7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Močiutė, Stepas arba kokios žaidimo taisyklės

Žaliojo tilto skulptūrų klausimu

 

Ugnė Makauskaitė
Nr. 18 (1124), 2015-05-08
Dailė
Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas, „Pramonė ir statyba“. 1952 m.
Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas, „Pramonė ir statyba“. 1952 m.

Noriu pašnekėti apie tai, ko nekenčiu. Nuomonių apie jau sukurtą arba šiandien kuriamą paveldą viešose erdvėse yra daug. Ir vien iš pagarbos toms nuomonėms, šios temos sąmoningai stengiausi vengti. Tačiau mano gyvenime atsirado dvi problemos. Pirmoji – mano močiutė, besilankanti parodose ir aktyviai besistengianti domėtis meno gyvenimu, kaskart diskutuojant XX amžiaus t.y. sovietmečio paveldo klausimu, išsako savo nuomonę labai atsargiai. Turiu omeny ne ką kita, bet skulptūras ant Žaliojo tilto. Tokia jos reakcija man sukėlė įtarumą. Antroji problema – Stepas, nepraleidžiantis progos pasijuokti iš „vamzdžio“ ir teigiantis, jog tai ne menas (suprask, ne tik jo bendrakursiai fizikai, bet ir visi kiti „normalūs“ žmonės taip mano). Tad nešdama sunkų dailėtyros kryžių, noriu visa tai aptarti.  

 

 

1952 m. Žaliąjį tiltą papuošė keturios skulptūros, kurtos žinomų architektų: Juozo Mikėno ir Juozo Kėdainio, Broniaus Pundziaus, Bernardo Bučo ir Petro Vaivados, Napoleono Petrulio ir Broniaus Vyšniausko. Šį paveldą ne tik galima laikyti nepatogiu, bet ir aktyviai veikiančiu dabartį. Būtent tai ir supriešina skirtingai suvokiančius sovietinį palikimą. Taip, toks paveldas yra okupacinio režimo liudininkas. Taip, toks paveldas laikytinas propagandiniu. Ir taip, jis netgi laikomas sovietmečio sąlygotu bendrininku. Apie ką dar kalbėti? Kaip jau įtariate, aš laikau savo svarųjį bet.

 

Ne paslaptis, jog Lietuvos urbanistinėje aplinkoje dominuoja būtent sovietinis palikimas. Nepulsiu aiškinti, ką ir kiek dar reikėtų panaikinti laikantis nusistatymo „prieš sovietinį palikimą“ ir pašalinus skulptūras nuo tilto (nors, tiesą sakant, kilo toks noras), tačiau priminsiu: kultūros užduotis nebėra formuoti politinius įvaizdžius. Čia kyla pirmasis paradoksas – žmonės, labiausiai norintys, jog šios skulptūros būtų panaikintos, argumentuodami vadovaujasi sovietmečio įdiegtu mąstymu. Dėl šios priežasties skulptūros vertinamos ne istoriniame, o atminties kontekste. Suprantu, jog norėtųsi turėti tokią istoriją, kokios norėtųsi, o ne tokią, kokia ji yra, tačiau tikiu, jog negalima rinktis to, kas mus slepia.

 

Nevienareikšmišką skulptūrų vertinimą lemia ir skirtinga istorinė atmintis. Manojoje – važiavimas po paskutinės, Lietuvos okupacinės istorijos pamokos namo per Kauno Aleksoto tiltą. Žvilgsnis į viršų: didelės kolonos, puoštos sovietinėmis dekoracijomis (ką tik sužinojau, ką jos reiškia, reikia prisiminti kontroliniam). Pamenu, jog žiūrėdama į tas milžiniškas kolonas tada pagalvojau, jog tokia mažytė šalelė nugalėjo tokį dydį. Didžiavausi. O šiandien jos nuimtos. Nuoširdžiai linkiu per Aleksoto tiltą nevažiuoti.

