7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kosminės dulkės

Arba su laimingai praėjusia Ričardo Nemeikšio paroda

Eglė Ulčickaitė
Nr. 11 (1117), 2015-03-20
Dailė
Ričardas Nemeikšis, „Spektrinė analizė“. 2015 m. V. Ilčiuko nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Spektrinė analizė“. 2015 m. V. Ilčiuko nuotr.
Paprastai straipsnius apie parodas skaitome joms dar vykstant – įvykio epicentre. Šis įvykis jau tolsta horizonte. Beje, astronomijoje įvykių horizontu vadinamas juodosios bedugnės paviršius, susiformavęs sprogus supernovai. Žvelgdami į žvaigždes matome ilgus metus iki mūsų keliaujančią šviesą – matome praeities arba didingų kosminių vėlinių žiburius. Kosminis laikas mums sunkiai suvokiamas. Tiesa, kartais sunkiai susivokiame ir savo laik(uos)e. Savo sociokultūrinio konteksto visumoje. Į kai kuriuos reiškinius žvelgiame nelyg į žvaigždes (taip atsirado ir šis tekstas). Apie daugelį dalykų galime kalbėti tik post factum, kai tai jau įvykę, kai aptinkame ne patį įvykį, o jo paliktas žymes.
 
Vasario 18 – kovo 7 d. „Akademijos“ galerijoje vykusi Ričardo Nemeikšio paroda „Spektrinė analizė“ liko aplenkta (gal dėl artėjančios Kaziuko mugės?) dailės kritikų ir menotyrininkų. Tai tik darkart parodė, jog šio menininko kūrybos šviesa, rodos, keliauja į mūsų geografines beigi suvokimo platumas iš taip toli, jog nė nesistengiama atsekti, iš kur.
 
Nemeikšio pavardė kultūriniame kontekste dažniausiai asocijuojasi su ružava ir blizgučiais. Gana dažnai – su „Angimi“. Kartais – su kastuvu ir šakėmis prie kartono dėžės, ir su beržais. Dargi – su asambliažu, koliažu, popartu, arte povera, autsaiderių menu, ūmios tapybos likučiais, abstrakcionizmu ir, anot jo paties, agresyviu primityvizmu. Man Nemeikšio kūryba yra paradoksaliai ironiška. Paradoksalu tai, kad jis, maištaudamas prieš nusistovėjusias vietinio konteksto estetikos normas, greičiau yra priskiriamas kultūros periferijai, o ne avangardistų panteonui. Nemeikšį galima laikyti vienu radikaliausių lietuviško transavangardo atstovų. Jo kūriniuose medžiagiškai skirtingi ar net prieštaringi elementai sukuria kelias paveikslo plokštumas, kurių vaidmenys paskirstyti taip, kad jos koegzistuodamos susidėlioja į vientisą prasminę paveikslo struktūrą. Ši kūrybinė strategija smarkiai praplečia požiūrio į tapybos galimybes ribas.
 
Tačiau keista ir gaila, kad jo kūryba nekaupiama svarbiausiose šalies meno kolekcijose (išskyrus keletą darbų MMC), nepropaguojama už Lietuvos ribų ir nenagrinėjama giliau. Žinoma, nepretenduoju šiame tekste atlikti išsamų tyrimą – straipsnio mastelis to neleistų. Pats Nemeikšis, užuot aiškinęs savo kūrybines intencijas ar kontekstus, kviečia tiesiog žiūrėti į jo darbus. Argi tai – ne analizės poreikio užkratas net ir nekompetentingam žiūrovui?
 
„Spektrinėje analizėje“ Nemeikšis eksponavo keturis naujausius (2014–2015 m.) kūrinius. Ir iš tiesų parodoje pamačiau šį tą naujo: spalvas – jų ekspozicijoje buvo pažerta visa paletė (kaip žadėjo ir parodos pavadinimas). Taigi vėl paradoksas: Nemeikšis, mirkęs kojas koliažo, asambliažo vandenyse, redukavęs savo paveikslų gamą iki galų gale visai išblukusio rožinio minimumo, ilgą laiką tarsi bėgęs nuo tapybos, vėl prie jos (ironiškai) sugrįžta. Tiesa, tapybos jis niekada nebuvo išsižadėjęs ar apleidęs. Juk tapyba vadiname ne tik kokį nors (dažniausiai – drobės) dažais nuteptą paviršių. Ką reiškia tapyti?Formaliąja prasme – ieškoti spalvinio santykio, dėliojant potėpius, kuriančius paveikslo struktūrą. Nemeikšis štai jau daug metų dėlioja blizgučius. Dėlioja juos it nemaišytų spalvų potėpius, kaip tai darė impresionistai, siekę pavaizduoti gamtos efemeriškumą: tai, kas žiba ir dingsta, virpa ir praeina, sprogsta ir išsisklaido. Impresionistai ne tik vaizdavo tai, ką jaučia, bet ir gilinosi, kaip tas jausmas siejasi su matomu. O Nemeikšio siekis greičiau priešingas. Nebent matymą tapatinsime su reagavimu.
 
