7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Plastikinės gulbės giesmės atvaizdai

Algirdo Šeškaus fotografijų ir vaikų dailės paroda

Kotryna Markevičiūtė
Nr. 40 (1101), 2014-11-14
Fotografija Dailė
Algirdas Šeškus, "Meilės lyrika. 113 76 9". 1976 m.
Algirdas Šeškus, "Meilės lyrika. 113 76 9". 1976 m.
Prieš kelias savaites fotografas Algirdas Šeškus ir menotyrininkė, fotografė Malvina Jelinskaitė pristatė knygą „Plastikinių gulbių girgždėjime. Šeškus“ ir parodą tuo pačiu pavadinimu Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje. Knyga sunkiai pavadinama albumu ar katalogu – tai vaizdų, tekstų ir eilių rinkinys, kuriame įvairiomis priemonėmis tyrinėjamas fotografinis atvaizdas.Algirdas Šeškus fotografiją vadina veiksmu, kurio metu į vieną vietą suspaudžiamas didelis kiekis informacijos. Tokį daugiasluoksnį, informacija „pakrautą“ jo fotografijų turinį, kuriame lyg nieko reikšminga niekada ir nevyksta, vaizdais ir tekstais knygoje interpretuoja, iškonstruoja įvairūs Lietuvos fotografijos tyrinėtojai, menininkai ir knygos sudarytoja Malvina. Ji į vaizdinį tyrimą įtraukė ir meno mokyklos mokinius. Pastarųjų sukurtos Šeškaus fotografijų interpretacijos tapo vienu įdomiausių projekto elementų. Vaikai piešiniuose fotografijas laisvai perdirbo, lyg pratęsė fotografo pradėtą pasakojimą. Visa tai sukūrė įdomų vaizdinį, papildytą įžvalgiais, subjektyviais tekstais. Su Šeškumi ir Malvina kalbėjome apie parodą, knygos gimimą, vaikų kūrybą, meno prigimtį, kurią atskleidžia ne natūra ir jos elementai, pavyzdžiui, gulbė, o veikiau gulbės plastikinė kopija, o dar labiau – jos girgždėjimas ir giesmė.
 
Papasakokite, kaip atsirado knyga Plastikinių gulbių girgždėjime. Šeškus“ ir paroda Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje.
Algirdas Šeškus: Viskas prasidėjo praėjusiais metais Tu­lū­zo­je, „Cha­teau d’eau“ ga­le­ri­jo­je, kur vyko mano fotografijų paroda. Šiai parodai buvo parašyti tekstai – kolegų menininkų, menotyrininkų, meno žmonių laisvo pobūdžio rašiniai apie vieną pasirinktą fotografiją, kelis parašiau ir pats. Taip įvyko, jog lietuviški tekstai parodoje nebuvo panaudoti, prancūzams jie pasirodė nereikalingi. Vis dėlto parodoje nepanaudotus tekstus norėjosi kur nors publikuoti. Su Malvina pradėjome galvoti apie knygą. Knygas kartu leidžiame jau ne pirmą kartą. Malvina yra mano fotografijų albumų sudarytoja, aš dirbau su jos nauja fotografijų knyga, taigi dar kartą ėmėmės projekto kartu.
Malvina Jelinskaitė: Kai nusprendėme išleisti šią knygą, kalbėjome, jog sukursiu vaizdo tyrimą vaizdu. Panagrinėsiu, o kas gi šitose Šeškaus fotografijose mane (mus) taip jaudina, kas yra tie nematomi jo fotografijų dėmenys, į kuriuos pats Algirdas primygtinai kviečia atkreipti dėmesį? Žiūrint į jo fotografijas, svarbu suvokti, jog jos susideda ne tik iš matomų dalykų. Pavyzdžiui, jei nuotraukoje matome katytę, tai ne ji čia svarbiausia, ne ją menininkas nufotografavo, katytė fotografui ne itin rūpi. Tuomet kyla klausimas: tai ką gi jis tuomet fotografavo, jei ne katytę? Apie tai ir galvojau kurdama šią knygą.
 
