Dalis Lietuvos ir Ukrainos delegacijos. D. Matvejevo nuotr.
Ilgai nepavyko susumuoti ir aprašyti įspūdžių iš 10-osios tarptautinės šokio mugės (Internationale tanzmesse nrw, 2014), vykusios Diuseldorfe rugpjūčio 27–30 dienomis. Keli žodžiai konkuravo tarpusavyje dėl galimybės tapti kertine straipsnio ašimi ir neleido apsispręsti, kuria linkme pakreipti apžvalgos plėtojimą.
Mugė (t.y. verslas ar, dar paprasčiau, – turgus) – esminis konceptualiuoju renginio formatu tapęs šokio-kūno produkcijos protegavimas bei pasiūla festivaliams ar kitiems potencialiems pirkėjams pasižymėjo intensyvia aktyviųjų pardavimų metodais paremta komunikacija.
Maratonas – laiko ir atstumų kriterijais sukomponuota ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės kultūrinei infrastruktūrai adaptuota šokio šventės programa.
Neformalus bendravimas – bendraminčių susitikimas, sujungtas maisto, gėrimų (daugiausia spiritinių) ir diskotekų ritualais.
Šiuos esminius principus atspindi ir renginio katalogas, kuriame – daugybė tekstų, kontaktų, reklamų, politikų ir kitų funkcionierių pasveikinimų. Pats šokis ir jo kūrėjai kažkur pradingsta, tampa nepastebimi arba ne tokie reikšmingi. Daug svarbesni skaičiai, adresai. Mintyse suskamba lenkų poetės ir Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos eilutės:
Privalu glaustumas ir atranka.
Kraštovaizdžių pakeitimas į adresus,
atsitiktinių prisiminimų į tikslias datas.
(...)
Geriau kaina negu vertė
pavadinimas nei turinys.
Geriau numeris batų, o ne kur jisai eina,
tas, kuriuo dedies esantis.
(„Gyvenimo aprašymas“, Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. Vilnius: Baltos lankos, 1998. Vertė Sigitas Geda)
Nebūtų šie dalykai taip užkliuvę ar nustebinę, jei ne vienos bičiulės, atsitiktinai vykusios į Diuseldorfą ir aplankiusios įvairių pasaulio šalių šokio scenas bei kolektyvus pristatančius stendus, klausimas: „Dėl ko čia visi šie žmonės suvažiavo?“ Nemažai laiko tenka rašyti specifinius tekstus, kai būtina tinkamai suformuluoti tikslus, uždavinius, problemas ir rezultatus: tokiu atveju visuomet dera tokie raktiniai žodžiai kaip šokio populiarinimas, profesionalų įtinklinimas, kultūriniai mainai, etc. Tačiau bandydama aiškiai ir paprastai nusakyti aptariamo renginio naudą ir privalumus šiek tiek sutrinku. Ar tikrai kultūrinėje pasiūloje kiekybė nekenkia kokybei? Ar dera čia taikyti įprastus rinkos dėsnius, pasak kurių, didesnė pasiūla leidžia lengviau pasirinkti? Vien faktinė statistika, kurią pristatė iš renginio sugrįžę Lietuvos šokio informacijos centro atstovai, glumina. Per keturias dienas vienuolikoje skirtingų Diuseldorfo ir gretimų Šiaurės Reino-Vestfalijos scenų pasirodė daugiau kaip 60 trupių, įvyko trys pasaulinės ir 15 Vokietijos premjerų. Mugėje buvo įrengti 165 stendai, juose pristatyta daugiau negu 400 įvairią veiklą vykdančių organizacijų.
Be stereotipiškai suvokiamo vokiško preciziškumo ir tvarkos, o tiksliau, ilgametės patirties, turbūt būtų neįmanoma ko nors panašaus surengti. „Tanzmesse nrw“ linksniuojama kaip didžiausias pasaulyje tokio pobūdžio šokio žanrui skirtas renginys, organizuojamas jau 20 metų. Prasidėjo ši tradicija Eseno pramoninėje anglies kasybos zonoje įrengtame kultūros fabrike, vėliau „šokio turgus“ nebesutilpo vienoje kultūrinėje erdvėje, tad persikėlė į madomis ir vizualaus meno tradicijomis, tarptautinių renginių ir parodų organizavimu garsėjantį Diuseldorfą. NRW forumas (kurį 1926 m. suprojektavo žymus vokiečių architektas, Diuseldorfo ir Dresdeno meno akademijų lektorius Vilhelmas Kreisas, kaip vieną iš Reino pakrantės parodų komplekso pastatų) keturioms dienoms tapo priešpietine susitikimų vieta visiems prie šiaurinio Reino atvykusiems šokėjams, choreografams, prodiuseriams bei kitiems šokio „pardavėjams“.
