7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kaip išgyventi šių dienų pasaulyje

Baigėsi Kanų kino festivalis

Kora Ročkienė
Nr. 21 (1082), 2014-05-30
Kinas
Nors turko Nuri Bilge Ceylano filmas „Žiemos miegas“ dar prieš prasidedant Kanų kino festivaliui buvo laikomas vienu svarbiausių pretendentų į „Auksinę palmės šakelę“, konkursinė programa nuo pat pirmųjų dienų stebino kritikus pretendentų į šį vieną svarbiausių kino apdovanojimų gausa. Lenkų dienraščio „Gazeta Wyborcza“ kritikas Tadeuszas Sobolewskis jau pirmuosiuose iš festivalio atsiųstuose tekstuose rašė apie filmus, kurie nusipelno „Auksinės palmės šakelės“, – Mike’o Leigh „Poną Turnerį“ („Mr. Turner“) ir „Žiemos miegą“ („Winter sleep“), netrukus kitus jo kolegas sužavėjo brolių Dardenne’ų filmas „Dvi dienos, viena naktis“ ir „mažuoju pasaulinio kino genijumi“ pavadinto Xavier Dolano „Mamytė“ („Mommy“), festivaliui priartėjus prie pabaigos visuotinio atgarsio sulaukė Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ („Leviathan“). Šeštadienį, kai vakare turėjo būti paskelbtas žiuri, kuriam vadovavo Jane Campion, verdiktas, po Kanus sklandė gandai, esą žiuri niekaip negali sutarti dėl prizų ir net pykstasi. Vieningai sutariama, kad šis Kanų festivalis buvo geriausias per ne vienus pastaruosius metus.
 
Kanų festivalio sėkmės formulėje visada buvo vietos ir kino revoliucijai (neatsitiktinai Quentinas Tarantino šiemet ant raudonojo kilimo paminėjo savosios „Auksinės palmės šakelės“ dvidešimtmetį), ir jo tradicijoms. Kanai mėgsta apdovanoti režisierius autorius, skatinti įvairių žemynų naująsias bangas, bet kartu ir plačiai atverti duris kokybiškam komerciniam kinui. Tiesa, šiemet festivalį atidaręs tokio pobūdžio filmas – Olivier Dahano „Monako princesė“ – sulaukė itin prastų vertinimų, net rašyta, kad tai pats blogiausias visų laikų atidarymo filmas.
 
Tadeuszui Sobolewskiui šių metų Kanų šedevras – Mike’o Leigh „Ponas Turneris“. Kritikas rašo: „Tai romantiškojo saulės, miglų, audros, pirmųjų garlaivių ir dūmuose judančių garvežių tapytojo portretas. Filmas prasideda scena, kai apsikrovęs tapytojo įranga Turneris išsirengia į darbą – tapyti ryto šviesos. Jis aplenkia dvi į laukus einančias ir besikalbančias kaimietes. Tas tapytojas – šiuolaikiškumo pranašas, toks pat darbininkas kaip ir jos. Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Timothy Spallas vaidina Leigh filmuose 30 metų. Jis jau buvo restauratorius, fotografas, taksistas filosofas. Filmas apie Turnerį laužo amžinai nesuprastų ir, pasak Horacijaus, „niekinančių neišsilavinusią minią“ menininkų biografijų schemas. Apkūnus, murmantis ponas Turneris pats yra minios dalis, jis moka būti su žmonėmis, kartu yra ir prasčiokiškas, ir subtilus. Kasdienės tapytojo kelionės su molbertais link saulės – pagrindinis jo gyvenimo aktas – filme persipina su kupinais kartėlio, komizmo, sekso, kančios, mirties epizodais. Filmą valdo kintantis ritmas: pakilimas, žlugimas ir vėl pakilimas. Gamtos grožis ir jos siaubas. Tikėjimas progresu ir abejonės, kad niekas nesikeičia. Meninis didžiausio šių laikų britų režisieriaus testamentas yra dar vienas jo bandymas peržengti žmones skiriančius klasinius ir psichologinius barjerus, sulaužyti pojūtį, kad nieko negalima pakeisti, niekam negalima padėti, kad menas yra beprasmiškas.“
 