Šalia tekstų ir fotografijų originalų dar matome Malvinos kūrinius, vaikų piešinius. Kaip atsirado šios dalys?
M. J.: Tiksliai pasakyti, kas po ko atsirado, sunku. Viskas vyko atsiremiant į Algirdo fotografijas, kurios pirmiausia buvo aprašytos. Jos sudarė tarsi knygos stuburą, o jau tada prasidėjo mano improvizacija, vaizdo tyrimas „be žodžių“. Iš pirmo žvilgsnio, mano darbas buvo mechaniškai skaidant konkrečius fragmentus fotografijose vaizdu atspindėti bendrą nuotaiką, jausmą, būseną, kuriamą įvairių vaizdų ir tekstų. Kurdama dirbu spontaniškai, gal net vaikiškai, – darau, nes negaliu kitaip, o vėliau žiūriu, ar tai kam nors tinkama, ar tai ką nors reiškia. Iš pradžių netgi nebuvo tikslaus sumanymo įtraukti vaikus, todėl gal kam nors gali pasirodyti keistoka, jog knygoje yra nemažai nuogo kūno atvaizdų. Savo mokiniams Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje pristačiau Šeškaus fotografiją, daviau jiems įvairių kūrybinių užduočių. Buvo įtraukti skirtingo amžiaus vaikai, nuo visai mažiukų iki paauglių, su vyresniaisiais talkino Loreta Zdanavičienė. Galiausiai beribis vaikų kūrinių spontaniškumas, ypač mažųjų stiprus pasąmoningumas tapo mūsų vedliu per visą projektą. Taip pat kiekvieno knygos skyrelio pradžioje iš tekstų atsirado trumpi haiku. Jie veikia kaip skyrelių pavadinimai. Taigi tai, ką matome knygoje, yra atsijota ir atrinkta iš gausybės ingredientų. Iš viso knygoje liko dvidešimt penkios fotografijos, dvidešimt penki meistro (šiuo atveju Šeškaus) užėjimai ir galimos jų variacijos. Vartant puslapius, skaitant tekstus, žiūrint į nuotraukas, vaikų piešinius, galima stebėti, kaip išsiskleidžia atskiros temos, kaip perskaitomi vaizdai, kokia jų nuotaika.
A. Š.: Labai svarbu, kad visi dėmenys knygoje yra lygiaverčiai, kad niekas nieko neiliustruoja, niekur priverstinai neveda. Kai kurias mano fotografijas, man pačiam jau šiek tiek pabodusias, vaikų interpretacijos ne tik atgaivino, bet ir labai stipriai išplėtė. Juk fotografiją darai ne dėl pačios fotografijos, darai ją dėl to, kad ji kažkaip labai daug gyvenimo sukoncentruoja į vieną vietą. Fotografija – lyg suspausta informacija. Knygoje vaizdais ir tekstu ji vėl išskleidžiama, tuomet pasirodo, jog fotografija nėra pati svarbiausia, o vaiko darbas toks spontaniškas, gyvas... Todėl ir dabar, rengiant parodą, įdėmiai sekiau, kad atskiros dalys nekonkuruotų. Kad fotografijos neviršytų vaikų darbų ar mano fotografijos netaptų svarbesnės viena už kitą, kad abu šie dalykai kurtų tai, dėl ko darome meną.
 
