7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Asmeniškai atrastas muzikos grožis

Raimundo Katiliaus gimtadienio paminėjimo koncertas

Vytautė Markeliūnienė
Nr. 11 (1072), 2014-03-21
Muzika
Smuikininkė Rasa Vosyliūtė
Smuikininkė Rasa Vosyliūtė

Kovo 16-oji – smuikininko Raimundo Katiliaus (1947–2000) gimtadienis. Ir šioji diena jau nebe pirmą kartą po lemtingo 2000-ųjų pavasario pražysta koncertu, skirtu Katiliaus atminimui. Tokį koncertą pastarąjį sekmadienį (kovo 16 d.) Taikomosios dailės muziejuje parengė smuikininkė, Raimundo Katiliaus mokinė Rasa Vosyliūtė ir pianistas Leonidas Dorfmanas. Salė – absoliučiai pilna publikos (šioje erdvėje tai nedažna patirtis).

 
Nors jau 14 metų Katiliaus „gyvi“ koncertai, dėstytojavimas Muzikos ir teatro akademijoje, bendravimas, spontaniškos reakcijos į kokią nors aktualiją nebėra mūsų kasdieninės tikrovės dalis, tačiau savaip ir yra. Yra – dėl Jam skirtų koncertų, Jo dvasinio palikimo (įrašai, mokiniai, scenos partneriai, šeima, bičiuliai). Palikimo, kuris ir šiandien neabejotinai skatina tarti, jog Katiliaus būta atlikėjo, menininko, kurio įvairiabriaunė muzikinė veikla ilgiems laikams tapo tikru ir savaip nesulygstamu mūsų muzikinės kultūros paliudijimu, net savotiška siekiamybe, etikos modeliu. O ir apskritai, Katiliaus asmenybė juk peržengė siauresnės profesinės bendruomenės slenkstį, tapdama kone ryškiausiu lietuvių interpretacinės kultūros simboliu. Jis buvo labai mylimas atlikėjas, Jo muzikavimo ir šiandien pasiilgsta įvairių kartų ir profesijų publika, nes tie koncertai gebėjo įtraukti ir profesionalų, ir eilinį klausytoją, gebėjo suteikti kūrybinių impulsų dailininkams, poetams, publicistams. Katiliaus dėka mes turėjome retą pavyzdį, išreiškusį menininko, žmogaus ir asmenybės vienovės matmenį. Todėl neretai ir dabar, kai susiklosto kokia nors menui, kultūrai, o pagaliau ir Lietuvai, pasauliui paini ar įtempta situacija, vienas kito klausiame: įdomu, ką šiuo atveju pasakytų Katilius? Nes juk Katilius, pasak Donato Katkaus, „turėjo vertybių, o ne interesų pasaulį“. Tad ir šioje (ne)būties formoje Raimundas Katilius vis dar su mumis.
 
Ir turbūt visai nekeista, kad šiandienos jaunųjų muzikų karta, negirdėjusi Katiliaus gyvo muzikavimo, nepatyrusi jo pedagogikos, augusi ir lydima jau kitų mokytojų, kitų koncertinio gyvenimo pavyzdžių, atpažįsta, žino, gerbia ar bent yra girdėjusi apie Raimundą Katilių. Žavisi jo asmenybės tikrumu, tiesumu, gėrisi grojimo karščiu ir visais tais žmogiškais kerais, kurių nepajėgus ištrinti bėgantis laikas. Ir šiai jaunajai kartai Katiliaus pavyzdys irgi nejučiomis tampa pastiprinimu, reikšmingu paakinimu, – kaip ir tiems, kurie buvo tiesioginiais Jo gyvenimo ir kūrybos skrydžio liudininkais.
 
