Aurelija Maknytė, parodos „Tėvų kambarys“ fragmentas. 2015 m. Autorės nuotr.
VDA tekstilės galerijoje-dirbtuvėse „Artifex“ nuo kovo 17 iki balandžio 4 d. eksponuojamas Aurelijos Maknytės projektas „Tėvų kambarys“. Nors autorė jau yra mūsų šiuolaikinio meno senbuvė, tai jos pirmoji personalinė paroda. Joje kalbama visuotinai nepatogia tėvų tema, ją pateikiant tiek nepažįstamų žmonių gyvenimo liudijimais, tiek labai asmeniškais pačios autorės tėvų objektais. Dailės kritikė Birutė Pankūnaitė užduoda keletą klausimų menininkei.
Turiu prisipažinti, kad tavo itin asmeniškas menas pažadina autobiografines bėdas ir priverčia pasikapstyti praeityje, kas ne visada malonu, nes užstringi savyje kaip ta užstrigusi lova galerijos tarpduryje. Juo labiau kad kalbi apie tėvus – apie tai kalbėti nesmagu, tai dažnai glumina. Tiesą sakant, būtent ši tema mane paskatino tave pakalbinti ir šį tą išsiaiškinti su tavimi ir su savimi.
Sutinku visiškai, man tėvų tema irgi labai nepatogi.
Kiek daugiau nei prieš metus visus kvietei į parodą savo namuose – jau tada skaitmeninai „blusturgiuose“ rastus siuvėjos mamos laiškus dukrai ir nebijojai į privačią erdvę įsileisti prašalaičių. Tuomet kalbėjai, kad senų surinktų daiktų atžvilgiu taikai rekonstrukciją – kadangi esi ne grynoji kolekcionierė, tau nerūpi pasyvus medžiagos konservavimas, kai apaugusios kerpės nenuvalomos, tik sustabdomas jų augimas. Vien restauracija, kai tik kosmetiškai atnaujinama kerpes nuskutant, – taip pat. Imiesi esminio pertvarkymo arba rekonstrukcijos, atkurdama prarastus fragmentus ir pažeistas vietas. Parodoje „Tėvų kambarys“ kartu įdedi nemažai itin atvirų savo artimųjų gyvenimo fragmentų, kurie, man regis, nepasiduoda rekonstrukcijai, smogdami tiesiogine jėga. Pati saugau tėvų paliktus daiktus, todėl manau, kad tavo paroda negali nepaliesti visų, turinčių vienokios ar kitokios atminties. Ar tau svarbu ja atsikratyti paviešinant? Nes išlaikyti distancijos su šiais objektais, regis, neįmanoma. Bent jau tavo atveju.
Rekonstrukciją taikiau tik siuvėjos istorijai. Savo tėvų patalpai šio metodo netaikiau – tai kitas santykis. Todėl tuos skirtingų žmonių daiktus sudėjau į atskirus kambarius. Tėvų dalis šiame projekte man sunki, nes ji labai intymi. Turėjau daug moralinių, etinių abejonių. Bet padrąsinau pati save „iš praeities“, nes tėvo aktą esu rodžiusi dar studentiškais laikais, buvau skaičiusi jo pomirtinio skrodimo dokumentą. Jau tada stebėjausi, kad kūno aprašas gali būti toks stiprus. Nežinau, kaip žiūrovui, bet man viešinti tą tekstą nebuvo lengva – lyg eksponuoju savo mirusį tėvą. Todėl ir pavadinau „Aktu“. Jeigu jame būtų buvę tėvą identifikuojančių ženklų – nežinau, ar rodyčiau. Čia pamačiau universalaus žmogaus aprašymą – tai galėtų būti bet koks žmogus. Jį paskaitęs mano sūnus sako: „tik vienu centimetru nuo manęs skiriasi“. Man įdomus ir mediko požiūris – jis tą mirusį kūną mato tik kaip medicinos objektą. Jo aprašyme įžvelgiau daug poezijos – todėl ir sukapojau jį į ketureilius posmelius. Tame kambaryje yra mamos daiktai: jos pačios šarvojimui paruošti bateliai ir į juos įdėti laikraščių kamšalai, kuriuos aptikau jau po laidotuvių.
