Jaunųjų menininkų blizgesys ir skurdas

Menas vartojamas godžiausiai, nes jam nepakanka reikmių ir norų patenkinimo. Ne – meno vartotojos nežino, ko nori, ir joms nieko nereikia, bet vis tiek žiūri, kažko ieško parodų salėse, galerijose ir kitose meno vietose. Šios menui skirtos vietos patenkinta tik tas akis, kurios ten randa ką nors nauja – gal nematyta, o gal iki šiol nepastebėta ar nepatirta. Po mėnesio Lietuvos meno pasaulyje vienose akyse iškilo klausimas, ar retrospektyvų, bienalių ir kitų gėrybių pristatymas meno centruose ir reprezentacinėse galerijose – tai jau viskas, ką jos pamatys; nieko „naujo“? Vos jos ėmė merktis, staiga, ne meno galerijoje, o prekybos centre – POP! 

 

Gegužės 5–birželio 1 d. prekybos centre „Go9“ (Gedimino pr. 9, 3 aukštas) menininkų grupė „Young Poor Artists“ („Jaunieji vargšai menininkai“) pristato galeriją POP-UP. Kiekviena paroda, pasirodymas ar performansas trunka tik keletą dienų.

 

Prekybos centrai yra reginio vietos, kurių funkcija toli gražu neapsiriboja komercija. Lemiamą šios reginio funkcijos vaidmenį meno raidai kapitalo visuomenėje vienas pirmųjų išsamiai aprašė Walteris Benjaminas „Arkadų projekte“, o galutinai ji buvo įtvirtinta šiuolaikinio meno diskurse Guy Debord’o „Reginio visuomenėje“ – šie tekstai tebėra gairės jauniems menininkams, ypač tiems, kurie ieško būdų susitaikyti su visaėde kapitalo jėga ir parodyti persivalgiusioms žiūrovėms, ko joms trūksta – gal to tariamojo meninio „skurdo“, kuris, kaip menininkas Gintaras Znamierovskis sako ir demonstruoja savo darbuose, pasireiškia keistu poviršiniu (ne „paviršiniu“) švytėjimu – kažkuo tarp neono reklamos ir Benjamino „auros“.

 

Apie tai kalba ir „jaunieji vargšai menininkai“ savo informaciniame tekste, kuris siūlo ieškoti praregėjimo „už akių“ (šis iškalbingas tekstas yra pateiktas renginio programos priedangoje, „išvirkščioje“ jos pusėje – „reklaminis“ stilius puikiai perteikia šios intervencijos tikslą „užbėgti už akių“ tiek meno publikai, tiek ir atsitiktinėms praeivėms). Mano akimis, jiems tai puikiai pavyksta, nes jų veikla patenkina dvi funkcijas vienu metu – nefunkcionuojanti komercinė erdvė ima veikti kaip meno produkcijos erdvė, kuri įgauna socialinę funkciją, bent jau trumpam atverdama griežtai apibrėžtą meno erdvę tiek atsitiktinėms prekybos centro lankytojoms, kurios norom nenorom tampa meno publika, tiek ir atsitiktinei meno publikai, kuri, išėjusi iš galerijų, pastebi kitokius reiškinius.

 

Toks žiūrėjimas – tarsi probėgomis, tarsi atsitiktinai – neleidžia vertinti programos visumos, tad apsiribosiu tik keletu pavyzdžių (du nauji pristatymai – Jaro Ramūno ir SD Drua (Dariaus Šidlausko) vyks gegužės 29 ir 30 d.). Praėjusią savaitę pristatytame ištvermės performanse Monika Dirsytė užsidėjo baltąjį galerijos kubą ant galvos tarsi kokia begalvė graikų kariatidė, jį parėmė savo rankomis lyg kokia rūpintojėlė ir sėdėjo taip prekybos centro galerijoje tris dienas nuo ryto iki vakaro. Pažvelgus į šio kubo vidų pro rakto skylutę, žiūrovės smalsumas buvo atlygintas viduje esančios galvos bučiniu ir jos prisipažinimu: „kalta, kalta, kalta!“ Žinoma, kad mergaitė yra kalta – ji mielai prisiima ir demonstruoja savo tariamą „kaltę“ tarsi ant senovinių vestuvių nakties paklodžių. Lietuvos meno debatų kontekste tai tiesus atsakymas į vis dar tebesitęsiančias diskusijas apie Artūro Railos darbą „Mergaitė nekalta“. Centralizuotos meno institucijos kontekste tai gali būti komentaras apie kitą ištvermingą pasisėdėjimą muziejuje žiūrovių akivaizdoje – Marinos Abramović „Menininkė yra čia“ („The Artist is Present“) Niujorko Modernaus meno muziejuje. Tiek Marina, tiek Monika ieško tiesioginio kontakto su žiūrove, bet kiekviena ieško kitur, tad kitką ir randa. Marina tapo reginio magnetu – Debord’o žodžiais, „kapitalu, prisotintu iki tokio laipsnio, kad jis tampa grynu reginiu“. Monika, priešingai, tarsi mėgina nuo tokio regimybių prisotinimo iš dalies atsiriboti ir, taip pat iš dalies, taikytis su kapitalo pasauliu – ji laiko galvą dėžėje, kartu laikydama tą dėžę savo pačios rankomis, sėdėdama ne baltajame kube, bet ištuštėjusiame prekybos centre. Monika man mielesnė už Mariną. 

 

Gegužės 23-čią atidaryta Kęstučio Svirnelio paroda taip pat žaidė su meno komercijos objektų ženklais, tokiais kaip analoginis grotuvas, išgaunantis garsą iš dolerių paviršiaus. Menininkas virtualiai prisijungė prie savo publikos iš kitos parodos prekybos centre Štutgarte, taip praplėsdamas abiejų parodų erdvę performanso ir komunikacijos elementais. Ir kiti „jaunųjų vargšų“ pristatymai žada netikėtumų atsitiktinei publikai. Kaip sakė dalyvavimo meno teoretikė Claire Bishop (gegužės 29 d. 18 val. ji apsilankys Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje su paskaita „Déjà vu: šiuolaikinis menas ir modernizmo šmėklos“), visos šios situacijos yra dirbtinės – meno pinigai netikri (kol jie neišgryninami meno komercijoje). Tačiau reginio erdvėje už meno institucijos sienų meno skurdas – žiūrovių turtas.