„Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. D. Matvejevo nuotr.
Kaip neseniai sakė teatrologė Šarūnė Trinkūnaitė, teatre vis daugėja baimės, siaubo apraiškų. Po truputį daugėja ir socialiai angažuotų spektaklių. Bendrumo tarp siaubo ir socialinio angažuotumo šiuo metu, rodos, nemažai: abu kalba apie traumines patirtis, bando apmąstyti, parodyti patirtą / patiriamą smurtą. Tik socialiai angažuotas teatras atviresnis: kalbėdamas apie tai, ką skauda, jis mėgina rasti ir įvardyti socialines priežastis, nesislėpdamas po estetizuota forma ir išgalvota fabula.
Vienas naujesnių tokių angažuotų spektaklių, mėginančių atskleisti, iš kur kyla žmogaus žiaurumas, − Aido Giniočio režisuotas „Atviro rato“ darbas „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. Spektaklis sukonstruotas iš nebylių scenų, rodančių vieno vyro kelią nuo gimimo iki nusikaltimo, antraščių, minimalistinės Ramunės Skrebūnaitės scenografijos ir Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ fragmentų. Beveik dvi valandas vis keičiasi scenos, atskleidžiančios vieno žmogaus kelionę iš vienos traumuojančios, represyvios institucijos į kitą: šeima su smurtaujančiu, geriančiu tėvu, mokykla, santuoka, darbas zoologijos sode. Kad istorija būtų įtikinamesnė, įsiterpia ir šviesių, malonių fragmentų. Vis dėlto aplinka, socialinis spaudimas nugali, visos artumo, švelnumo apraiškos greitai baigiasi, o žmogus yra taip paveiktas trauminės patirties, kad nieko nebenori ir nebegali keisti.
Mąstant apie spektaklyje rodomo pagrindinio veikėjo patirtą traumą, peršasi mintis, kad pats jo gyvenimas (po laimingos kūdikystės, kai jis, prižiūrimas mylinčių tėvų, taškėsi vandens dubenyje) ir buvo ta trauminė patirtis, apie kurią nepavyksta kalbėti nuosekliai ir kurios pasekmė yra noras sunaikinti niekuo dėtą gražuolę gulbę. Kad visa tai, kas vyksta scenoje, savotiškai liudija trauminę patirtį, patvirtina ir pačių kūrėjų nenoras (o gal negalėjimas) įvardyti, apie ką jie iš tikro pasakoja („Aido Giniočio suburta komanda kelia dviprasmiškus moralinius klausimus, tačiau net neketina pateikti atsakymų“), teksto ir kalbos atsisakymas, taip pat beveik kiekvieną sceną komentuojančios, viena kitą papildančios ir oponuojančios, socialinį foną atskleidžiančios antraštės.
Trauminės patirties yra ir kituose neseniai pastatytuose socialiai angažuotuose spektakliuose: Agniaus Jankevičiaus „Maršrute“, „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų“, net ir Oskaro Koršunovo „Kankinyje“. Yra jos ne tik socialiai angažuotuose darbuose, pavyzdžiui, Artūro Areimos spektakliuose ar Vido Bareikio Chucko Palahniuko romanų pastatymuose. Čia žmogus tampa nuo socialinių, istorinių aplinkybių priklausomu padaru, vargiai begalinčiu ką nors pakeisti, arba taip traumuotu, kad negali ir įsivaizduoti kitokio pasaulio. Žinoma, kūrėjai nebūtinai siekė parodyti būtent tokį žmogų. Šiuose spektakliuose veikia ne herojai ar antiherojai, ne tie, kurie prisiima atsakomybę ir siekia pakeisti bent savo realybę, o tylūs konformistai, priimantys status quo, kol pratrūksta smurtu (fiziniu ar verbaliniu). Tai dažniausiai ir yra istorijos pabaiga, nors kartais dar galima tikėtis ritualinio aukojimo, sugrąžinančio smurto proveržį išgyvenusiai bendruomenei ankstesnę tvarką, arba nesėkmingų mėginimų kovoti su turinčiaisiais galią. Tad gyvenimas, pirmiausia socialinis, teatre tampa traumine patirtimi, kurią įveikti galintys herojai mirę, o gyvieji dar klaidžioja teatrų koridoriais, kartais užlipdami ir ant scenos kaip kokie nors anachronistiniai zombiai.
Tokie pasakojimai apie gyvenimą, kaip traumą, retai būna iki galo įtikinami. Labiausiai todėl, kad žmogus rodomas arba negalintis nieko keisti, arba turintis prisiimti visą atsakomybę už tai, kas vyksta, t.y. dažniausiai siūlomas požiūris, kad egzistuoja tik asmeninė atsakomybė arba, priešingai, kad asmuo pats vienas nieko pakeisti negali. Kiek kitaip viskas Yanos Ross režisuotoje „Mūsų klasėje“, kuri pasakojo vieno mažo miestelio klasės draugų istoriją. Čia visi veikėjai patyrė Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą kaip tokią stiprią traumą, kad vėliau jų gyvenimai nebegalėjo būti nei normalūs, nei ramūs. Tokią trauminę patirtį pasakojančiame spektaklyje neatsitiktinai atsiranda subjektyvios garsinės ir vaizdinės asociacijos, fragmentacija, net pati garso technologija, kai vis kartojamas aktoriaus balso įrašas. Čia efektyviai sujungiamas stebinčiųjų iš šono (mūsų, žiūrovų) žinojimas (išreiškiamas, pavyzdžiui, komentarais projekcijose) ir trauminė patirtis, kurią bandoma artikuliuoti scenoje. Čia atsakingi kiekvienas už save, ir kartu niekas nėra kaltas: taip pavyksta atskleisti susidūrimo su realia trauma siaubą.
Kol kas teatre dažniau kalbama apie XX amžiuje traumuotus gyvenimus. XXI amžius dar tik prasidėjo, bet jau dabar akivaizdu, kad šių amžių sandūroje įvykę pasikeitimai taps visiškai kitokių traumų, veikėjų ir pasakojimų šaltiniu. Bet apie tai mūsų teatre kol kas kalbama ganėtinai paviršutiniškai ir tyliai. Taip, kaip XX amžiaus traumuotas žmogus, regis, ir tegali.
