7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Mano filmai yra riksmas

Pokalbis su kanadiečių režisieriumi Xavier Dolanu

Nr. 12 (1118), 2015-03-27
Kinas
Kadras iš filmo „Mamytė“
Kadras iš filmo „Mamytė“
„Kino pavasario“ atidarymo filmas „Mamytė“ pernai buvo vienas Kanų kino festivalio favoritų, jis pelnė Specialųjį žiuri prizą. Iškart po apdovanojimų ceremonijos su jaunu režisieriumi (g. 1989) kalbėjosi Pawełas T. Felisas. Pateikiame pokalbio fragmentus.
 
„Mamytė“ – dar vienas Jūsų filmas apie motiną, bet pirmiausia tai dar vienas filmas apie nesantį tėvą.
Nieko nepadarysi – brendimas man asocijuojasi su suaugusiu vyru, kurio nėra, ir su suaugusia moterimi, kuriai nesiseka susitvarkyti gyvenimo.
 
Tačiau „Mamytės“ veikėjas – paauglys Stivas, grįžęs į namus, pirmiausia ieško juose tėvo fotografijos.
Nuotraukos – tai simboliško vientisumo ženklas. Nieko daugiau. Niekas netiki, kai sakau, kad nesantis tėvas man jokia trauma. Vaikystėje su tėvu matydavausi retai, bet mūsų ryšys buvo visai geras. Dabar mūsų santykiai puikūs: žinau, kad tėvas manimi didžiuojasi. Beje, jis puikus aktorius, „Mamytėje“ net suvaidino barmeną.

Debiutinį filmą „Užmušiau savo mamą“ pavadinote „autobiografiniu psichologiniu siaubo filmu“. „Mamytę“ apibūdinote taip: „Tai labiau asmeniškas filmas, nei gali atrodyti.“ Kuria prasme labiau?
„Mamytė“ – tai sugrįžimas į gimtąsias vietas. Filmavome Monrealio priemiesčiuose, o tai mano asmeninis „getas“, pažįstu jį kaip nuluptą. Daug savo bruožų suteikiau ir Stivui: buvau agresyvus paauglys ir mane išmetė iš mokyklos. Sakydavo, kad atsidursiu kalėjime...
 
Filme „Užmušiau savo mamą“ daug įtūžio.
Tik dabar esu porą metų vyresnis. Radau būdą, kaip nebūti Stivu. Išaugau iš prievartos, nors likau nekantrus. Neprivalau staugti. Mano filmai yra riksmas. O gal net subtilus kerštas tikrovei.

Kerštas?
Puikiai prisimenu, kaip mama skundėsi, kad benzinas pabrango, o ji vėl turi mane kažkur vežti. Arba susierzinimą, kad šviečia saulė, o ji turi man gaminti valgyti. Savo filmuose galiu tokias situacijas ironiškai užaštrinti. Bet galiu jas ir apversti. Jei mano mama nesugeba stoti sūnaus pusėn, filmo herojė tai gali. Tie momentai, kai mano mama būdavo neteisi, filme yra parodyti priešingai. Jei ji nemokėjo pakovoti už save, dabar moka. Aš net pavyduliauju savo herojams. Taip pat norėčiau turėti kaimynę, kuri ateis ir nesuinteresuotai padės. Aš tokios neturėjau.

Ar nenorėjai suvaidinti Stivo?
Labai. Būčiau tai sugebėjęs. Suvaidinau filme „Užmušiau savo mamą“, nors tada mažai ką nutuokiau apie aktorystę ir tikrai nieko apie režisūrą. Bet Stivo vaidmeniui esu paprasčiausiai per senas. Galėjau „vaidinti“ pasitelkęs aktorių: daviau jam savo gestus ir tikus.

Filme „Užmušiau savo mamą“ rodei moterį, kuri kiekviename žingsnyje kuria distanciją su sūnumi. „Mamytės“ prakeikimas tas, kad mama Dajana ir jos sūnus Stivas – labai panašūs.
Neatsitiktinai filmą pavadinau „Mamytė“ („Mommy“). Taip kalba vaikai. Dajana juk yra amžina paauglė, kuri niekad nesuaugs. Tai matyti iš jos kalbos, iš susigalvotų žodžių. Stivas taip pat kiekviename žingsnyje demonstruoja infantilumą. Tačiau jie iš tikrųjų myli vienas kitą.