Čia tarp įvairių iš skirtingų kraštų suvežtų vaišių, pamaišytų su keletu spausdintų brošiūrų ar DVD, šmėžavo savi, pažįstami veidai, kurie aktyviai mainėsi, kuo tik galėjo ar ką tik turėjo. Nuostabu buvo girdėti susipažinimo šūksnius: „O! Jūs iš Lietuvos. Labai skanus jūsų pyragas. Ką čia pristatote? „Šokantį robotą“?! Įdomu. Čia šalia olandai neblogo vyno atsivežė“ arba „Sveiki. Jūs šokėjos ar prodiuserės? Gal norite škotiško viskio paragaut?“ Neneigiu, kulinarinis paveldas tikrai suartina, tad po to jau lengva ranka griebi iš Kinijos stendo didžiausią medžiaginį maišelį su pavaizduotais puantais ir toliau prabėgom pažindindamasi su šokio įvairove šluoji į jį viską, kas tik vizualiai patraukliau atrodo arba apie ką esi viena ausimi girdėjusi.
Beje, bandant atsiminti stendų vaizdinius ar konceptualius sprendimus, kaip visuomet santūriu minimalistiniu skoniu išsiskyrė skandinavai. Vengrijos plotas intrigavo iškalbingais juodais stilizuotais ūsais baltame fone. O bendrame margumyne buvo galima pastebėti, kad su dizaineriais bendradarbiauti šokio atstovai dar nėra pratę. Viskas vyksta sava eiga. Todėl Armėnijos ekspozicija bene taikliausiai atspindėjo mugės gausą ir stilistiką. Vieno kvadratinio metro kamputyje pastatytas staliukas buvo užverstas piramidine kauge vienodų brošiūrų, kurios nebetilpdamos pabiro ir po baldu. Taiklu ir savaip patraukia dėmesį, net ir be skanumynų.
Popiet prasideda dalyvių choreografinės kompozicijos, tiksliau, orientacinės varžybos po miestą ir apylinkes, kas greičiau ar bent laiku atsiras prie įėjimo į salę ir spės gauti vietą spektaklių peržiūroms. Per keturias dienas buvo galima išbandyti skirtingas transporto priemones ir maždaug 30 km spinduliu įvairiausiomis judėjimo trajektorijomis pažinti Reino pakrantes. Programa „on move“. Svarbu laiku susigaudyti, kas, kur, kada vyksta. O vyko plačiai ir gausiai – performansai atvirose miesto erdvėse, ant stogų, krantinėse, muziejuose. Su choreografų darbo specifika supažindinanti atvirų studijų bei repeticijų programa „tanzhaus nrw“ (Šiaurės Reino-Vestfalijos šokio informacijos ir prodiuserinis centras, savo veiklos amplitude artimas „Menų spaustuvės“ gairėms). O paraleliai skirtingose vietose pristatomas šiuolaikinis, klasikinis, konceptualus, gatvės šokis, kartais persmelktas specifiniais tautinės tapatybės bruožais (tuo išsiskyrė Meksikos ir Afrikos šalių atstovai). Korėjos atstovai demonstravo savo precizišką kūno plastiką ir klasikinę techniką.
Neįmanoma kažko išskirti ir apibūdinti, bet spėju, jog greitu laiku tai padarys Lietuvos festivalių meno vadovai ir prodiuseriai. Pasinaudoję ir neformalaus bendravimo, ir sparčiąja šokio mugės stendų bei pasirodymų peržiūros galimybe, jie netrukus Lietuvos publikai pristatys naujausias, intriguojančias pasaulio šokio naujienas. Juolab kad ir Lietuva savo ruožtu turėjo ką parodyti, pristatyti ir kuo pavaišinti.