Kažin ar šiandien daug rasime tokių nuoširdžiai atsidavusių, universalių, tokią meninę įtaigą artikuliuojančių mūsų muzikos atlikėjų, kurie savo koncertais būtų linkę plėsti ne tik individualios kūrybinės biografijos apimtis (ak, jos tokios reikalingos gyvenimo aprašymams, ataskaitoms, įvairaus tipo lentelėms...), bet ir skatintų, norėtų, kad rastųsi nauja muzika, prašytų jos, vėliau rūpintųsi jos redagavimu, premjeromis, sklaida – kitaip tariant, pilnaverte gyvybe. Dar ir šiandien daugelis lietuvių kompozitorių opusų smuikui mūsų atmintyje tiesiog suaugę su Katiliaus interpretacine kalbėsena, kurios nulemti meniniai vaizdiniai įsirėžę atmintin kaip sunkiai pasiekiami etalonai. Ne vienas lietuvių kompozitorius yra prasitaręs, kad savuosius opusus smuikui ir dabar tebegirdi su Katiliui būdingomis muzikinėmis ištarmėmis.
 
Neretai pasigendame ne tik Katiliaus sugrotų koncertų įkarščio, ekspresijos, bet ir jo esybę paliudijančių gyvų žodžių, taupių ir taiklių sakinių, jų intonacijos ir nesumeluoto įsitikinimo. Tą bylotų bet kuris pokalbio su juo fragmentas, kaip niekad aktualus ir šiandien:
„Gyvas grožis visada truputį neidealus. Tik toks jis atrodo kaip tikras.“
„Menas nebūna be moralinių principų, net ir pats abstrakčiausias. Menininkas kūriniu išsako savo tiesą. Tik vadovaudamasis savo tiesa menininkas gali kai ką pasiekti. Aišku, gali ir suklysti.“
„Bet ar gali pasakyti, kodėl myli?... Jeigu gali, vadinasi, tu nemyli. Nežinau, kaip atsiranda vienas ar kitas įvaizdis, stengiuosi juos sukurti, nes groti vien tik svetimas gaidas (…) negaliu.“
„Aš įsivaizduoju, kad menininko, kaip ir piliečio, misija – nebijoti sakyti tiesos ir mene, ir gyvenime. Išlikti sąžiningam. Ir pasistengti nebūti nupirktam už tris grašius.“
„Bet kuri kūrybinė profesija yra kaip tas horizontas, tas nepasiekiamas kraštas, kurio privalai kasdien siekti. Nes jei tu pasieksi, kas yra užbrėžta, būsi žlugęs.“
 
Katiliaus gimtadienio koncerto kompoziciją smuikininkė Rasa Vosyliūtė ir pianistas Leonidas Dorfmanas (jis – ir šio koncerto sumanytojas) sudarė apgalvodami ją tarytum Katiliaus muzikinį – žmogiškąjį portretą, kuriam būdinga įvairiausių būsenų kaita: trapumas ar degantis dramatizmas, neišpasakytas lyrikos pojūtis ar džiaugsmas atradus savąjį grožį ir kita. Programoje – Osvaldo Balakausko „Lietus Krokuvai“, Ludwigo van Beethoveno „Kreutzerio sonata“, Roberto Schumanno Sonata smuikui ir fortepijonui, op. 105. Susiklostė didžiulis, rimtas koncertas, kurį laisvai galėjai įsivaizduoti grojamą ir Katiliaus. Norėtųsi suabejoti tik dėl ketvirtojo kūrinio – Astoro Piazzollos „Le Grand Tango“, – šis, kartu su „bisui“ pagrotu dar vienu A. Piazzollos Tango, tiesiog galėjo sudaryti encore visumą. Bet tai veikiau skonio dalykai, o juk dėl jų nesiginčijama.
 
Koncertą pradėjo Osvaldo Balakausko „Lietus Krokuvai“ – kompozicija, sukurta 1991-aisiais, ir tais metais birželio 2 d. Raimundo Katiliaus ir pianistės Larisos Lobkovos atlikta per ESBO konferenciją Krokuvoje. Šio kompozitoriaus kūriniai smuikui ir fortepijonui ar orkestrui buvo giliai įsigyvenę Katiliaus repertuare (kompozitorius Katiliui parašė keturis opusus), tad ir mūsų atmintyje įsitvirtinę atitinkamais muzikiniais pavidalais: tiksliomis, bet ne mechaniškomis struktūromis, nervingai lyriška kalbėsena ir ta „katiliška“ virpančia gyvybe. Šio vakaro „Lietaus Krokuvai“ atlikimas – keliolika faktūrinių variacijų, pagristų trumpomis garsų mikroschemomis, – nepritrūko artikuliacinės įvairovės, pastabumo, sąmojo. Kaip ir kiekvieną kitą koncerto kūrinį, taip ir šį R. Vosyliūtė ir L. Dorfmanas stengėsi pripildyti natūralios minčių tėkmės, dinamiškos versmės, tarsi bylodami, kad visų epochų muzika pirmiausia ir yra muzika, ir būtent jai pavaldžios visos komponavimo technikos, muzikinės logikos principai.
 