O kaip atsiradai „Artifex“ galerijoje?
Kadaise Severijai Inčirauskaitei-Kriaunevičienei (galerijos vadovei) siūliau į vieną grupinę parodą priimti įdomų objektą – brolio vestuvinį kostiumą, pasiūtą iš itin kokybiško jugoslaviško velveto, tais deficito laikais gauto už šermukšnio uogas, parduotas kažkuriam alkoholio fabrikui. Mano miestelį Širvintas tada visi tiesiog nusiaubė. Aš ir pati įsiropštusi į medį rinkau šermukšnius. Velveto gavome, ir prabangus vestuvinis kostiumas buvo pasiūtas. Tuomet „Artifex“ paroda neįvyko, o dabar Severija pasiūlė jį eksponuoti. Bet jis jau pažadėtas kitai parodai Kaune rudenį, kai prinoks šermukšniai. Ji pasiūlė rodyti, ką turiu. Prisiminiau mamos „pagrabinę“ suknelę ir batelius – labai keistą palikimą. Galvojau: gal dar per anksti visa tai rodyti? Bet čia tiko ir siuvėja su savo laiškais. Nutariau nebeatidėti. Kūryba juk neturi būti patogi ar džiuginanti. Nutariau pasižiūrėti, kas nutiks, jeigu išdrįsiu. Suknelės nusprendžiau nerodyti – juk ne viską reikia rodyti. Liko laikraščio gniužulėliai ir bateliai. Jie paliko ir rebusą, nes yra numindžioti – gal mamos planai buvo pasikeitę?
Stalai tėvų kambaryje irgi turi istoriją. Ilgai ieškojau vadinamųjų stalų-knygų, kuriuos visi turėjo ir naudodavo labai įvairiems dalykams, įskaitant ir šarvojimą. Atsiliepė Julius Balčikonis, pasiūlęs juos du. Man tai labai tiko. Atėjęs į parodos atidarymą, Julius suvokė, kad stalai stovi mirties kambaryje, ir prisiminė, kad ant jų buvo pašarvoti jo proseneliai. Su Juliumi mums nuolat atsitinka netikėtų jungčių. Jis dar būdamas studentas mano projekte „Savaitė“ buvo iš mano čiužinių susikonstravęs namelį, kuriame savaitę gyveno. Kartu su juo dalyvaudama galerijos „Vartai“ parodoje po jo senelio kilimu pakišau nuotrauką su miške aptiktu kurmiarausių didmiesčiu – jos žiūrovas nematė. Dabar Julius tarsi grąžino skolą.
Kas paskatina viešinti tokius sunkius dalykus?
Santykiai su tėvais man visada įdomi tema. Šia tema dirba daug menininkų. Vis stebiu, kaip galima viešinti artimą ryšį, kodėl jis gali tapti eksponatu. Sunku atsakyti, kodėl nusprendžiau viešinti. Dažnai žiūrėdavau į tuos daiktus. Juose slypi kažkas stipraus. Paprastas daiktelis gali daug talpinti, net anapusybę. Jeigu tėvai nebūtų išėję, to nebūčiau dariusi. Čia kaip ir su kitais žmonių santykiais: kai kas nors pasikeičia, lieka savotiškas palikimas.
Minėjai kitus menininkus, nagrinėjančius tėvų, senelių temą. Kai kurie jai sėkmingai taiko rekonstrukciją. Turiu omenyje Eglę Ridikaitę ir jos „Palikimą (Babutas skarialas)“ arba Dainių Liškevičių ir jo namo Kaune maketą. Bet tavęs rekonstrukcija nedomina?