Tai, ką sakote, labai jaučiama knygoje.
A. Š.: Mes tam skyrėme daug dėmesio. Kai menotyrininkė Margarita Matulytė pervertė šitą knygą, pasakė: „Kaip smagu matyti nediskriminuojamus vaikus.“ Man patiko šie jos žodžiai, nes vaikų menas išties yra diskriminuojamas, nustumiamas į šalį, galiausiai visai nubraukiamas. Kultūra vaikų meno nepriima, nebent kaip pasaulio pažinimą, apsičiupinėjimą, be to, dar ir nesąmoningą. Mūsų knygos pradžioje jaunieji menininkai gražiai išrašyti, vardais ir pavardėmis, tai padaryta ne dėl jų pačių ar jų tėvelių, o kultūrai. Galbūt knyga galėtų tapti stipriu impulsu atsigręžti į vaikų kūrybą.
 
Kai kurie deriniai knygoje ir parodoje iš tiesų džiugina savo netikėtomis transformacijomis ir vaizdiniais posūkiais. Kokie atradimai Jus aplankė pamačius vaikų fotografijų interpretacijas?
A. Š.: Mane nuoširdžiai žavi vaikų piešiniai knygoje. Štai vienas piešinys, kuriame taip puikiai sukomponuotos gulbės, taip puikiai išriestos jų linijos, atrodo, būtų garbė bet kuriam genialiam pasaulio dailininkui. Buvau nustėręs, kai Malvina šį piešinį parodė pirmą kartą, ir didžiuojuosi, kad mano fotografija galėjo įskelti tokį mostą pieštuku ar anglimi.
 
Koks buvo vaikų santykis su fotografijomis? Ar pastebėjote skirtumus tarp vaiko ir suaugusiojo žvilgsnio į kūrinius?
M. J.: Svarbu pabrėžti, kad vaikų nevaržė originalas, o suaugę linkę sureikšminti dalykus. Na taip, žmogui augant, kai kurie dalykai natūraliai įgauna daugiau reikšmės, jų atsiranda vis daugiau, o vaikams tie patys dalykai gali reikšti visai ką kita. Net ir šis mūsų pokalbis, klausimai yra bandymas visą šį vaikišką pasaulį užnerti ant suaugusiojo mąstymo logikos. Iš tikrųjų suaugusieji galėtų bent kartais užsinerti ant vaikiško pasaulio ir pajusti malonumą.
A. Š.: Kuo žmogus labiau suaugęs, tuo toliau jis nuo meno. Darant meną, labai sunku grįžti į tą vaikišką būvį, sunku apsišvarinti nuo principų, ideologijų, nuo kultūros, kuri menininkui diktuoja, kaip turi būti. Menininkui atskleisti savo genialumą yra sunkus darbas, todėl jis bėga, slepiasi, kad tik nusimestų civilizacijos jam užmestą šleifą. Kai galva dūzgia be paliovos, pabandyk sukurti gerą daiktą. Todėl menininkai dažnai asocialūs, jie negali pritapti prie visuomenės, prie valstybės, kad ir kokia ten santvarka būtų, negali pritapti net prie šeimos, kaip turėtų pritapti, anot Bažnyčios ar tos pačios valstybės. Vaikams nieko įrodyti nereikia. Jiems nereikia galvoti, jie neturi apie ką galvoti. Vaikai tam tikra prasme ir yra nepritapę. Mes, suaugusieji, juos lenkiam ir spaudžiam visaip, kad tik jie suvoktų, iš ko duona valgoma, ir tai veda tolyn nuo meno.
M. J.: Suaugęs vaiką edukuoja, moko jį, įnormina. Tai nusistovėjusi neišvengiama visuomenės raida. Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos erdvė yra stebuklinga tuo, jog čia svarbus tas nenutrūkstamo dialogo principas, vykstantis tarp mokytojo ir mokinio. Kiekvienas susitikimas, kiekviena pamoka yra kūrybinė interpretacija abiem. Vaikas į šitą mokyklą ateina ne edukuotis. Ką mes čia darome, tai pratęsiame minėtą vaiko pasąmoningą reiškimąsi iki tol, kol jis dar nepasakė „aš negaliu, nemoku“.  
 