Kas apskritai atkreipė dėmesį klausantis R. Vosyliūtės ir L. Dorfmano? Neretai kalbame apie dėstytojo „mokyklą“, bandydami atpažinti jo ir mokinio tiesiogines sąsajas. Vis dėlto Vosyliūtė – labai savarankiško mąstymo smuikininkė, mokėjusi perimti iš savo pedagogo tai, kas organiškai rezonuoja su jos natūra: artistinio karščio matmenį ir bandymą išgirsti individualų kūrinio vaizdinį. Visa tai ji daro savaip, nekopijuodama, ieškodama asmeniškai atrasto muzikos grožio – jai nėra neįdomios, „nugrotos“ muzikos. To pasekmė – R. Vosyliūtei pavyksta su kiekvienu kompozitoriumi gludinti vis kitokį dialogą. Ir tas dialogas grindžiamas kūrybinės ir techninės raiškos pusiausvyra, formos sampratos ir garso estetikos sąveika. Sykiu R. Vosyliūtė yra labai stabili atlikėja, turinti polinkį improvizuoti, nevengianti savojo žodžio ištarmės, bet ir paslanki ansambliniu požiūriu. Tad, solidarizuodamasi su scenos partnerio polėkiais, savo solo partiją šįkart traktavo „nediktatoriškai“. Tačiau tos „diktatūros“ kai kur galėjo būti daugiau, ypač jei kalbėtume apie smuiko ir fortepijono garso balansą – fortepijonas retsykiais pernelyg įsišėldavo, nustelbdamas lyrinius, elegiškus, trapiai žaismingus ar dainingus smuiko pradus. Tai jautėsi Beethoveno „Kreutzerio sonatoje“, kuri anaiptol nėra vien „verdanti lava granitiniuose rėmuose“ (Romainas Rolland’as). Tuo tarpu interpretuodami romantinę R. Schumanno Sonatą smuikui ir fortepijonui, op. 105, atlikėjai rado optimaliausią ansamblio balansą, čia gal labiausiai sutapo ir kūrybinės intencijos. Drąsi, nuoširdi vaizduotė derėjo su temperamento polėkiais, tarpusavy derėjo ir abiejų instrumentų prigimtis.
 
Koncerto pabaigoje pagrotas Astoro Piazzollos „Le Grand Tango“ (smuikui ir fortepijonui aranžuotas Sofijos Gubaidulinos) tapo savotišku sveikinimu Maestro Katiliui – it mūsų laikų simbolis, siunčiamas jau išėjusiam kitos epochos žmogui. Nepostringaujant apie šios kompozicijos vertybinius ar meninius aspektus (tai jau kita tema), norėtųsi sykiu pasveikinti minimo koncerto atlikėjus, ypač smuikininkę Rasą Vosyliūtę, su drąsa būti savimi, su ištikimybe sudėtingam rečitalio žanrui, su gebėjimu reikšmingai įprasminti pasirinktą muzikos repertuarą, koncerto situaciją, su nesuvaržyta būtinybe įsijausti į tai, ką darai. Gal tai ir yra Katiliaus mokykla?

 

 

Smuikininkė Rasa Vosyliūtė
Smuikininkė Rasa Vosyliūtė
Leonidas Dorfmanas ir Raimundas Katilius. Nuotrauka iš knygos „Raimundas Katilius. Kulminacija tęsiasi“
Leonidas Dorfmanas ir Raimundas Katilius. Nuotrauka iš knygos „Raimundas Katilius. Kulminacija tęsiasi“