Siurrealistinė komedija ir nostalgiška pasaka

Šeštadienį pasibaigusio 71-ojo Venecijos kino festivalio verdiktas buvo sutiktas aplodismentais, nors dauguma favoritų nepateko į apdovanotųjų sąrašą. „Auksiniu liūtu“ už geriausią festivalio filmą apdovanotas švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmas „Balandis tupėjo ant šakos, mąstydamas apie egzistenciją“ („A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“). Lietuvoje šis režisierius turi daug gerbėjų, Tarptautinis Kauno kino festivalis prieš kelerius metus surengė jo filmų retrospektyvą, Tomas Smulkis sukūrė apie jį dokumentinį filmą „Rojaus beieškant“.

 

71-erių siurrealistinių komedijų „Dainos iš antro aukšto“, „Tu gyvendamas džiaukis“ autorius ir šįkart filmą kūrė hiperrealistinėje miesto dekoracijoje, primenančioje tarpukariu populiarų Naujojo daiktiškumo stilių. „Gazeta Wyborcza“ kritikas Tadeuszas Sobolewskis filme įžvelgė „ypatingą, aštrų, tačiau nestokojantį užuojautos žmogų, kuris nesugeba prilygti realybei, jos pakelti, ir tai, kaip jis mato padėtį. Šiame filme drastiškai komiški yra visi būdai prisijaukinti gyvenimo siaubą. Komedija rodo, kokios neadekvačios yra mūsų reakcijos, kaip nesugebame suvokti tiesos. Kaip ir iš Jacques’o Tati filmų, ir iš Anderssono komedijų galima sukurpti filosofinį traktatą apie mūsų pažinimo galių paradoksus. Atskirus epizodus sujungia du prekiautojai „juokingais daiktais“ (kvatojantis žaisliukas, vampyro dantys, baisi kaukė). Šie du liūdni žmogeliai su žaislų lagaminėliu visada atsiranda ne laiku. Nėra nieko liūdnesnio už filme pasikartojantį abipusių paguodų refreną: „Esu laiminga, kad tau viskas gerai.“ Tačiau viskas yra negerai. „Balandžio...“ herojai arba nemato, arba apsimeta nematantys grėsmių, blogio, mirties. Kai baro lankytojas staiga krenta negyvas, vienintelis kasininkės rūpestis – neatsiimtas užsakymas. Gal kas nupirks tą alų? Už baro langų Karolio XII raiteliai joja į karą su Rusija. Netrukus jie grįžta sumušti. Pusė karalystės prarasta. Bet kas iš to? Prie stalo sėdintys svečiai net bando pravirkti, tačiau tos dvi tikrovės – istorinė ir šiuolaikinė, karinė ir kavinės niekaip negali susijungti. Negalima persiimti tokia tolima nelaime. Ir dar tualetas, kurio prireikė nelaimingajam Karoliui XII, kaip tyčia užimtas.“

 

Rusų žurnalo „Snob.“ kritikas Vadimas Rutkovskis Anderssono filme įžvelgė tik „senatvę ir nuovargį“. Jam filmas pasirodė antrinis, savo struktūra ir nuotaika primenantis ankstesnius režisieriaus filmus. Tačiau antruoju pagal svarbą „Sidabriniu liūtu“ už geriausią režisūrą apdovanotas Andrejaus Končialovskio filmas „Baltosios laiškanešio naktys“ („Belyje noči počtaljona Alekseja Triapicyna“) Rutkovskiui pasirodė vienu optimistiškiausių šių metų Venecijos filmų. Beje, visi kritikai atkreipė dėmesį, kad šiemet filmuose vyravo niūrios spalvos.

Apie naują Končialovskio filmą prabilta jau pavasarį, kai įvyko pirmoji peržiūra. Rašytojas Dmitrijus Bykovas kovą dienraštyje „Novaja gazeta“ net išspausdino esė „Končialovskis, Shakespeare’as ir Triapicynas“, kuriame teigė, kad rusų kine įvyko svarbus įvykis. Tačiau vargu ar Rusijos žiūrovai filmą pamatys, nes veikėjai kalba sodria rusų kalba, kurią vartoti meno kūriniuose šią vasarą uždraudė Dūma.

