7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Rutinos nepalytėtas profesionalumas

Luko Geniušo ir Lietuvos kamerinio orkestro koncertas Filharmonijoje

Vytautė Markeliūnienė
Nr. 11 (1117), 2015-03-20
Muzika
Lukas Geniušas, Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas, Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Sezono koncertų sraute, jų programų įvairovėje (o šioji kartais savaip tampa perdėm monotoniška) iš anksto kažkaip maloniai nuteikė Vienos klasikų kūrybai skirtas kovo 14 d. vakaras Nacionalinėje filharmonijoje. Kodėl? Gal dėl kartais sustiprėjančio ilgesio pamatinėms muzikos struktūroms, išgrynintoms estetinėms formoms, glūdinčioms jose pačiose, podraug ir savaimingam muzikalumui ar tiesiog vientisai koncerto kompozicijai. Tik, žinoma, viskas priklausė ne tik nuo to, kas skambės, bet ir kaip skambės. Tą vakarą griežė Lietuvos kamerinis orkestras, kuris senosios Vienos mokyklos muzikos keliais, regis, vaikštinėja nuosekliausiai iš mūsų orkestrų. Ne pirmą kartą orkestrui dirigavo zalcburgietis –Georgas Markas. Savotišką debiutą čia patyrė ir pianistas Lukas Geniušas, pirmąkart skambindamas Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 20 d-moll, KV 466.
 
Dar ankstyvoje jaunystėje (jei ne vaikystėje) prasidėjusi veržli Luko Geniušo pianistinė veikla ir koncertais pasireiškiantis jos akivaizdumas čia, Lietuvoje, sukelia savotiškus inertiškus reiškinius – kartais priverčia pamiršti laiko tėkmę ir vis dar matyti simpatišką, mielą ir labai talentingą vaiką, muzikų giminių ainį, žinoma, nestokojantį kažkokių atpažįstamų bruožų. Vis dėlto šiam pianistui jau 25-eri, jis gerbia savo „mokyklą“, genetiką, – kaipgi galėtų būti kitaip? Tačiau bene svarbiausias pastarojo laiko jo vidinis imperatyvas – atrasti savąją interpretacinę ištarmę, plėsti muzikinę stilistinę orbitą, įtvirtinti individualią muzikinę tapatybę, kuri funkcionuotų ne kaip kopija, šešėlis, atgarsis, bet kaip tegu ir paties „atrastas dviratis“ – juk argi be tokių atradimų įmanoma savarankiškai eiti pirmyn?
 
Koncerto pradžioje skambėjo Mozarto operos „Tito gailestingumas“ uvertiūra. Dirigento ir orkestro dialogas užsimezgė išsyk. Jis tarsi paklojo pamatą visam koncertui. Taigi, ponios ir ponai, neieškokite šioje muzikoje kokio nors efektingo inovatyvumo, atrakcijų, šou elementų. Paprastumas ir aiškumas, detalių pastabumas ir skoninga jų atranka kartais slepia daug daugiau nei dirbtinokai sukeliami kičinio „originalumo“ paieškų verpetai. Klausantis dar šios kompozicijos, atmintyje iškilo Nikolauso Harnoncourt’o, šių laikų senjorų kartos dirigento, mąstytojo mintis, esą Mozartas nebuvo novatorius. Perfrazuojant Harnoncourt’ą, visa to meto muzikinė kalba Mozartui buvo pažįstama, ir jis nebuvo toks reformatorius kaip Monteverdi ar Wagneris, o tiesiog savo epochos muzikinėje kalboje savaime rado visus jam reikalingus išteklius. Visa, ką įsivaizduojame kaip „tipišką Mozartą“, randame ir amžininkų kūryboje. Individualaus jo braižo neįmanoma apibūdinti, nes jis formaliai kaip ir niekuo nesiskiria nuo savo laiko stiliaus, tik yra didingas. Taip, galima sutikti arba nesutikti su šiomis mintimis, tačiau aišku viena – originalumas, ko gero, gimsta nebūtinai iš nepatirtų naujovių, o labai dažnai iš giliau suvoktų konvencionalių derinių, iš tiesiog stiprios asmenybės gebėjimo kitaip adaptuoti tradicinę patirtį.
 
Skambindamas Mozarto Dvidešimtojo koncerto solo partiją, Lukas Geniušas tapo originalus, sakytum, pasirinkdamas tradicinę Mozarto muzikos sampratą, nukreipdamas dėmesį į muzikinio teksto grafiką – pianistas gėrėjosi linijos grožiu, jos slinktimis, žaisme, kartais tegu tik balta ir juoda, kartais šį koloritą papildydamas subtiliomis šių spalvų atošvaitomis, vos įžiūrimais štrichais. Solisto linijos stebėjimas ir suteikė tą malonumą pajusti Mozarto didingumą d-moll tonacijoje, nedažnai pasitaikančioje kompozitoriaus kūriniuose. Tą d-moll visumą retsykiais „koregavo“ prasismelkiantys mažorai, galop Koncertą vainikavo D-dur, paryškinusi dramatiškai didingą minoro–mažoro sąšaukos poveikį, visiškai kitokį nei jau vėliau plevenantis Franzo Schuberto kūriniuose. Beje, šio vakaro metu skambėjo Mozarto Koncertui parašytos Ludwigo van Beethoveno kadencijos, galingos, raiškios. Tai galbūt šiame etape gerokai artimesnė pianisto natūrai muzikinė medžiaga, kurioje jau prasiveržia dramos it iš Williamo Shakespeare’o veikalų. Vis dėlto įspūdį paliko kas kita – Luko Geniušo gebėjimas vieno opuso struktūroje taip organiškai susieti šių dviejų kompozitorių – Mozarto ir Beethoveno – skirtingą ištarmę, artikuliaciją, kitaip organizuojant jų muzikinę materiją ir menines aspiracijas, o kartu išsaugoti vienovės dimensiją. Išgirdome ir du pianisto bisus – Fryderyko Chopino Mazurką bei Etiudą, skambėjusius tartum hommage sausį mus palikusiai profesorei pianisto močiutei ir pedagogei Verai Gornostajevai.
 
Skambant Mozarto Koncertui kiek pristigo adekvataus orkestro aktyvumo, tarpusavio pokalbių, o Josepho Haydno Simfonijoje Nr. 103 galėjome tikra šio žodžio prasme mėgautis šio klasiko struktūriniu skaidrumu, išraiškos ir proporcijos deriniais, homofonijos ir polifonijos sambūviu. Dirigentas Georgas Markas pažadino jautrų pučiamųjų kontrapunktą, skatindamas išgirsti ir pastarųjų gyvybingas motyvines arabeskas, tarties aiškumą. Negausus orkestras, bet kokia įtaigi balsų įvairovė! Kaip sutelktai ir reikšmingai prabilo Zenono Bagavičiaus timpanai! O kiek dar daug pakeliui sutiktų tarsi anksčiau nepastebėtų šios, regis, taip gerai pažįstamos partitūros, muzikinių įvykių, tematinių gestų, struktūrą praturtinančių staigių moduliacijų. Tai akivaizdus liudijimas, kad meniniai koncertų rezultatai gimsta tuomet, kai vyrauja tikra dirigento ir orkestro bendrystė, kai įgūdžio, profesionalumo nepaliečia rutina ar noras atsipalaiduoti.

 

Lukas Geniušas, Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas, Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Georg Mark, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Georg Mark, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.