Metų pradžioje paskelbta, kad Bernardinų bažnyčios chorui „Langas“ skirtas apdovanojimas „Aukso paukštė“ nominacijoje „Ryškiausios Lietuvos žvaigždės“. Ši žinia beveik sutapo su kita choro švente – rudenį bus paminėtas choro įkūrimo 25-metis. Ta proga choro vadovę Ritą Kraucevičiūtę kalbina Rita Markulienė.
Kas inspiravo choro susikūrimą 1990 metais?
Tuo metu tiesiog „skilo“ Vilniaus dailės akademijos choras, kuriame dirbau chormeistere. Buvo ruduo, mokslo metų pradžia, ir tuometinis Vilniaus dailės akademijos rektorius pareiškė, kad choro stovyklos šiais metais nebus. Maniau, kad stovykla reikalinga, ji duodavo kūrybinį impulsą visiems metams, labiausiai motyvuodavo studentus ateiti į chorą. Taigi aš nepaklusau ir surengiau ją. Be to, mano ir vadovo koncepcijos išsiskyrė ir man teko pasitraukti. Dalis choristų, kuriems patiko mano muzikinis skonis ir požiūris į darbą, iškeliavo su manimi ieškoti laimės. Pirmiausiai pasisiūlėme būti Dailininkų sąjungos choru, gavome mažytę salę repeticijoms. Kartą mūsų paprašė padainuoti parodos atidaryme Parodų rūmuose (dabar Šiuolaikinio meno centras), tuo metu jo direktorius buvo Arūnas Kynas. Mūsų dainavimas visiems patiko, ir Kynas pakvietė mus pasirodyti dažniau, o aš paklausiau, gal galėtume tapti Parodų rūmų choru.
Tada choras dar neturėjo pavadinimo?
Dar ne, tiesiog vadinomės „Dailininkų choru“. Parodų rūmuose buvo nemaža salė, mes ten repetavome, atsimenu, surengėme koncertą, giedojome Franzo Schuberto Mišias G-dur, Konstancijos Brundzaitės miniatiūras, Broniaus Kutavičiaus „Kaimo kapinaites“ – rimtą įdomių kūrinių programą, ji visiems patiko. Per tą koncertą mus išgirdo Saulius Pilinkus, sako, ateikite pas mus į „Lango“ galeriją. Tuo metu „Langas“ buvo bene vienintelė privati dailės galerija. Atrodo, visi norėjo mus priglobti, bet neįvertino, kad chorui reikia ypatingų sąlygų – patalpų, finansų ir t.t. „Lango“ galerijoje išbuvome gana ilgai, parengėme įdomių koncertų, dalyvavome dailininkų performansuose. Tuo metu įvyko ir pirmoji choro kelionė į Prancūziją, Nansi muzikos festivalį. Tas pavadinimas – „Langas“ – mums ir prilipo: žodis skambus, užsienyje visi ištaria, jo reikšmė simboliška: per langą patenka šviesa, jis yra tarsi kelias į laisvę.
Beje, dar 1988-aisiais buvau subūrusi negausų chorelį Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Kadangi visą laiką maniau, jog chorinės muzikos šaknys yra bažnytinė muzika, geriausia vieta chorui laikiau bažnyčią. Iš pradžių Šv. Mikalojaus chore giedojo tik moterys, paskui prisijungė ir vyrukai, tarp jų ir Modestas Pitrėnas. 1992-aisiais dalį Dailės akademijos choro ir Šv. Mikalojaus chorą sujungiau, taip ir atsirado „Langas“.
Bet jūsų klajonės vis tęsėsi?
Paskui kurį laiką repetavome vadinamoje Subačiaus ligoninėje, buvo žiema, susirinkdavome visi patamsy ant to kalno, labai romantiška... Vėliau trumpai prisiglaudėme Mokslų akademijoje, bet jie turėjo savo chorą, buvo sudėtinga derinti repeticijų laiką. Kai VDA rektoriumi tapo Arvydas Šaltenis, labai mėgęs mūsų chorą, jis pasiūlė sugrįžti ir repetuoti Dailės akademijoje.
