7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie nežinojimą

Agnės Jonkutės paroda galerijoje „Post“ Kaune

Gintarė Krasuckaitė
Nr. 12 (1073), 2014-03-28
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Post“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Post“ nuotr.

Dažniausiai nežinojimas mums atrodo gėdingas, o štai Agnė Jonkutė parodoje „Mano namai maži, ir jei kas iš jų išėjo vieną kartą, nebegali sugrįžti. Aukojimo giesmė“ lyg ir nori, kad nežinotume. Parodos aprašyme teigiama: „Tai paroda apie erdvę, kurioje gali ir nebūti konkrečios istorijos, daiktų pagalba kuriamas potyris apie nežinios aspektą. Koks jis? Žiūrovas jį susikurs iš čia ir dabar ir iš ne čia.“ Menininkė vis dėlto šiek tiek pasigaili žiūrovo, pateikia užuominų apie tai, ko stebėtojas galėtų nežinoti, suteikia galimybę pabandyti tai išsiaiškinti.

 

Parodoje nėra savarankiškų eksponatų, čia atskiri elementai veikia kartu ir taip kuria bendrą parodos poveikį. Prieš įeinant į pagrindinę „Post“ galerijos erdvę, rodoma vaizdo instaliacija. Projektorius rodo tuščią skaidrę, per vidurį pervertą vielute ar siūlu, ekrane – tuštuma, padalinta į dvi dalis.
 
Pagrindinėje ekspozicijos erdvėje prie sienos diržais pritvirtintos juodos kėdės, tačiau ant jų atsisėsti negalima. Šalia kėdžių kabo iš pažiūros juodai nutapyta drobė, bet geriau įsižiūrėjus matyti, kad tai juodai užtapyta staltiesė, prie kurios irgi neteks prisėsti. Visa kitos sienos erdvė skirta vėjo blaškomam juodam kalkiniam popieriui. Matosi, kad jame užrašyta daugybė teksto, eilutės lipa viena ant kitos, jos užrašytos skirtingomis kryptimis. Praleidau nemažai laiko bandydama perskaityti tekstą, kol supratau, kad tai neįmanoma. Apima pojūtis, kad esi nelaukiamas, svetimas. Ekspoziciją papildo nespalvota fotografija. Kitos svarbios parodos dalys – erdvė ir šviesa. Dėmesį traukia centre esantis mažas juodas kubas – ko gero, tai ir yra tų namų, kurių geriau pažinti  jau niekada neteks, simbolis. Čia visa, ką nori pažinti, išsiaiškinti ar paliesti, padengta juoda spalva. Apčiuopiama, bet nepažinu.
 
Kurdama tokią erdvę, Agnė Jonkutė eksperimentuoja su žiūrovu ir skatina jį eksperimentuoti su savo pojūčiais. Parodos esmė nėra papirkti stebėtoją potėpiais ar koloritu, visi elementai – tik priemonė paveikti žiūrovo emocijas, protą, vaizduotę. Jei pavyktų šioje erdvėje atsidurti vienam, be pašalinių lankytojų, po kurio laiko, ko gero, pasijusite ne kaip įprastos dailės parodos lankytojas, vertinantis, stebintis kūrinius. Greičiau apims jausmas, kad esate po mikroskopu, pro kurį dar ir pats į save galite pažiūrėti, tapti visos parodos dalimi.
 
Kaip ir anksčiau, Agnės Jonkutės darbams tiek vizualine, tiek idėjine prasme būdinga budistinė pasaulėžiūra. Įtaka skleidžiasi per asketišką, išgrynintą parodos elementų formą. Tačiau šį kartą parodos pavadinimui pasirinkusi citatą iš indų poeto Rabindranato Tagorės „Aukojimo giesmių“, menininkė dar kitaip bando kalbėti apie vieną iš mirties aspektų – negrįžtamumą į paliktą pasaulį. Remdamasi R. Tagorės kūrybos idėjomis, Agnė Jonkutė perteikia mintį, kad pasaulis, kuriame gyvename, yra labai mažas, palyginti su Dievo valdoma visata, kurioje atsiveria naujos patirtys, o į buvusį daiktiškąjį pasaulį galima pažvelgti tik iš šono, jis telieka prisiminimuose. Mirtis, jos baimė grįsta nežinia, o visas žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip mirties laukimas, tačiau mums primenama, kad mirtimi viskas nepasibaigia, ji – tik naujos būties pradžia. Kalbant apie mirtį atsiribojama nuo fizinio kūno, jo mirties vaizdavimo, kuris yra gan dažnas šiuolaikiniame mene. Pavyzdžiui, Agnės Jonkutės kalbėjimas nė iš tolo neprimena Berlinde De Bruyckere būdo tyrinėti mirtį naudojant vizualinio sukrėtimo veiksnį. Parodoje kuriama erdvė atrodo kaip turinčio atsitraukti pasaulio šešėlių rinkinys, kuris skatina mus galvoti apie kitą, kažkur už jo esantį.
 
Nors aktyvus budizmo ir kitų dvasingumo praktikų iš Rytų ryšys su vakarietišku menu užsimezgė kone prieš šešis dešimtmečius, Agnės Jonkutės negalima apkaltinti senų idėjų kartojimu. Veikiau ji plečia, tiria tokios kūrybos galimybes. Meditatyviose erdvėse žiūrovui padeda orientuotis eilės, daiktinės menininkės užuominos. Neabejoju, kad parodos „Mano namai maži, ir jei kas iš jų išėjo vieną kartą, nebegali sugrįžti. Aukojimo giesmė“ idėją galima suvokti ir tiesiog stebint, įsijaučiant į erdvę. Kiekvienas gali atrasti sau svarbius klausimus, pabandyti į juos atsakyti. Ir klausimus čia užduoda ne Agnė Jonkutė, juos užduoti turi pats sau, o jei pavyks, ir rasti į juos atsakymus.
 
Paroda veikia iki kovo 30 d.
Galerija „Post“ (Laisvės al. 51 a., 4 aukštas, Kaunas)
Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–19 val.

 

 

Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Post“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Post“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Post“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Post“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Post“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Post“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Post“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Post“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Post“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Post“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Post“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos „Post“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.