 

Bykovas rašė: „Filmo siužetas išsirutuliojo savaime, visiškai natūraliai: Končialovskis ir jo grupė tiesiog stebėjo laiškanešio Triapicyno gyvenimą. Iš jo laivo tikrai pavogtas motoras, todėl kaimas tapo atkirstas nuo pasaulio. (...) Laiškininkas – realus Aleksejus Triapicynas iš pašto skyriaus Nr. 167294. Visi kaimelio, kuriame jis gyvena, gyventojai – realūs, ir net berniukas Timka iš tikrųjų yra Timka (įsidėmėkite Timurą Bondarenką – iš jo išaugs išskirtinis žmogus, net jei ne artistas, tai jau tikrai tėvynės gelbėtojas). Tik Jermolova, į kurią beveik įsimylėjęs laiškanešys ir kuri autorių valia atvažiuoja su sūnumi į Archangelską, – yra aktorė, bet ir su ja filme neatsiranda jokio melodramatiškumo (...). Kai realybė pati, be autorių pastangų, sufleruoja ėjimus ir stilių, aiškėja svarbūs nauji dalykai. Nėra prasmės apverkti rusų kaimo ar rusų likimo. Pasak Končialovskio, Rusija sugrįžo į savo natūralią būseną. Prievartinė sovietinio projekto modernizacija baigėsi – iš jos liko tik raketos, kurios periodiškai startuoja iš Pesecko kosmodromo, nieko nekeisdamos šių raketų paunksmėje gyvenančių žmonių gyvenime. (...) Šitas neįtikėtinai gražus trileris nufilmuotas pagal geriausias žanro tradicijas: Končialovskis apskritai spėja išbandyti visus žanrus – nuo liaudiškos komedijos iki erotinės dramos, bet ne stilizacija čia svarbiausia. Autoriui svarbiausia parodyti, kad visai šalia dabartinio kaimo, nuo kurio nusigręžė visiškai visi, gyvena ankstesni chtoniniai dievai. Čia viskas šalia – mistika, kosminė raketa, Pirmojo kanalo šeimos šou, ir visa tai vienas kitam neprieštarauja. Kartu jie susidėlioja į misteriją, paslaptingą, gūdų, vienišą gyvenimą. Tai ir yra rusiški „Šimtas metų vienatvės“, Archangelsko Makondas, kuris apsirūpina motorais ir net šiuolaikiniais brangiais niekučiais, bet niekur neišeina iš XV amžiaus. Realybė, kuri „Andrejuje Rubliove“ – ko gero, pačiame garsiausiame Končialovskio scenarijuje, buvo meno fonas ir priežastis, čia vertinga savaime. Ji nė kiek ne blogesnė už Rubliovo ikonas.“

 

Sobolewskis konstatuoja, kad „77 metų režisierius, vyresnysis Nikitos Michalkovo brolis, rusų aristokratų palikuonis, poeto, kuris buvo SSSR himno autoriumi, sūnus, bonvivanas ir pasaulio pilietis, sukūrė filmą, kuris pirmą akimirką gali pasirodyti nostalgiška kelione į Rusiją. Tačiau tos kelionės rezultatas – dviprasmiškas, nerimastingas ir, nepriklausomai nuo ketinimų, – demoniškas. „Baltosios naktys...“ sako apie rusų žmogų kai ką nelinksma, gudriai įvilkta į pasakos formą, bet sukurta grynai dokumentiškai. Tolimo kaimo netoli Archangelsko gyventojai, įsikūrę idiliškame krašte, tarp žalių klonių ir švarių vandenų, vaidina patys save. Iki galo to nesuvokdami, jie tampa pasakos herojais. Iš pirmo žvilgsnio tai pasaulis, kuriame norėtum gyventi, mesdamas iššūkį šiuolaikiškumui. Tačiau laiškanešį kankina vienatvė, jis kaip išmanydamas ginasi degtinės. Jam nepavyksta romanas su vieniša motina ir tik jos sūnelis tampa ištikimu draugu. Kuo arčiau tų žmonių esame, tuo aiškiau matyti, kaip labai jie nemoka gyventi, tarsi būtų užkeikti, kažko netekę, sustingę. Virš kaimo stūkso sena, išdraskyta mokykla – sugriautas sovietinių laikų ir jų dainų, visos komunizmo religijos simbolis. Končialovskio pasaką persmelkia užburta praeities melodija, kuri tvyro virš pasakos herojų lyg prakeiksmas. Bet juk kitos praeities, kito mito jie neturi.“