7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Laiko skulptorius

Billo Violos retrospektyva nacionalinėje „Grand Palais“ galerijoje, Paryžiuje

Dovilė Daveluy
Nr. 20 (1081), 2014-05-23
Dailė
Bill Viola, „Potvynis“, fragmentas. 2013 m. K. Perov nuotr.
Bill Viola, „Potvynis“, fragmentas. 2013 m. K. Perov nuotr.
Vienas iš videomeno pradininkų ir žymiausių šios meno srities atstovų Billas Viola save vadina laiko skulptoriumi. Pasak jo, būtent laikas yra pagrindinė filmų ir videodarbų medžiaga. Laiku Violos rankose meistriškai manipuliuojama: jis ištempiamas iki begalybės, sustabdomas, greitinamas, cikliškai kartojamas. Genealiai sukonstruoti vizualiniai potyriai dėl  laiko manipuliacijų tampa dar ryškesni, paveikesni, kiekviena detalė sureikšminama, žėri tarsi per didinamąjį stiklą. Laiko tėkmės žaismas atskleidžia menininkui taip svarbias metafizines temas – gyvenimą, mirtį, pokyčius, atsinaujinimą, iš kartos į kartą perduodamas patirtis. Violos videoinstaliacijose laikas hipnotizuoja žiūrovus, jų taip paprastai nepaleidžia.
 
Paryžiaus parodų centre „Grand Palais“ eksponuojamos Violos darbų retrospektyvos lankytojai lėtai juda iš vienos tamsios salės į kitą, kur jų laukia vis labiau stebinančios, stulbinančios vizualinės grožio meditacijos. „Pasiruoškite Violos parodoje praleisti marias laiko“, – socialiniame tinklalapyje įspūdžiais dalinasi vienas iš lankytojų. Iš tiesų, Viola taip efektingai elgiasi su laiku, kad užhipnotizuoti lankytojai praranda realaus laiko pojūtį ir pasineria į magišką, metafizinį, begalinį menininko diktuojamą laiką.
 
Tai ne tik pirmoji Violos darbų retrospektyva Prancūzijoje, bet ir pirmoji vien tik videomenui skirta paroda šalies nacionalinėje galerijoje. Retrospektyvoje pristatomos keturis dešimtmečius aprėpiančios videoinstaliacijos, atrinktos paties „laiko skulptoriaus“.

 

Nors naudoja modernias raiškos priemones, Viola domisi itin tradiciniais, universaliais, amžinais klausimais. Retrospektyvos tematinis spektras reziumuojamas trimis klausimais: „Kas aš? Kur esu? Kur einu?“ Menininkas nežada atsakyti į šiuos klausimus: „Senovėje žmonės vadino tai paslaptimis. Į šiuos klausimus neturi būti atsakyta. Nėra atsakymo gimimui ar mirčiai. Jie turi būti patirti, prie jų galima prisiartinti ir juos studijuoti, bet ne galutinai juos išaiškinti.“ (Reasons for Knocking at an Empty House, Writings 1973–1994. Cambridge, MIT Press, 1995.) Violos instaliacijos – meditacijos šiomis paslaptingomis temomis, jos kviečia prisiartinti ir kontempliuoti neišvengiamas žmogiškąsias patirtis, valdomas gamtos jėgų.
 
Vanduo – tekantis, trykštantis ar stovintis lyg laikas – užima svarbiausią vietą Violos darbuose. Viena vertus, vanduo atskleidžia paslaptingą, paralelinį pasaulį, deformuoja vaizdinius, leidžia tiesiogine to žodžio prasme pasinerti į atvaizdą, suteikia kitonišką žiūros tašką. Pirmoje parodos salėje – „Atspindintis baseinas“ (1977–1979): ekrane matome žalumos apsuptą baseiną, kurio stovinčiame vandenyje atsispindi vyro figūra, šnarantys medžiai, oro virptelėjimai; žiūrovai mato tik šiuos atsispindinčius atvaizdus, realus pasaulis paliktas už kadro ribų. Kita vertus, vandeniui suteikiama simbolinė, tarsi sakralinė aura – jis nuplauna, apvalo, turi transformuojančių galių. Pavyzdžiui, vanduo – potvynis, savo nevaržoma gaivališka jėga viską nušluodamas nuo žemės paviršiaus ir iš kadro ribų, – apvalo kasdienės būties beprasmybę, padeda tašką, žymi naują pradžią („Potvynis“, 2002). Kitur vizualinis vandens purslų grožis kontempliuojamas menininko interpretacijose prisikėlimo tema („Prisikėlimas“, 2000; „Tristano prisikėlimas“, 2005). Transformuojančios vandens galios atsiskleidžia „Trijose moteryse“ (2008) iš serijos „Transfigūracijos“. Čia trys moterys vizualiai transformuojamos, jų pavidalai įgauna spalvą joms peržengus vandens šydą. Paskutinėje salėje – „Svajotojai“ (2013) – dar viena, naujausia vandenyje panardinta meditacija; po vandeniu panirę žmonės užmerktomis akimis vos pastebimai kvėpuoja, leisdami trapius oro burbuliukus, tarsi balansuodami tarp gyvybės ir mirties, tarp realaus ir magiško vandens pasaulio.
 
