7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Paskendęs formose

Pokalbis su Martynu Lukošiumi

Agnė Pulokaitė
Nr. 31 (1092), 2014-09-12
Teatras
Martynas Lukošius
Martynas Lukošius
Su Martynu susėdame viename „Lėlės“ cecho kambarių: ant lentynų, darbastalio, palangių čia ilsisi lėlės, dūla poilsį jau užsitarnavusios dekoracijos, paskutinių dailininko potėpių laukia premjerinio spektaklio kaukės. Regis, užsimerksi ir nugirsi jas tyliai šnabždančias. Tik kad tos ramybės klausyti lėlių pasakojimų čia dabar nė su žiburiu nerasi – aplink viskas verda ruošiantis artėjančiam spektakliui „Smėlio žmogus“, kurio premjera įvyks rugsėjo 28 dieną. Norėdami pateisinti kavos pertraukėlę, kalbamės su cecho viršininku Martynu Lukošiumi.
 
Esi skulptorius, darbuojies teatro ceche, su „Voro vestuvėmis“ debiutavai kaip teatro dailininkas, o dabar repetuoji „Smėlio žmogų“, kuriame vaidinsi. Tad gal šiek tiek apie pačią pradžią, apie skulptūrą. Esi profesionalus skulptorius?
Turbūt ne, nes jei nuolat nekuri, tai ir nesi profesionalas. Bet taip, 2001 m. Vilniaus dailės akademijoje baigiau skulptūrą pas profesorių Vladą Vildžiūną. Pasisekė, nes sutapo mūsų pasaulio matymas, profesinės vizijos, kurios vėliau įsikūnijo Jeruzalėje esančiame Skulptūrų sode. Penkiolika metų ten kartu darbavomės, o profesoriui mirus tęsiame šią veiklą su jo sūnum. Darom bendrus darbus, o kiek lieka laiko, tiesa, labai nedaug, prisėdu ir prie savų. Kūrybinga ten erdvė.
 
O tavo paties darbų ten yra?
Ne, mano darbų ten beveik nėra. Pats esu sukūręs keletą antkapinių paminklų, skulptūrų galima pamatyti Suvalkuose, Anykščiuose, Kelmėje – visos jos yra mano įgyvendinti Vildžiūno projektai. Bet man tai buvo svarbios pamokos, nes akademijoj tų dalykų beveik nemoko.
 
Su kokia medžiaga kaip skulptoriui daugiausia tenka dirbi?
Vis tiek pirmiausia atsiranda forma. O kai susilieti su ja, tai ji jau ima diktuoti savo, ir tada arba susitaikai su ja, arba ne. Taip buvau mokomas.
 
Bet dabar aktyviai kaip skulptorius nekuri?
Ne, išties nekuriu. Daug laiko suvalgo šitas (galva mosteli į teatro cechą).
 
Tai tada šiek tiek apie „šitą“. Kaip čia atsiradai? Kokios žvaigždės sutapo?
Pradžia buitiška: ieškojau darbo, pamačiau skelbimą laikraštyje ir atėjau. Pradėjau kaip butaforas. Pasodino mane prie staliuko ir pradėjo nešti visokių darbelių – apklijavimai, padrožimai. Ateina, būdavo, ir sako: „Čia labai lygiai nudrožk.“ Iš pradžių kiek keista buvo, jau buvau dirbęs su formom, šio bei to matęs, o čia – drožk lygiai kaip darbų pamokoj. Bet paskui tie darbai darėsi vis įvairesni, atsirado erdvės kūrybai. Taip ir užsikabinau. Ir štai jau dešimt metų.
 
O pati virtuvė teatre per tą dešimtmetį pasikeitė?
Iš tiesų su mano atėjimu sutapo ir pokyčiai administracijoje. Panašiu metu teatro vadovu tapo Juozas (dabartinis teatro vadovas Juozas Marcinkevičius), pagyvėjo pirkimai, teatras atsinaujino, šiokios tokios įrangos įsigijo. Visi remontai mano rankomis daryti – ir Mažojoj salėj kėdes aptraukiau, ir įrangą cechams pirkau. Situacija tikrai pagerėjo, nes kai atėjau, buvo plaktukas ir... (pamąsto) Ir viskas.
 