Tik ar tai ne meilė iš popsinių dainelių, kurių filme daugybė ir kurias kažkuriuo metu pradeda cituoti Stivas, kreipdamasis į mamą?
Dainas galima mėgti arba nemėgti, bet jose esantys jausmai tikri. Tikras yra graudulys. Tikras yra ilgesys kažko, kas gyvenime greičiausiai negali išsipildyti, bet būtų nuostabu, jei taip atsitiktų. Norėjau, kad „Mamytės“ struktūra primintų dainą. Kad filme būtų kartu ir dramatizmo, ir lengvumo.
Tokia struktūra grėsminga kiču. Žinoma, „Mamytėje“ Jūs žaidžiate subtiliu kiču, tačiau ir įrodote, kad tai irgi menas.
Gyvename pasaulyje, kuriame žmonės kasdien neskaito Sartre’o, bet užtat kasdien klausosi dainų. Mano veikėjai taip pat: juk iš tikrųjų vienintelis tėvo pėdsakas, jo tikrasis testamentas yra hitų rinkinys, kuriuos jis įdainavo į plokštelę.
Tam tikra prasme šis filmas atsirado iš muzikos. Kai pirmą kartą išgirdau Ludovico Einaudi „Experience“, įsivaizdavau sceną, kurioje veikėja susigalvoja geresnę, tobulesnę savo gyvenimo versiją. Nusprendžiau tą sceną išplėtoti, paskui parašiau su ja susijusią istoriją. Filmavimo aikštelėje klausėmės muzikos, kurią girdi ir žiūrovai.
Kodėl rodote žmones, bijančius prisiimti atsakomybę už kitus?
Mano veikėjaibijo atsakomybės, nes jie apskritai bijo žmonių. Jie nesugeba rūpintis kitais, nes nesugeba pasirūpinti savimi. Pasakoju apie meilę, bet tai visada neįmanoma meilė – tarp paauglio ir jo motinos, tarp dviejų draugų ir nepažįstamojo, tarp merginos ir vaikino, tarp vaikino ir vaikino arba trikampyje – jis, ji ir jis. Gal tai naivumas, gal ir draugystės, ir meilės magiją užmušančios kasdienybės baimė?

Kasdienybė negali būti magiška?
Pasakykite tai Dajanai. Arba Stivui. Jiems – ne.

Iš pat pradžių norėjote kurti „Mamytę“ keistu formatu 1:1?
Kartu su operatoriumi sukūrėme tokio formato grupės „Indochine“ vaizdo klipą. Man patiko, efektas buvo žmogiškesnis, intymus. Kuriant filmą šis formatas labai sunkus, pavyzdžiui, tada nelengva parodyti veikėjus kartu. Beje, filmavimo aikštelėje operatorius nuolat skundėsi: „Dieve, kaip tai gerai atrodytų, nufilmavus panoramą...“.

Ar tiesa, kad nelaikote savęs sinefilu?
Būtų sunku taip apibūdinti žmogų, kuris matė tiek mažai filmų. Nemačiau nieko iš to, ką sukūrė Tarkovskis ir Eizenšteinas. Mačiau tik po vieną Antonioni, De Sicos filmą, du Almodovaro. Jei ką ir galiu cituoti kiekvienu paros metu, tai tik „Titaniką“.
 
Kas tada Jus įkvėpia?
Fotografijos ir tapyba. Prieš kiekvieną filmą važiuoju į Niujorką, užeinu į savo mėgstamą knygyną ir nusiperku tuziną fotografijos bei tapybos albumų. Vartau juos, išsirenku man patikusius rakursus. Taip kuriu vizualinį filmo stuburą.

Šiemet daug kritikų „Mamytei“ pranašavo „Auksinę palmės šakelę“...
Iš tikrųjų gyvenimo esmė nėra laimėtos auksinės palmės šakelės. Juk ne apdovanojimai svarbiausi režisierių karjerai, o pokalbiai su žiūrovais, filmo sugebėjimas išlikti jų galvose ilgiau nei dvi seanso valandas. Svarbu, kad kiekvienas naujas filmas laimėtų tavo asmenišką „palmės šakelę“. Žengti žingsnį toliau, peržengti save patį.

Ko gero, Jums tai pavyksta: filmografijoje jau penki filmai, kiekvienas brandesnis už ankstesnį. Ar tame tobulybės siekime lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
Neturiu asmeninio gyvenimo. Neturiu vaikino, dažnai nesimatau su savo šeima. Turėjau katiną, bet paaiškėjo, kad esu alergiškas, ir teko išsiskirti. Jo vardas buvo Džekas Dousonas, žinoma, kaip „Titaniko“ herojaus.
Nusprendžiau padaryti pertrauką. Noriu grįžti į mokyklą, pastudijuoti meno istoriją ir germanistiką. Vokiečių kalba velniškai jausminga: dauguma žmonių nemėgsta jos skambesio, bet mane ji žavi. Neturiu kito pasirinkimo. Neturiu jėgų kurti dar vieno filmo jau dabar. Nemiegotos naktys, stresas pradeda veikti fiziškai, tai matyti mano veide. Reikia tiesiog pagyventi, pabūti tarp bendraamžių, kad turėčiau apie ką kurti naujus filmus.

Kas girdėti apie žadėtą didelio filmo anglų kalba scenarijų?
Nuolat su juo dirbu. Pirmą kartą noriu papasakoti apie subrendusį vyrą, bet kartu ir apie pramogų verslą. Tai bus amerikiečių stabo istorija, o kartu ir filmas apie filmus, apie tai, kodėl juos apskritai žiūrime ir kodėl kuriame.

Parengė K. R.

 

Kadras iš filmo „Mamytė“
Kadras iš filmo „Mamytė“