Violos darbuose užkoduotas ne tik gyvybės trapumas, bet ir nesibaigianti jo tąsa. Instaliaciją „Dangus ir žemė“ (1992) sudaro du monitoriai. Viename iš jų – senos, mirštančios moters atvaizdas; priešais jį – putlus gyvybingas kūdikis. Veidrodinis monitorių paviršius leidžia nespalvotiems vaizdiniams susilieti, pažvelgus įdėmiau, senosios moters portrete regimas kūdikio atspindys ir atvirkščiai. Lyg toje Marcelijaus Martinaičio baladėje apie Kukučio trobą: „Tai turiu trobą – dviem galais: vienam – dar gyvas vaikštau, o kitam – jau guliu numiręs.“ „Susitikime“ (2012) dvi moterys – jauna ir pagyvenusi – eina skirtingose ekrano pusėse dykumos fone, kiekviena ištikima savo gyvenimo trajektorijai. Tik trumpai akimirkai jos susitinka – senosios kartos patirtis ir išmintis perduodama jaunajai. Gyvybės trapumą nugali tik jos begalinė tąsa.

 

Nors Viola piešia nuo pat vaikystės, videoformatas yra vienintelė jo, kaip profesionalaus menininko, raiškos priemonė. Žymusis medijų teoretikas Marshallas McLuhanas teigia, kad neretai pasirinkta raiškos priemonė yra net svarbesnė nei siunčiama žinia, t.y. „medija yra pranešimas“ (Understanding Media. Cambridge, MIT Press, 1991). Kalbėdamas apie kiną kaip raiškos priemonę, McLuhanas aiškina, kad suteikdamas galimybę manipuliuoti greičio ir laiko koncepcijomis kinas transformuoja „sekos ir ryšių pasaulį į kūrybiškų konfigūracijų ir struktūrų pasaulį“. Violos pasirinkimas ir lojalumas videotechnikai puikiai iliustruoja McLuhano teiginius ir liudija apie tai, kad raiškos priemonės pasirinkimas nulemia perteikiamų „žmogiškųjų santykių ir veiksmų skalę ir formą“.
 
„Grand Palais“ eksponuojamos videoinstaliacijos trunka nuo kelių minučių iki gero pusvalandžio. Itin dažnai Violos naudojama technika – ekstremaliai sulėtintas tempas (slow motion) – leidžia griauti įprastą laiko sampratą ir suteikia jo darbams hipnotizuojančių galių. Hipnotizuoja ir Violos dėmesys besikartojančiam veiksmui. Pavyzdžiui, „Kelyje“ (2002) regima begalinė virtinė žmonių, vienas po kito einančių per pušyną; žiūrovui neatskleidžiamas jų ėjimo tikslas, nesustojantis vyksmas neslepia jokios intrigos ar atomazgos.
 
Kai kurios instaliacijos primena eksperimentinį kiną, tik gerokai sutrumpintus jo variantus. „Proto miegas“ (1998), leidžiantis stebėti miegantį vyrą, asocijuojasi su Andy Warholo „Miegu“, (1963) – 6 valandas trunkančioje begarsėje filmo juostoje menininkas taip pat tyrinėja žmogaus miegą. Kita vertus, Viola savo darbuose kategoriškai neatmeta naratyvinės dimensijos. Kai kuriose jo instaliacijose egzistuoja akivaizdus siužetas, o sulėtintas veiksmo tempas paaštrina intrigą, padidina taip ilgai lauktos kulminacijos įspūdį. Pavyzdžiui, „Pirmojoje šviesoje“ (2002) matome gaisrininkų komandą, kuri ieško paskenduolio ir ilsisi laukdama aušros, kad galėtų tęsti paieškas. Kūrinio kulminacija – paskenduolio kūno pakilimas į orą – sutampa su staiga prapliumpančiu gaivalingu lietumi, kurio užduotis čia – apvalyti, sutaurinti, atnešti ramybę.