Parodos anotacijoje Nemeikšis rašė: „Aš tiesiog reaguoju į realybę.“ Tas reaguoju man asocijuojasi su rezonansu: aplinka sukelia jausminį atgarsį kūne padidindama vidinės energijos kiekį, kuris išsivaduoja, pavyzdžiui, meno kūrinio pavidalu. Žvelgdamas į Nemeikšio kūrinius junti tą vidinės energijos pliūpsnį. O gal, tiksliau, nujauti – iš pirmo žvilgsnio tykūs, nors ir žaižaruojantys, peizažai rodosi lyg sulėtinti gamtos kadrai, lyg šviesa būtų apsvaigusi (arba apsvaiginta „Moment“ klijų, kuriais blizgučiai tvirtinami prie kartono) ir ilsėtųsi kur ne kur tingiai žybtelėdama.  
 
Tačiau čia pat užklumpa nerimastingi klausimai: kas slypi už berželio kamieno, kas stypso eglyno tankmėje, iš kurios spokso tūkstančiai žibančių akių, o kai prieisi arčiau – ar neuždarys kartoninė dėžė, suveikus nematomam mechanizmui? Pasijunti lyg gyvis, žibėjimo priviliotas į spąstus – ar neįtrauks kas vandenin tarp beržų, virš galvos šviečiant vaivorykštei?
 
Spėju, kad Nemeikšį, miške ieškantį tinkamo berželio, ne itin jaudina, kas gali tykoti medžių tankmėje, jo perdėm nestebina specialieji efektai ir jis, kaip tikras natūralistas, netiki stebuklingu antgamtinių jėgų įsikišimu. Tačiau vieno pokalbio metu jis pats užsiminė apie baimę. Tiksliau – apie daug baimių, iš kurių ir kyla kūryba. Beje, teigiama, jog nuostaba yra antikinės filosofijos šaltinis, tikėjimas – viduramžių, pažinimo siekis – naujųjų laikų, o modernybės – baimė. Ji, sumaniai pasėta Nemeikšio kūriniuose, tarsi tyko nieko nenujaučiančio žiūrovo transliuodama įspėjimą: nepamiškite kartais atsikvošėti, nes mūsų laimė(s), laisvė(s) ar kitos skambios kokį nors išsivadavimą apibrėžiančios kategorijos tėra gūdi iliuzija. Nežinau, kiek tam įtakos turi kasmet Žemėn patenkančios tonos kosminių (o gal pseudokultūrinių) dulkių, bet, rodos, Nemeikšis vis bando jas nupurtyti nuo savo kasdienybės paviršiaus.  
 
Čia prisimenu taiklią Mildos Žvirblytės mintį – Nemeikšio kūryboje peizažai susiję su kultūra, o ne natūra („Naujametis Ričardo Nemeikšio konfeti“, Dailė, 2008, Nr. 2). Atsikvepiu – turbūt ekspozicijoje linkstančios eglių šakos nesikėsino išdurti akių. Susivokiu esanti kitose – kultūrinių stereotipų – pinklėse. Kuriu menamą situaciją: Ričardas Nemeikšis klijuoja blizgučius ant dailiai vaivorykštės spalvomis nuspalvinto kartono. Tikra gėjų vėliava! „Ne, ne, nieko panašaus. Tai elementarus spalvų spektras“, – skubiai demaskuoja jis mano skurdžią vaizduotę. Nemeikšis kvestionuoja matymo, žinojimo ir suvokimo įpročius. „O gal ir ne.“ Gal pasitelkdamas spalvų spektrą kaip metaforą jis išreiškia apgailestavimą, jog mūsų koloristinės tapybos mokyklos vėliava neplevėsuos vaivorykštės spalvomis.
 
Nemeikšio peizažus kultūriniais (ar greičiau kultūrmortiniais)vadinčiau keliais aspektais. Visų pirma, mintyse iškonstruoju jo kūrinius ant galerijos grindų išrikiuodama kartoninių dėžių išklotines, plytas, inkilus, beržų ir eglių kamienus bei, žinoma, blizgučius. Matau gamtos ir proto kūrinius, išplėštus (išmestus) iš jų natūralaus konteksto, netekusius savo pirminių funkcijų. Kartoninė dėžė, tampanti kūrinio pagrindu, tarsi subendravardiklina visus kitus elementus: jie yra tai, kas atliko (kaip atitarnavę, bet visgi likę).
 