Už geriausią moters vaidmenį šiemet apdovanota Julianne Moore, suvaidinusi Davido Cronenbergo filme „Žvaigždžių žemėlapis“ („Maps to the Stars“). Tai bravūriškas pasakojimas apie Holivudą ir patį kiną, mintantį mūsų fantazijomis, baimėmis ir ilgesiu. Moore suvaidino blėstančią žvaigždę, kuri nori kurti filmą apie savo motiną – jau mirusią kitą Holivudo žvaigždę.
 
Prancūzų dienraštis „Libération“ cituoja „Auksine palmės šakele“ šiemet apdovanoto Nuri Bilge Ceylano (pavardę reikia tarti „Dželanas“) žodžius: „Šiemet sukanka šimtas metų turkų kinui. Nuostabus sutapimas.“ Režisierius skyrė savo apdovanojimą „turkų jaunimui – tiems, kurie žuvo praėjusiais metais“. Jis turėjo omenyje Turkiją užliejusių antivyriausybinių protestų dalyvius. Apdovanotasis filmas „Žiemos miegas“ („Kış Uykusu“) pasakoja apie buvusį aktorių, kuris kartu su žmona ir seserimi turi nedidelį viešbutį centrinėje Anatolijoje. Pasak Sobolewskio, „Žiemos miegas“ trunka per tris valandas ir iš tikrųjų yra didis herojaus monologas. Tačiau kritikas patikina būsimus žiūrovus, kad tos trys valandos jiems nenusibos, jie pasijus taip, tarsi būtų perskaitę Antono Čechovo apsakymą. Režisierius ir pats neslepia, kad penkerius metus, kol rengėsi filmui, jie su žmona daug skaitė ir analizavo ne tik Čechovą, bet ir kitus rusų rašytojus, tarp jų Fiodorą Dostojevskį.
 
Sobolewskis teigia, kad didžioji Ceylano kūrybos tema yra svetimumas – barjeras, skiriantis pažangiuosius ir garbinančius tradicijas, tuos, kurie gyvena Stambule ir Anatolijoje, netikinčiuosius Dievu ir religinguosius: „Žiemos miege“ nesusipratimų laviną sukelia menkas incidentas: vietinio imamo sūnėnas meta akmenį į automobilio, kuriuo važiuoja pagrindinis filmo herojus, langą. Herojus yra viešbučio savininkas, kadaise jis buvo charizmatiškas aktorius, dabar – grafomanas, kankinantis aplinkinius (iki tam tikro momento ir žiūrovus) savo monologais ir retoriškais klausimais. Kuo labiau jis pasiduoda daugiažodžiavimui ar pliekia svetimas klaidas, tuo gilesnę prarają kasa tarp savęs ir artimųjų – jaunos žmonos ir sesers. Tarpusavio atsiprašymo scenos tik blogina reikalą. Jokia pusė nėra visiškai teisi, iš dalies teisūs visi.“
 
Kritikas mano, kad filmas veikia paradoksaliai: po pirmos valandos nepakenčiamas herojaus pliurpimas pradeda traukti. Šis „kalbantis“ filmas, kurį žiūrėdamas svetimakalbis žiūrovas bus priverstas nuolat tris valandas skaityti titrus, kartkartėmis sprogsta galingu vizualiniu akcentu.
 