Norėjosi, kad daiktai būtų tikri. Negalėjau kažko pridėti, pakeisti, perkurti, perdaryti. Tuomet būtų netikra. Tik tėvuko pomirtinio aprašo dokumentą pakeičiau. Siuvėjos nepažįstu ir todėl galiu tik interpretuoti. Laiškus suskaitmeninu – nebelieka autentikos, žiūrovas nebegali to laiško pačiupinėti.
Kaip manai, kokią dėmę mūsų biografijose ir šeimyniniuose santykiuose paliko epocha? Ar vis dėlto tai nėra lemiamas veiksnys ir ar savo vaikams mes būsime tokia pat mįslė, kaip mums – mūsų tėvai? Nes pageltę seni laikraščiai ir nudėvėti baldai viskam suteikia savą prieskonį.
Sunku pasakyti. Man atrodo, kiekviena epocha uždeda savo antspaudą. Nežinau, ar nesmagumas ženklina visus laikus. Jis gal kyla iš to, kad viešini kažką labai intymaus. Pastaruoju metu skaičiau daug epistoliarinio žanro knygų. Pati esu labai daug svetimų laiškų sukaupusi. Paskaičiusi pradedi visą pasaulį matyti tų žmonių akimis. Laiškuose rašomi ir tokie dalykai, kurių jų autoriai gal ir nebūtų norėję skelbti. Bet jie jau būna išėję, būna praėję daug laiko. Aš ir pati abejojau, ar eksponuoti, ar palaukti, kol pasikeis mano santykis. Galbūt ir smerksiu save, kad taip padariau. O dėl epochos – nežinau. Aš pati joje užaugusi, ir mano tėvukai. Visas sovietmetis gerokai visiems pataršė galvas. Kai dabar įvertini tuos laikus – pati sau gali būti eksponatas. Nuo laiko niekur nepabėgsi.
Norėčiau, kad pakomentuotum ne savo kurtą filmą, kuriame atlikai antraeilį vaidmenį. Kodėl jį eksponuoji? Jis priešinasi bendrai ekspozicijai, nes įneša kito autoriaus ambicijų ir yra pretenzingas, kas tavo darbams visiškai nebūdinga. Noriu sužinoti, ar sąmoningai siekei nedarnos, kad išryškintum skirtumą tarp savęs ir tėvų? O gal programiškai sieki ištrinti save kaip autorę?
Man filmas irgi disonavo. Ilgai abejojau, ar jį verta rodyti. Paskutinę minutę nusprendžiau, kad tegu būna, nes jis nuleidžia garą. Tas filmas iš tikrųjų labai keistas. Tai mano pirmosios dailės mokytojos režisūros kursų diplominis darbas. Man tas vaidmuo nurodo į vaidmenis, kuriuos visi atliekame. Netgi tėvų ir vaikų vaidmenys mums „nukrenta“. Mes nepasirenkame vieni kitų, o tiesiog esame. Todėl filmą pavadinau „Vaidmuo“.
Ar tebeplanuoji publikuoti laiškus atskira knyga? Kur link tave veda ši istorija?
Tebeplanuoju. Netgi ketinau tai padaryti šiai parodai, bet, radusi dizainerę, nusprendžiau neskubėti, nes darbo labai daug. Todėl liko tik įrišta laiškų knyga, iki galo nepadaryta. O kur mane nuves siuvėjos istorija, bijau net prognozuoti. Bandau sekti personažų likimus – kur, kas, ką veikia. Ir nenusprendžiu, ar galiu atsirasti tų žmonių gyvenime. Vardai ir pavardės, aišku, pakeisti. Istorija prasitęs. Tęsinį turi netgi tėvuko istorija. Mane sukrėtė tai, kad mažas kūno gabaliukas yra padėtas į tam tikrą eksponatų archyvą (tai perskaičiau skrodimo ataskaitoje). Bandžiau išsiaiškinti, ar įmanoma rasti tą gabalėlį. Kalbėjausi su medicinos teisininku – jis paragino pamiršti, nes visa tai daroma anonimiškai, be pavardės ir vardo. Man pasidarė įdomi paieška kaip procesas, medicinos etikos klausimai, sau netikėtai susidomėjau medicinos filosofija.