 

Tad leidžiu sau sakyti, jog  Žaliojo tilto skulptūros nėra paminklai. Tai – edukaciniai, švietėjiški objektai (išskyrus tai – antrasis paradoksas, – jog kelia fizinę grėsmę žmogaus gyvybei). Galiausiai norėčiau pri(si)minti, kad meno kūriniui vertę suteikia žmogus. Vertintojai visais laikais buvo nacionalinis elitas ir tradicinės kultūros dauguma. Deja, čia ir slypi trečiasis, apmaudžiausias paradoksas: nepaisoma pakitusio žvilgsnio ir diskurso. Juk jei mėgsti žaisti „klases“, dar visai nereiškia, kad akmenėlį mėtysi ir į „monopolio“ laukelius.

 

Ir niekad nežaisi „klasių“ su kitokia langelių išdėliojimo schema. O gal? Vienaip ar kitaip, šiuolaikinis menas mėgsta žiūrovui siūlyti kitas taisykles. Štai ne per toliausiai nuo skulptūrų stovintis vamzdis – tiek fiziniu, tiek laiko požiūriu – skelbte skelbia šiuolaikinio meno tiesą, jog forma nėra turinys. Ir, laikui bėgant, kūrinio kalba keičiasi, tad pykti, kad nerandame jame to, ko ieškome, ko būti ir negali, neverta. Nepatenkintas žiūrovas pasakys, jog jei kūrinys iškart nesuvirpina širdies, jis nevertas dėmesio. Ir dar pridurs, kad menas yra malonumas, turintis pagauti atėjusį pasižiūrėti, nes kitaip jis piktina ir yra netgi nevertas meno kūrinio pavadinimo. Bet. Dabartinis menas nesiekia suteikti pasigėrėjimo jausmo, jis provokuoja, skatina mąstyti bei interpretuoti. Ko gero, didesnio profesinio džiaugsmo nei 2009 metais, kai buvo pastatyta „Krantinės arka“, nebuvau jutusi – minios minios žmonių šneka apie meną! Nesvarbu, jog jie pyko. Bent dalis tų žmonių tikrai linko į diskusiją. Bent dalelė išgirdo ir dar vieną šiuolaikinio meno tiesą, kuri yra visiškai gyvenimiška: ko gero, dažnas iš mūsų yra ir savo kailiu patyręs, jog keisti senus įpročius yra beprotiškai sunku. O mes esame pratę, kad pagrindinės meno funkcijos yra saugoti atmintį ir dekoratyvinė, nors dabar menas kreipiasi į intelektą. Tikrai nepulsiu aiškinti galimų šio kūrinio prasmių (mat tikiu, jog kiekvienas matantysis turi sukaupęs nemenką intelektinį bagažą interpretavimui), tačiau priminsiu kitą svarbų žaidimo komponentą – tikrovę.

 

Žaidimas, kaip ir kūrinys, nėra tikrovė, nors joje dalyvauja. Tad kūrinį traktuoti kaip seną-vamzį-iš-rūsio yra neteisinga. Kita vertus, jį prilyginti kitiems to tipo žaidimams, kaip Pompidu pastatui ar Duchamp’o pisuarui, jau atrodytų teisingiau. Tačiau vėlgi – senus įpročius panaikinti sunku. Meno istorijoje tai truko šimtmečius (ne veltui sakoma, jog menininkai įvertinami tik po mirties), juk kažkada net Renesansas, vadinamasis „aukso amžius“, amžininkų buvo laikomas išsišokėlišku. Puiki meno suvokimo treniruotė galėtų būti žvilgsnis į medžiagiškumą. Štai, įsivaizduokite, jei arka būtų marmurinė, arba granitinė...

 

Kiekvienas turi savo mėgstamą žaidimą, kiekvienas – savo mėgstamą meno rūšį, stilių, autorių ar kūrinį. Ir greičiausiai nieko nenustebinsiu sakydama, jog dažniausiai žmogus renkasi tai, ką supranta. Bet sutikite, visad smagu žaisti naują žaidimą. Žaisti, išmokus naujo žaidimo taisykles.

 

Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas, „Pramonė ir statyba“. 1952 m.
Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas, „Pramonė ir statyba“. 1952 m.