Pawełą T. Felisą žiuri sprendimas akivaizdžiai nuvylė: „Kai per „Žiemos miego“ premjerą Ceylanas kilo į „Palais de Festivals“ sceną, jis buvo sutiktas kaip didis menininkas, kuris visai atsitiktinai iki šiol dar nelaimėjo Kanų konkurso. Susidarė įspūdis, beje, ne man vienam, kad pats režisierius yra įsitikinęs savo didybe ir žengia tarp žiūrovų su veide parašytu šaltu pasididžiavimu. Tokiu (bent jau man) truputį pretenzingu tonu dvelkia ir jo naujausias filmas. O gal tai susiję tik su pagrindiniu herojumi, kuris porina apie moralę, velkasi išminčiaus drabužius, o kartu yra save įsimylėjęs narcizas, kuris į visus žiūri iš aukšto?“
 
Tačiau Felisas sako, kad naujo Ceylano filmo stilius šiek tiek pasikeitė: „Anksčiau jis mėgo bauginančiai ilgus tylos momentus, skandino personažus neaprėpiamoje ir kartu izoliuojančioje erdvėje. Šįkart yra kitaip – jo personažai labai daug kalba, pirmiausia pagrindinis herojus Aidinas. (...) Vienoje svarbiausių filmo scenų pas jį ateina berniukas – alkoholiko, vėluojančio sumokėti nuomą Aidinui, sūnus. Jis nori atsiprašyti už į mašiną mestą akmenį. Atsiprašyti bučiuodamas ranką. Aidinas lyg ir priešinasi, bet galų gale ištiesia ranką lyg karalius arba popiežius – jo tariama empatija, jo tirados moralės ir blogio temomis paremtos visiška izoliacija nuo kitų, pasąmoningu noru juos pažeminti. „Žiemos sapnui“ būdinga čechoviška struktūra ir Dostojevskio vertas filosofinis bagažas. Tiksliau, noras jį turėti. Bet yra filme kažkas, kas mane erzina, neleidžia iki galo panirti į šį pasaulį. Esmė ne ta, kad filmas trunka beveik tris su puse valandos, bet tam tikras šaltis, tarsi Ceylanas iš anksto norėjo sukurti šedevrą.“
 
Feliso manymu, „Auksinės palmės šakelės“ nusipelnė jauniausias Kanų konkurso dalyvis, 25-erių metų Kanados režisierius Xavier Dolanas. Pasak Sobolewskio, Dolano „Mamytė“ – tai visiškai nesentimentalus filmas apie motinos ir šešiolikmečio sūnaus meilę ir kovą: „Motina ir sūnus filme yra tokie panašūs, kad gyventi kartu negali. Jie pernelyg „suderinami“, „pernelyg“ myli vienas kitą, žeisdami vienas kitą. Pusiausvyra atsiranda, kai siauri, prie kvadrato priartėjantys ekrano rėmai tikrąja to žodžio prasme išsiplečia, ir į tą keistą šiuolaikinę šeimą kuriam laikui įtraukiamas dar vienas dalyvis – kaimynė, taip pat už normos ribų. Jų „nenormalumas“ pakeliamas tik tarpusavyje.“
 
Dolanas savo pirmą filmą sukūrė būdamas šešerių. Dienraštis „Libération“ pristato jį kaip tipišką naujųjų laikų didvyrį – tai naujasis Fassbinderis, diva, hipsteris, narciziškas gėjus, žmogus orkestras, totalus autorius, valdantis filmo visumą. XXI amžiaus vaikas – superprotingas, savarankiškas, superjautrus (turintis ADHD – aktyvumo ir dėmesio sutrikimo,  Attention Deficit Hyperactivity Disorder, sindromą). Jis turi viską ir gali viską, bet jo variklis – seniausias žmonijos kompleksas: nepasotinama meilė motinai, pagrindinė Dolano filmų tema.
 