Atidžiau paanalizuokime, ką gali reikšti Nemeikšio lakoniško kūrybinio žodyno (šioje parodoje, beje, papildyto eglėmis) daiktai-objektai. „Spalvų spektro ir pozityvaus mąstymo peizaže“ (2014) beržo – tradicinio lietuviško peizažo – ir plytos – statymo ir griovimo – simbolių samplaika man asocijuojasi su apgriuvusiomis sovietinėmis fermomis, ant kurių stogų veši beržų jaunuolynai, liudijantys agrarinę katastrofą. Tuščias inkilas – žlugusių vilčių, beprasmybės simbolis, – jų „Šventame pavasaryje su kurkulais ir vaivorykšte“ (2014) net du! Eglės – amžino žaliavimo ir liūdnos tautosakiškos praeities ženklo, manau, plačiau pristatinėti nereikia. Tiesa, „Su laimingai praėjusiomis šventėmis (Atviruke)“ (2014) eglaitės anaiptol ne žalios – nežinau, ar kad šventės jau praėjo, ar kad pagaliau praėjo, ar kad tautosakiška praeitis numetė spyglius.
 
Nemeikšis, pateikdamas šiuos daiktinius įrodymus, tarsi sušluodamas juos (kaip kartais sušluojam dulkes po kilimu) į meno kūrinius, subtiliai primena: kaip protas kolonizuoja gamtą, o ši vis įsikiša į mūsų sąmonę (fizinių skausmų ar nerimo pavidalu), taip dabartis kolonizuoja praeitį, o ta vis įsikiša dabartin it šmėkla keisdama pavidalus. Beje, atidus žiūrovas turbūt pastebėjo, kad blizgučiai Nemeikšio darbuose kuo įvairiausių formų. Anot C.S. Lewiso, gamta yra visa paženklinta mažų kiaurymių ir kiekvienoje gamtą gali veikti kažkas visiškai kitoks, nei ji pati – protas (Clive Staples Lewis, Stebuklai, 2007, p. 39). Arba praeitis. Nors kartais pasitaiko neužlopomų spragų.
 
Blizgučiams šiame kontekste tenka ypatingas vaidmuo. Jie Nemeikšio peizažuose ne tik spindi, bet ir, priklausomai nuo žiūros kampo, atrodo tarsi skylės. Taigi kiti – žibantieji, galima numanyti, irgi slepia kiaurymes. Jo kultūriniai peizažai iš pirmo žvilgsnio tėra daiktiškas paviršius, tačiau už jo slypi kosminė bedugnė. Nemeikšio kūriniuose matome ne tik išorinę, išeiginę sociokultūrinės aplinkos (ir politikos) pusę, bet ir skylėtas jos vidines kišenes, kurias vis durstom ir lopom taisydami savo su(si)vokimą, identitetą, atmintį, kultūrą ir istoriją. Nujaučiu, kad tai gan aiškiai išreikšta parodos ekspoziciją vainikuojančioje Lietuvos vėlia... tai yra „Spektrinėje analizėje“ (2015).
 
Nemeikšis, besirausdamas kultūriniame sąvartyne ir jame atrasdamas ne(be)reikšmingus, ne(be)reikalingus elementus, konstruoja savo kūrinius iš kontekstų atraižų. Jis kaip tikras šiukšlynų antropologas parodo, jog rakto į mūsų kultūros suvokimą turėtume ieškoti ne tik instituciniuose archyvuose, bet ir tame, ką nu/at/išmetame. Tačiau Nemeikšis nemoralizuoja ir neteigia jokios tiesos, jis tiesiog stebi pasaulį ir apie jį klijuoja blizgučius.
 
Blizgutis Nemeikšio vaizdiniame žodyne tapo medija, transliuojančia menininko nuojautas, (savi)jautas, reakcijas ir požiūrį į aplinką. Tą aplinką jis, viena vertus, ignoruoja (kaip kad blizgutį laikome niekniekiu). Dėl dzinbudistiškos nuostatos jo, rodos, nedomina patys įvykiai. Jis medituoja ir medijuoja aplinkos išprovokuotus afektus, nors ir pro sukąstus dantis (kažkaip taip, kaip „Saulėlydyje“, 1994). Kita vertus, jis neatsiriboja nuo aplinkos. Tiesiog jam įdomiau rinkti tos aplinkos įvykių skeveldras, susmigusias prote ir sieloje. Ir žiū – iš tų skeveldrų susikonstruoja įdomūs koliažai.
 
