikas nebesveikai pagreitėjęs. Jo visų žanrų darbuose pilna lėto laiko. Istorinio ir asmeninio. Rašymas čia ne tik liudija asmenybės individualumą, kuria vaizdą, byloja apie kalbą, bet ir aprėpia laiką. Minčių, rašymo laiką. Buvimo prie lapo ar raižinio tarpsnį ar tarpsnius, neretai sugulančius į vieną erdvę. Giliai domėdamasis istorija, Repšys nutiesia laiko gijas tolyn į praeitį ir apčiupinėja, taip išsaugodamas savo dabartį, kitą sekundę jau virstančią nauja praeitimi. Atidumas ir kruopštumas sulėtina laiką. Žiūrovas-skaitytojas patenka į užutėkį, laiko koncentratą, kur bent trumpam atslūgsta švilpiančio laiko keliama panika. Ir nebe taip svarbu perskaityti, ką Repšys sau prikeverzojo. Jo apversta veidrodiniu būdu rašysena pavirsta „niūniavimu“, kai girdi balsą, ritmą, ir tai nuteikia labai raminamai. 
 
Paroda veikia iki kovo 29 d.
Vilniaus grafikos meno centras
(Latako g. 3, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.

 

 

Petras Repšys, „Šv. Onos bažnyčia ir Šv. Mykolo bažnyčios šventorius, Vilnius“. 1992 m.
Petras Repšys, „Šv. Onos bažnyčia ir Šv. Mykolo bažnyčios šventorius, Vilnius“. 1992 m.
Petras Repšys, „Bažnyčioje. Pasikalbėjimas su savimi Danijoje“. 1992 m.
Petras Repšys, „Bažnyčioje. Pasikalbėjimas su savimi Danijoje“. 1992 m.
Petras Repšys, „Rūkorius. Pasikalbėjimas su savimi Danijoje“. 1992 m.
Petras Repšys, „Rūkorius. Pasikalbėjimas su savimi Danijoje“. 1992 m.
Petras Repšys, „Taurė. Suomiški užrašai“. 1992 m.
Petras Repšys, „Taurė. Suomiški užrašai“. 1992 m.
Petras Repšys, „Vytautas Kalinauskas, Antanas Kazakauskas, Šv. Kotrynos bažnyčios liūtas, istorikas Alfredas Bumblauskas ir Adasta Skliutauskaitė“. 1987 m.
Petras Repšys, „Vytautas Kalinauskas, Antanas Kazakauskas, Šv. Kotrynos bažnyčios liūtas, istorikas Alfredas Bumblauskas ir Adasta Skliutauskaitė“. 1987 m.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Petras Repšys, „Piemenukas“. 1978 m. J. Lapienio nuotr.
Petras Repšys, „Piemenukas“. 1978 m. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.