Dolanas užhipnotizavo Kanus. Tarp jo ir žiūrovų užsimezgė kažkas panašaus į romaną, kurio kulminacija buvo apdovanojimų ceremonija. Sobolewskiui ši scena priminė filmą. Kai buvo paskelbta, kad Dolanas gavo tik Žiuri prizą, ir dar ex aequo kartu su 83-ejų Jeano Luco Godard’o gulbės giesme – filmu „Sudie kalbai“ („Adieu au langage“), Dolanas pasakė kalbą (regis, ji buvo parengta „Auksinei palmės šakelei“). Ši kalba – pagarbos žodis žiuri pirmininkei Jane Campion. Tą akimirką ji tapo tarsi Dolano motina, o režisierius tarsi virto atstumtuoju. Dolanas baigė kalbą ašarodamas kaip vaikas. Campion priėjo ir apkabino jį. Kritiką ši scena ir sujaudino, ir privertė pasijusti nejaukiai, nors įtikino, kad sprendimas neskirti Dolanui „Auksinės palmės šakelės“ buvo, ko gero, jam „sveikesnis“.
 
Visi kritikai pabrėžia, kad vienas rimčiausių „Auksinės palmės šakelės“ kandidatų buvo Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“. Beje, niekas nesitikėjo, kad režisierius smogs tokį taiklų smūgį šiuolaikinės Rusijos politikams, pastebimam paskutiniais metais jų ir ortodoksų bažnyčios hierarchų suartėjimui. Filmo kritiškumu pasipiktinęs kultūros ministras Vladimiras Medinskis net neatvyko į Kanus, į „Leviatano“ premjerą.
 
Filmo veiksmas perkelia į Šiaurės Rusijos pajūrio miestą. Paplūdimyje čia guli milžiniškos žuvies Leviatano skeletas. Filmo herojus kovoja su meru, kuris nori atimti iš jo žemę, sugriauti namą ir toje vietoje pastatyti cerkvę. Biblijoje Leviatanas yra Dievo didybės įrodymas, anglų filosofo Hobso knygoje Leviatanas reiškė despotišką valstybę. Zviagincevo filme ne vienas kritikas įžvelgė metaforą: senosios sistemos Leviatanas mirė, bet gimsta naujas. Olegas Neginas ir Andrejus Zviagincevas Kanuose pelnė prizą už geriausią scenarijų.

Dauguma rašiusių apie šiųmetį Kanų festivalį atkreipė dėmesį, kad konkursinių filmų autoriai angažuojasi į šiuolaikinio pasaulio problemas ir rodo įvairiausius būdus, kaip sistema sugeba pažaboti žmogų. Už geriausią režisūrą apdovanoto Bennetto Millerio trečiasis filmas „Foxcatcher“ – tai preciziška valdžios troškimo studija. Filmo herojus – aristokratas, ornitologas, filatelistas, filantropas, imtynių rėmėjas – paverčia priklausomu nuo savęs paprastą vaikiną, imtynininką. Tačiau prizas daugumą rašiusiųjų nustebino, esą būtent originalios režisūros filmui stigo labiausiai.
 

Ko gero, netikėčiausias žiuri sprendimas buvo skirti Didįjį, antrąjį pagal svarbą, prizą jaunos italų režisierės Alice Rohrwacher filmui „Stebuklai“ („Le meraviglie“). Tai antrasis režisierės filmas, pasakojantis apie auklėjimą posthipių komunoje, kuri tampa užuovėja nuo šių dienų pasaulio. Filmo herojė – motina, auginanti keturias dukteris. Ant vienos jų – jautrios ir nedrąsios paauglės Dželsominos (užuomina į Federico Fellini filmą „Kelias“) pečių gula ne pagal amžių didelė našta. „Le Monde“ kritikas Jacques’as Mandelbaumas sako, kad kultūros destrukcija – sudedamoji italų politikų neoliberalų programos dalis. Apie tai kūrė filmus ne vienas garsus kūrėjas (Bernardo Bertolucci, Marco Bellocchio, Nanni Moretti). Pasak kritiko, Alice Rohrwacher filme klausia, kaip suteikti prasmę gyvenimui pasaulyje, kuris siūlo tik individualizmo ir pelno siekimo modelį.

 

Žiemos miegas“
Žiemos miegas“
„Leviatanas“
„Leviatanas“