Mano asmeninis gyvenimas irgi įsiterpė į mūsų choro veiklos planus. Augindama ką tik gimusį sūnelį Silvestrą, su mama pradėjau klausytis „Mažosios studijos“, ir kartą išgirdau, kad atšventinta Bernardinų bažnyčia. Buvo 1994-ieji, pamenu, tada pagalvojau, kaip būtų gerai mums ten surasti savo vietą. Bet nedrįsau, nes nebuvau tikra, ar choristai norės giedoti bažnytiniame chore. Viename pokalbyje su chorvedžiu Romu Gražiniu, restauratoriumi Petru Kanevičiumi ir vargonininku Baliu Vaitkumi sužinojau, jog tėvas Benediktas Jurčys, pirmasis Bernardinų rektorius, pažįstamų muzikantų paprašė padėti išjudinti kultūrinę veiklą bažnyčioje. Taigi jie man pasiūlė su choro giesmėmis prisidėti prie bažnyčios atstatymo. Palaikiau tai ženklu. Nebuvau tikra, ar pavyks, bet jei jau pakvietė, sutikau. Ir chorą įkalbėjau.
Kas choristams yra religija, ar jie tai sieja su muzika?
Kai kurie sieja, kiti dar pakeliui. Dalis choristų labai rimtai „atsivertė“, dalyvauja parapijos veikloje, vyksta į rekolekcijas, stovyklas, gilinasi į tikėjimo tiesas, įtraukia ir savo šeimos narius, ir tiems choristams, manau, giedojimas jau įgavo visai kitą prasmę. Kitus galbūt traukia repertuaras, aplinka, žmonės. Man atrodo, kad tikintys ir ieškantys yra kur kas įdomesni, linksmesni ir įvairesni žmonės. Jie nenustygsta vietoje, moka neteisti, atleisti, priimti visus tokius, kokie yra. Nemažai choristų tiesiog išėjo, gal jiems pasirodė per sunku, gal vargino giedojimas mišiose, gal pasigedo daugiau pasaulietinių kūrinių.
O kaip chorą priėmė broliai pranciškonai? Ar džiaugėsi, kad mišiose giedama?
Mūsų mylimi broliai pademonstravo didelę kantrybę ir išmintingai mus vedė link tikėjimo. Iš pradžių susilaukdavome priekaištų, kad per mišias „koncertuojame“. Iš tiesų taip ir buvo. O broliai norėjo, kad choras melstųsi, labiau prisitaikytų prie liturgijos. Be to, po II Vatikano susirinkimo, kuriame nutarta liturgijoje leisti vietoje lotynų kalbos vartoti nacionalinę, buvo pageidaujama giedoti lietuviškai, kad galėtų prisijungti visa bendruomenė. Bet persiorientuoti nėra taip lengva. Net ir, tarkime, Juozas Naujalis religines giesmes kūrė lotyniškais tekstais. Neradusi tinkamų kūrinių, pati sukūriau mišias lietuvių kalba. O kai popiežiumi buvo išrinktas Josephas Ratzingeris, jis pasakė, kad reikia giedoti lotyniškai... Bet tos mano mišios prigijo, jos trumpos, nestabdo liturgijos, ir mūsų mylimas kunigas Julius Sasnauskas pagaliau liko patenkintas, nebesako, kad giesmės per ilgos. Iš tiesų broliai mus palankiai vertina ir kantriai dvasiškai augina.
Kaip formuojate repertuarą?
Kadangi esame bažnytinis choras, repertuarą diktuoja liturginiai metai. Stengiuosi, kad pasirinktas kūrinys būtų tinkamas ne tik koncertams, bet ir liturgijai. Nors turime ir koncertinių. Pavyzdžiui, Dainų šventės repertuaro beveik niekur negalime pritaikyti, nebent koncertuose lietuvių bendruomenėms Pietų Amerikoje (buvome ten net kelis kartus) ar pasaulietiniuose festivaliuose. Pagrindinis repertuaro atrankos kriterijus – meninė vertė. Ieškau kūrinių, kurie labai patiktų, dėl kurių būtų verta pasistengti. Žinoma, kartais tenka orientuotis ir į platesnės publikos skonį.