Ir vis dėlto, be tų pirkimų ir kėdžių apmušinėjimo gobelenu, koks yra butaforo darbas? Apsikrauti brėžiniais, eskizais ir konstruoti?
Reikia įgyvendinti dailininko viziją. Iš tikrųjų butaforas gali daryti viską – scenografiją, lėles. Nors kiekvienam spektakliui konkrečiai pasiskirstom vaidmenimis. Nelaikau savęs lėlių meistru, įpareigojantys tie titulai. Tiesiog darau tai, kas man įdomu. Galbūt kitas žmogus galėtų imti projektuoti, braižyti, skaičiuoti, o mes daugiau eksperimentuojam gyvai, nesam inžinieriai. Tiesiog dailininkas turėtų savęs neriboti: kad nemanytų, jog kažkas neįmanoma, vien dėl to, kad nežino, kaip tą padaryti. Tai – mūsų darbas. Geriau, kai dailininkas atsiduoda cechams.
 
Įdomus atrodo šis perėjimas nuo skulptūros prie teatro. Skulptūrų, be abejo, visokių būna, bet vis tiek jos daugiau statiškos. O teatre pilna judesio – ir dekoracijos, ir lėlės. Kaip tau sekasi įkalbėti lėlę judėti?
Viskas ateina per tą pačią formą. Be abejo, forma ir judesys turi derėti tarpusavyje, tačiau man nereikia priešintis, lipti per save, kai turiu sugalvoti, kaip tą formą išjudinti – priešingai, tai be galo įdomu. Judančios lėlės išvis labai įdomu, turi viską apgalvoti – ar paeis žmogus, ar paneš. Dažnai nesiryžtama drąsesniems sprendimams, ieškoma lengviausio kelio, siekiant neapkrauti, netraumuoti aktorių. O aš sakau priešingai – susiimkim, pareikalaukim iš savęs daugiau. Pavyzdžiui, dariau „Tiktaktikai“ tokią milžinišką ranką, ji ten po sceną baladojasi, mosikuojasi. Tai didžiulė apkrova aktoriaus stuburui. Bet reikia šiek tiek pasikankinti, pažaisti su savo galimybėmis. Nes kai nuvilnija ovacijos, atrodo, kad gal ne taip ir sunku buvo, gal verta. Svarbu eksperimentuoti, ieškoti, išnaudoti tą laisvę, kurią šitam teatre turim.
 
Gal ta laisvės dvasia teatre lėmė ir tai, kad tapai spektaklio „Voro vestuvės“ dailininku? Išauginai spektaklio vaizdą nuo popieriaus iki gyvo scenovaizdžio – kaip viskas klostėsi?
Iš tiesų, man teko didelė laimė. Dar po skulptūros studijų buvau įstojęs į scenografiją. Tad buvau pradėjęs kurti eskizus, planavau imtis spektaklio. O ir būdamas čia vis tiek žiūri, stebi ir pats pradedi norėti. Kam nors prasitari ir, kaip „Voro vestuvių“ atveju, ima ir atsiranda galimybė. Pats Algirdas Mikutis pasiūlė, man pasirodė įdomu, ir po poros dienų jau teko nešti eskizus. Taip ir įsisuko. Nuo pirmojo eskizo iki premjeros turėjau mėnesį ir porą savaičių. Daug ką ir įgyvendinau pats.
 
O kaip su Mikučiu sekėsi? Nesigraužė jis po to nagų, kad ne pats darė, nesusikirto jūsų vizijos?
Jis drąsus, mėgsta eksperimentuoti, gal jau ir patirtis, statusas leidžia. O „susigrojom“ su juo gerai – būdavo, atnešu parodyti, o jis sako: „Kaip tik norėjau sakyt, kad padarytum.“ Šiuo atveju tiesiog labai konkrečiai pasidalinom darbais, turėjau visišką kūrybos laisvę. Be abejo, vyko ir netiesioginis bendradarbiavimas – būdavo, susėdam prie kavos, apie gyvenimą pasikalbam, jis pasipasakoja, o aš po to imu tai ir savaip panaudoju. Bet jis nieko nebruko ir nekontroliavo. Nežinau, gerai tai ar blogai, būna ir kitaip.
 