 

Virtuoziškai eksperimentuodamas technologijomis, Viola savo darbuose siekia vizualiai tobulo rezultato. Jo instaliacijų estetika su preciziškai apmąstytomis smulkiausiomis detalėmis, grafiškomis minimalistinėmis kompozicijomis, spalvų ir šviesų žaismu primena paveikslus. Neretai Violos vizualinė estetika lyginama su flamandų dailininkų (pvz., Jano Van Eycko, Hanso Memlingo, Gerardo Davido, Hieronymuso Boscho). Jo darbuose taip pat galima įžvelgti ir italų renesanso dailininkų įtaką. Pavyzdžiui, „Grand Palais“ rodomas „Nustebusiųjų kvintetas“ (2000), kuriame matomas stambus sulėtintas žmonių veidų planas, savo kompozicija ir tematika primena Boscho paveikslą „Kristaus kančios“ (1490–1500) ar Andrea Mantegnos „Karalių garbinimą“ (1497–1500). Instaliacija „Proto miegas“ (1988) atrodo kaip ispanų dailininko Francisco Goyos graviūros „Proto miegas pažadina pabaisas“ (1797–1798) interpretacija. Žiūrovų dėmesys kreipiamas į viduryje kambario ant komodos pastatytą nediduką televizoriaus ekraną, kuriame matome miegančio vyro veidą. Bet, kitaip nei minėtoje Warholo juostoje, kas keletą minučių kambario tylą grėsmingai nutraukia ant trijų salės sienų projektuojami išdidinti groteskiški vaizdiniai – lojantis šuo, skeletas ir skrendanti pelėda. Šie – tiesiogine to žodžio prasme – panardina žiūrovus į bauginantį miegančiojo pasąmonės vaizdinių srautą ir tarsi pritaria Goyai, kad užmigusi sąmonė iš tiesų iškviečia siaubo pavidalus.
 
Be to, neretai Violos instaliacijas sudaro simultaniškai keliuose monitoriuose rodomi vaizdai – tarsi triptikai ar poliptikai, išpopuliarėję viduramžių dailėje. Pavyzdžiui, „Katerinos kambaryje“ (2001) žiūrovai penkiuose ekranuose stebi besirutuliojančią vienišos moters dieną, kuri prasideda jogos pratimais, paskui taisomi drabužiai, rašoma, atliekama vakarinė meditacija ir galiausiai nugrimztama į miegą. Kiekvienas ekranas fiksuoja skirtingą paros metą, o kartu ir metų laiką, matomą pro vienintelį mažutėlį kambario langą, pro kurį į kūrinį įsiveržia dar viena laiko dimensija. Reginio visuma byloja ne tik apie dieną moters gyvenime, bet ir apie gyvenimo cikliškumą, kurį įformina sezonų kaita.
 
Paroda veikia iki liepos 21 d.
Nacionalinė „Grand Palais“ galerija
(Generolo Eizenhauerio aveniu 3, Paryžius)
Daugiau informacijos: www.grandpalais.fr

 

Bill Viola, „Potvynis“, fragmentas. 2013 m. K. Perov nuotr.
Bill Viola, „Potvynis“, fragmentas. 2013 m. K. Perov nuotr.
Bill Viola, „Proto miegas“, fragmentas. 1988 m. K. Perov nuotr.
Bill Viola, „Proto miegas“, fragmentas. 1988 m. K. Perov nuotr.
Bill Viola, „Tristano prisikėlimas“, fragmentas. 2005 m. K. Perov nuotr.
Bill Viola, „Tristano prisikėlimas“, fragmentas. 2005 m. K. Perov nuotr.
Bill Viola, „Svajotojai“, fragmentas. 2013 m. K. Perov nuotr.
Bill Viola, „Svajotojai“, fragmentas. 2013 m. K. Perov nuotr.
Bill Viola, „Katerinos kambarys“, fragmentas. 2001 m. K. Perov nuotr.
Bill Viola, „Katerinos kambarys“, fragmentas. 2001 m. K. Perov nuotr.