Nemeikšio darbuose negali atsekti iš blizgučių dėliojamų spindulių šaltinio. Gal jis susprogo? Ir šie pabiri blyksintys šuorai tėra išsvaidytų kūnų detalės. Tiesa, tos detalės ne šiaip sau levituoja erdvėje, jos nuo sprogimo bangos įsispaudusios kartoninių dėžių paviršiuje (tokiu atveju baisu net pagalvoti, ką slepia ironiškai ištartas „su laimingai praėjusiomis šventėmis“). O gal ką tik (matuojant kosminiu laiku) įvyko didysis sprogimas ir štai: stebime visatos atsiradimo momentą? (Mes pasaulyje irgi atsirandame dėl keleto fiziologinių pliūpsnių.) Gal tai kosminės dulkės? Gal tos dulkės arba vis dar vėjo nešiojami pompastiškų fejerverkų, paleistų į dangų VEKS’o proga, pelenai apnešė Nemeikšio kasdienybę nusėsdami jo studijoje, virtuvėje, tualete ir alaus bokalo dugne? Atrodo, kad jis vis godžiai įkvepia tų dulkių ir iščiaudi jas su vidinėmis priemaišomis kultūrmortiškų peizažų pavidalu.
 
Tai iš tiesų veik sakralus veiksmas. Tik sakralumo nesiečiau su krikščioniškąja (nors tokia tauta vadinamės) tradicija. Sakralumą žmogus gali patirti ne tik bažnyčioje ar priešais Aušros vartų Mariją. Tai atsiribojimas nuo kasdienybės ir atsigręžimas į dvasią. Nemeikšis savo kūryboje atsiriboja nuo plačiai medijuojamų ir lengvai atpažįstamų vaizdų, atsigręžia į išgyventus, sukauptus ir talpius simbolinius daiktinius įvaizdžius. Kantriai klijuodamas blizgučius jis atlieka savotišką aukojimą: sakralizuoja beskonius profaniškus niekniekius. Tam reikia intelektualios ir ironiškos dvasios – stebėti ir nesistebėti, kaip pasaulis nenuilstamai sakralizuoja vienus ir profanuoja kitus dalykus, o po to atvirkščiai.
 
Nemeikšis pasakoja, jog meno keliu pasuko ne apkerėtas didžiųjų tapytojų darbų, o visiškai atsitiktinai. Tiesa, jis prisimena vienu metu užklupusį norą linijiniu piešiniu pavaizduoti objektą tokį, koks jis yra, pavyzdžiui, savo kairį batą. Manau, tai tapo jo įsipareigojimu realybei, kurio lig šiol laikosi. Iš pirmo žvilgsnio, jis tarsi renkasi atsainaus visuomenės stebėtojo poziciją – kaip fotografas kad stebi pasaulį pro objektyvą sąlyginai nuo jo nusišalinęs. Nemeikšis ir stebi, ir tiesiog būna pasaulyje. Čia prisimenu Cézanne’ą, kaip ir Nemeikšis, kūrybą laikiusį būdu būti.
 
Nemeikšio kūryba gali būti vadinama autobiografine (nemaišyti su autobiografiška!), dokumentine, ji – daugialypė (daiktiškąja prasme), daugiasluoksnė, abstrahuota ir kartu konkreti. Panašiai kaip Jono Meko filmai. Pastarasis save vadina filmininku, o ne kino kūrėju. Kol kas nerandu vieno taiklaus žodžio originaliai ir įvairiapusei Nemeikšio kūrybai įvardinti – tikiuosi, greitai kas nors jį ras.
 
Už lango dunksi fejerverkai Kovo 11-osios proga.

 

Ričardas Nemeikšis, „Spektrinė analizė“. 2015 m. V. Ilčiuko nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Spektrinė analizė“. 2015 m. V. Ilčiuko nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Spalvų spektro ir pozityvaus mąstymo peizažas“. 2014 m. V. Ilčiuko nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Spalvų spektro ir pozityvaus mąstymo peizažas“. 2014 m. V. Ilčiuko nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Su laimingai praėjusiomis šventėmis (Atvirukas)“. 2014 m. V. Ilčiuko nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Su laimingai praėjusiomis šventėmis (Atvirukas)“. 2014 m. V. Ilčiuko nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Šventas pavasaris su vaivorykšte ir kurkulais“. 2014 m. V. Ilčiuko nuotr.
Ričardas Nemeikšis, „Šventas pavasaris su vaivorykšte ir kurkulais“. 2014 m. V. Ilčiuko nuotr.