Ar chorine kultūra Lietuvoje vis dar galime didžiuotis?
Jei kalbėtumėm apie mėgėjų chorus, Lietuvoje jie yra aukšto lygio. Bet tai, turiu pripažinti, likusi inercija iš anksčiau. Pamenu, dar sovietmečiu chorų buvo kiekvienoje gamykloje, kiekvienoje aukštojoje mokykloje, kiekvienuose kultūros namuose, bent kiek didesniame kaime, vidurinėje mokykloje. Ir vadovams buvo mokami nemenki atlyginimai. Gaila, bet daug tų chorų išnyko.
Bet susikūrė nemažai naujų?
Taip, tarp jų ir „Langas“. Nors iš pradžių neturėjome vietos ir sąlygų, dirbau iš idėjos, ilgametė mūsų chormeisterė Eglė Ignatavičienė irgi ilgai dirbo negaudama atlygio.
Jei palygintumėm su Estija ar Latvija, ten chorinė veikla sutvarkyta įstatymiškai, chorų dirigentai –mėgėjų chorų, ne profesionalų – gauna atlyginimus iš savivaldybių. Lietuvoje tokie chorai turi patys išsilaikyti. Mūsų chorų ir kitų žanrų saviveiklinių kolektyvų išlikimu labiausiai rūpinasi tik Lietuvos liaudies kultūros centras. Manau, Kultūros ministerija per mažai skiria tam dėmesio. Deja, daug chorvedžių baigia Muzikos ir teatro akademiją, tačiau nedirba pagal profesiją, nes nesusikuria sau darbo vietų, o laisvų beveik nėra. Juk rimtoji, vertinga muzika negali konkuruoti su popmuzika, visokiais šou ir pati save išlaikyti. Aukštajam menui reikia mecenatų arba valstybės paramos. Gaila, bet nedaugelis tai supranta. Jei ne entuziazmas ir pasiaukojimas, saviveiklinių chorų apskritai nebūtų, nebent tik universitetuose. O juk tai pats pigiausias būdas puoselėti šalies kultūrą ir tradicijas, įtraukiant vaikus, jaunimą ir kitus įvairaus amžiaus žmones. Prisiminkite mūsų dainų šventes – dešimtys tūkstančių dalyvių! Užsieniečiams tai kelia nuostabą ir atrodo neįtikėtina. Aš labai džiaugiuosi, kad į chorą „Langas“ ateina žmonės iš parapijos, noriu, kad jų susirinktų kuo daugiau. Mes visada kviečiame visus, kurie ieško, klausia, nori išmokti, renkasi nemarią ir didingą klasikinę muziką, geriausius šiuolaikinės muzikos pavyzdžius, nori sužinoti, pamatyti ir suprasti.
„Langas“ šiais metais apdovanotas „Aukso paukšte“ nominacijoje „Ryškiausios Lietuvos žvaigždės“. Kaip Jūs manote, už ką tas apdovanojimas?