Ir pabaigai – kodėl tu viską kaupi? Ar tau įdomūs kitų žmonių gyvenimai, ar patys daiktai?
Aišku, įdomūs daiktai. Bet įdomu ir tai, kas slepiasi už daiktų, kaip jie gali ką nors atskleisti. Pavyzdžiui, galvojau rodyti ne pačius laikraščio gumulėlius iš mamos batų, o tik fotografijas – uždengti, paslėpti. Bet supratau, kad nuo savęs nepabėgsi. Rodydama tik atvaizdus, galbūt jausčiau mažiau įtampos, būtų saugiau. Bet fotografija taptų tik paveikslėliu, paminklėliu.
O dėl daiktų – taip, esu kaupikė. Galvoju, kad iš jų pavyks sukonstruoti fiktyvius gyvenimus. Pirmame siuvėjos kambaryje tai ir bandžiau padaryti: ten yra tarpusavyje susijusių skirtingų žmonių daiktų – iš laikraščių iškirpti lekalai priklausė kitai siuvėjai, šalia jų buvo sukauptos kompozitorių nekrologų iškarpos. Parodą kūriau kaip konstruktorių: iš daiktų erdvėje dėliojau vieną gyvenimą. Tai savotiškas asambliažas. Nors etnografijos irgi vengiau – prisipirktų siuvimo knygų atsisakiau: argi reikia rodyti buitį, norint apie žmogų papasakoti?
Turiu prikaupusi užrašų knygelių. Nuo meteorologinių duomenų fiksavimo iki telefonų numerių. Turiu daug nuotraukų... Ką su visu tuo darysiu? Sunku pasakyti. Turiu mašinėle atspausdintą laišką, 1956 m. rašytą į Kremlių Vorošilovui. Norėjau išsiaiškinti, kas tam žmogui nutiko. Jis buvo armonikininkas, todėl pradėjau pirkti žmonių su armonika nuotraukas. Bet kuris gali būti tas mano ieškomas. Domina mažo žmogelio istorija politinėje mėsmalėje.
Tu visą laiką tarsi naikini savo autorystę. Tau taip neatrodo? Slapstaisi už kitų žmonių istorijų.
Taip, nuo seno turiu tokį bruožą. Nežinau, ar tai slapstymasis. Kadaise labai patiko tapyba, piešimas, mėgstu filmuoti. Bet labiau domina svetima medžiaga – man regis, tai autentiškesnis daiktas. Ne sukurtas, o žmonių išgyventas. Negalėčiau pasakyti, kad aš kūrėja. Be sukūrimo istorijos. Gal sudėdama tuos daiktus į krūvą sukuriu tik kontekstą, naują prasmę. Kuo toliau, tuo labiau man norisi parodyti daiktus. Bet visą laiką ką nors darau. Daugiau filmuoju, ir ne taip asmeniškai. Po melioracijos griovius bastausi ir stebiu, kaip bebrai keičia aplinką. Fotografuoju, filmuoju – kažką darysiu.
O asmeninis archyvas – toks dalykas. Neįsivaizduoju, kaip mano tėvai į visa tai žiūrėtų. Bet jeigu būčiau tikra, kad jiems tai nepatiktų ar dėl to skaudėtų – tikrai nedaryčiau. Visada gerai supratome vieni kitus: jie gerbė mano veiklą. Mama vis sakydavo: „Nelabai suprantu, ką tu čia darai, bet jaučiu, kad gražu.“ Man tai ir buvo padrąsinimas darant šią parodą – kad viskas gerai.