Kuo jums ypatingas vaikų menas?
M. J.: Vaikai turi tokią stebuklingą savybę: jie ne visada prisimena savo darbus. Kitą kartą atėjęs į pamoką vaikas ne visada atskiria, kad tai jis sukūrė šitą piešinį, nebepriima jo kaip savo. Atrodo, jis peraugo save ir jo kūrinys jam yra jau praėjęs etapas.
A. Š.: Būtų smagu, jei taip dirbtų ir suaugę menininkai. Nors panašiai darė kai kurie japonų menininkai. Pasiekę aukštumų savo kūryboje, jie pasikeisdavo pavardę ir imdavo tapyti kaire ranka. Tai darydavo tam, kad galėtų vėl būti kūrėjais, kad galėtų alsuoti, būti tuo vaiku iš naujo. Tai kaip antras gimimas, tęsti tuo pačiu braižu ir vardu jiems nebetiko. Kai menininkas save kartoja, tai nustoja būti menu, tampa kažkokia gamyba, jis tampa savo įkaitu, perdėtai galvoja apie produktą, sielojasi, reikalauja už jį atitinkamos kainos.
 
Minėjote, jog dar liko daug nepanaudotos medžiagos. Ar planuojate tęsti pradėtą temą?
M. J.: Jau daug laiko tyrinėju Algirdo fotografijas. Kaip išskirtinį jų bruožą paminėčiau portreto komponavimą peizaže. Nuotraukose gali būti miestas, gamta, bet žmogaus ten yra tiek, kiek yra, žmogus ir peizažas fotografijose yra lygiareikšmiai. Pasitelkiant Algirdo fotografiją, su vaikais galima kalbėti apie tikrovės kopijavimo specifiką, figūros ir fono santykį, apie monochrominę tapybą ar achromatines spalvas. Taigi ši knyga ir paroda tėra įvykis, tokia maža didelio reiškinio, kuris vis dar vyksta, dalis. Vienas mūsų bendras pažįstamas šią knygą pavadino disertacija, pridūręs, jog iš jos galima būtų dar vieną disertaciją parašyti (juokiasi).
A. Š.: Ar aš grįšiu prie šios temos – klausimas. Veja kiti projektai, ruošiamos dar kelios knygos, darbas vyksta toliau. Nors labai džiaugiuosi, kad kažkaip sugebėjome šitai išleisti, įprasminti, suteikti formą ir užkonservuoti. Dabar visa tai galima transportuoti. Aš turiu tokią teoriją, kad meno darymas – tai pirmiausia separacija, kažko išrinkimas iš visa ko, kas mus supa. Kuriant reikia kažką atrinkti, tada ją sukoncentruoti, suspausti ir suteikti formą. Po koncentracijos seka konservacija. Apipavidalinus kūrinys uždaromas, tada jau galima jį nešioti iš kambario į kambarį arba iš vakar į rytdieną. Taip meno kūrinys daromas ir taip jis užbaigiamas. Rengdami parodą ir knygą išrinkome labai daug, sukoncentravome, „įdėjome“ į formą ir dabar ši forma gali gyventi ir būti transportuojama. Dabar galima daryti kitus darbus.
 
Kalbino Kotryna Markevičiūtė
 
Paroda vyksta iki lapkričio 22 d.
Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija „Vėjas“ (Vilniaus g. 39/6, Vilnius)
Dirba pirmadieniais – penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 12–16 val.
 

 

Algirdas Šeškus, "Meilės lyrika. 113 76 9". 1976 m.
Algirdas Šeškus, "Meilės lyrika. 113 76 9". 1976 m.
Dovilės Greičiūtės piešinys pagal Algirdo Šeškaus fotografiją. 2012 m.
Dovilės Greičiūtės piešinys pagal Algirdo Šeškaus fotografiją. 2012 m.
Katrės Diliautaitės piešinys pagal Algirdo Šeškaus fotografiją. 2012 m.
Katrės Diliautaitės piešinys pagal Algirdo Šeškaus fotografiją. 2012 m.