Liaudies kultūros centro įsteigta „Aukso paukštė“ – rimtas apdovanojimas, ir bet kam jis neteikiamas, chorai turi pagrįsti, įrodyti, kad yra verti. Mes į tą apdovanojimą nepretendavome. Bet mus pastebėjo, turbūt dėl to, kad tolygiai ir pastoviai dirbame, nuolat dalyvaujame dainų šventėse, gerai pasirodome peržiūrose, stengiamės išlaikyti aukštą meninį lygį. Mes niekada nelaimėjome Grand Prix, bet visada esame tarp geriausių chorų, beje, labai dažnai antri. Turbūt dauguma bažnytinių chorų apsiriboja vien giedojimu per šv. Mišias, nors tai irgi nelengvas uždavinys – skirtingos giesmės per adventą, Kalėdas, gavėnią, Velykas, Sekmines. O jeigu tenka dar parengti dainų šventės repertuarą (daugybė chorų metų metus tik joms ir ruošiasi), dar koncertuoti, dalyvauti konkursuose ir festivaliuose? Tai didelis darbas. Manyčiau, kad už tą pastovumą, Lietuvos chorinės kultūros ir bažnytinio giedojimo tradicijų puoselėjimą mus ir apdovanojo. Ne kiekvienas mėgėjų choras imasi tokių kūrinių kaip Gioacchino Rossini „Petite Messe Solennelle“, Johanno Sebastiano Bacho „Magnificat“, Wolfgango Amadeus Mozarto „Karūnavimo mišios“, Algirdo Martinaičio „Saulės giesmė“. Įsikūrę Bernardinuose galėjome bendradarbiauti su Algirdu Martinaičiu. Galbūt Bernardinų bažnyčios dvasia paskatino jį sukurti tokius didingus kūrinius kaip „Saulės giesmė“, „Pieta“, „Dievo garbinimas“ ir kitus, įkvėptus nuostabių Šv. Pranciškaus Asyžiečio maldų tekstų.
Ar jūs džiaugiatės savo veikla?
Mano profesija yra labai sunki, bet ir labai įdomi, kūrybinga, ir aš džiaugiuosi, kad ją pasirinkau. Nors tai rizikinga: nesi garantuotas dėl ateities, kartais pervargsti, pats sau prisikrauni darbų, arba imiesi projekto, kuris pareikalauja daugiau jėgų ir laiko, negu turi... pavyzdžiui, kai per mėnesį turėjome parengti tokį kūrinį kaip Onutės Narbutaitės Vėlinių giedojimas „Lapides, flores, nomina et sidera“ („Akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai“) – tąkart septyni chorai vienu metu giedojo tą patį kūrinį skirtingose bažnyčiose. Kita vertus, gauni didelę kūrybinę laisvę, o ji atperka nesaugumą ir garantijų stoką. Be to, didelis džiaugsmas kažko išmokyti tiek daug žmonių, padėti jiems prisiliesti prie amžinųjų muzikos vertybių. Esu laiminga, kad pasirinkau šią profesiją ir kad man pavyko kai ką nuveikti.
Kiti metai jubiliejiniai – „Langui“ sukanka 25-eri. Kokie choro planai?
Šiuo metu su choro taryba kaip tik svarstome, kaip gražiau juos paminėti. Vienuolyno gvardijonas kunigas Arūnas Peškaitis pasiūlė, kad tradiciniai koncertai – kalėdinis ir kitų metų velykinis – būtų skirti mūsų jubiliejui. Beje, mano su tėvu Benediktu įkurta Giedojimo mokykla taip pat pažymi sukaktį – 20-metį. Bandysime sumanymus įgyvendinti.
Ačiū už pokalbį.
„Aukso paukštės“ apdovanojimai meno kolektyvams teikiami už aktyvią pastarųjų metų veiklą: naujų programų parengimą, koncertus, dalyvavimą svarbiausiuose šalies renginiuose, konkursuose pelnytus prizus, renginių, konkursų, seminarų inicijavimą. Laureatus renka kiekvieno žanro kolektyvams vertinti sudaryta kompetentinga komisija.
Chorų kategorijoje nominaciją „Tarptautinio spindesio žvaigždė“ pelnė Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ ir jo vadovas Remigijus Adomaitis, „Ryškiausia Lietuvos žvaigžde“ tapo Vilniaus Bernardinų bažnyčios mišrus choras „Langas“ ir jo vadovė Rita Kraucevičiūtė, o nominacija „Naujai suspindusi žvaigždė“ skirta Vilniaus miesto moterų chorui „Viva“ ir jo vadovėms Vilijai Mažintaitei bei Valerijai Skapienei. Chorams nominacijos bus teikiamos Vilniaus rotušėje kovo 28 d. 16 val.