Papasakok, kaip gimė „Voro vestuvių“ scenovaizdis? Ar matei ankstesnius pastatymus, vartei iliustruotą poemėlės leidimą?
Be abejo, pirma buvo žodis – perskaičiau ir ėmiau minty eskizuoti. Prieš imantis popieriaus ir pieštuko, piešinys man jau turi būti gimęs galvoj. Tada pieši, ieškai. O kitų pastatymų, iliustracijų nemačiau, apskritai stengiuosi į pašones nežiūrėti, kai pats kuriu. Aišku, pasižiūri, kaip pauščiukas, voriukas atrodo, bet neprisiriši prie to. Vis tiek turi įvykti transformacija, per kurią ir gimsta formų įdomumas, meniškumas. Nešioji vaizdinį galvoje, paišai, raitai tas formas, bet, žiūrėk, ima ir nuslysta pieštukas, ir tada supranti – va čia ir yra tai. O „Voro vestuvėse“ pagrindinis motyvas buvo atskirti tuos du pasaulius – vabalų ir ne vabalų, ir kad tai turi įvykti per formas. Čia turbūt tas mano ėjimas per skulptūrą, formas.
 
Viena yra nupaišyti, eskizuoti ant popieriaus, o kas kita – įgyvendinti. Ypač lėlių teatre, kur lėlės juda, akoriai jas valdo. Ar visus sumanymus pavyko įgyvendinti, ar buvo tokių, kur supratai: ant popieriaus viskas gražu, o štai tikrovėj nėra kibirkšties?
Kai pieši lėles, iškart galvoji ir apie konstrukcijas, valdymo mechanizmus. Įsivaizduoji, ką ir kaip lėlės veiks scenoje, kaip judės, taigi tam tikra prasme pradedi režisuoti. Į repeticiją ateini jau pasibandęs, tuomet rodai, aiškini, kaip tavo sukurta lėlė gali judėti, nes kitaip ji liks neišnaudota, tokia pusiau invalidė. O sumanymų buvo visokių, kai kurie nepasiteisino, nes neveikė mechanika, nebuvo judesio. Kita vertus, ir su aktoriais, režisieriumi kalbiesi, jie atskleidžia kitus kampus. Išvis kolektyvinis darbas yra labai gerai: sveika apsikeisti vaidmenimis, ant scenos užlipti, į aktoriaus kailį įlįsti, tada ir į savo darbą kitaip žiūri. Aktoriui irgi į naudą trumpam apšvietėju pabūti ar prie lėlės gamybos prisiliesti. Tada tampi jautresnis kito darbui, įsiklausai. Juk visi vardan to paties tikslo dirbam – dėl spektaklio.
 
O kurdamas vaikams ar jautiesi labiau įsipareigojęs? Ar yra dalykų, kurių reikia vengti rodyti?
Manau, kad mene nereikia rodyti, ko nereikia, nesvarbu, vaikams ar suaugusiems.
 
Ir ko mene nereikia rodyti?
Tiesmukumo, smurto, banalybių. Be abejo, sąlygiškai, metaforiškai gali tuos dalykus užčiuopti, bet nesinori purvo. Aišku, tai nebūtinai teisinga pozicija, tiesiog man tie dalykai nepriimtini. Net ir buitį galima atskleisti kitaip, per nutylėjimą, pauzę, stabtelėjimą. O dabar daug brukimo, kai tau krauna vieną po kito sluoksnius, neleidžia nė atsikvėpti, apmąstyti.
 
„Smėlio žmogus“ kaip tik toks man ir pasirodė: subtilus, su begale prasminių klodų, gimstančių per muziką, šokį, žmogaus ir lėlių susiliejimą scenoje. Kaip sekasi jame būti aktoriumi?
Labai įdomu. Daug ieškojimų, neaiškumų, atradimų. Lipdosi judesiai, detalės, jos tarpusavyje ima derėti, suskamba, su kiekviena diena, regis, apauga naujom prasmėm. Ir su Gintare (spektaklio režisiere Gintare Radvilavičiūte) be galo įdomu dirbti, ji pati labai daug daro, aiškiai formuluoja, nėra blaškymosi, isterijos. Išvis tai yra dovana, kai į teatrą ateina kūrėjai iš kitur. Jie atsineša savo supratimą, darbo specifiką, įvyksta apsikeitimas, ir su kiekvienu tokiu susitikimu tampi kaip kūrėjas spalvingesnis, įdomesnis.

 

Martynas Lukošius
Martynas Lukošius
Lėlės ruošinys
Lėlės ruošinys
Lėlė
Lėlė
Eskizas „Voro vestuvėms“
Eskizas „Voro vestuvėms“
Vabalai, eskizas „Voro vestuvėms“
Vabalai, eskizas „Voro vestuvėms“
Scena iš spektaklio „Voro vestuvės“
Scena iš spektaklio „Voro vestuvės“