7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pasakos apie žiaurų pasaulį

68-ojo Kanų kino festivalio laureatai

„7md“ inf.
Nr. 21 (1127), 2015-05-29
Kinas
„Dipanas“
„Dipanas“
Praėjusio sekmadienio rytą buvo galima išgirsti daug prognozių, kas taps „Auksinės palmės šakelės“ savininku. Filmų pavadinimai daugmaž sutapo, tačiau abejoju, ar kas tikėjo, kad svarbiausią Kanų apdovanojimą gaus Jacques’o Audiard’o socialinė drama „Dipanas“ („Dheepan“). Pasak Tadeuszo Sobolewskio („Gazeta Wyborcza“), „Auksinė palmės šakelė“ pateko į geras, bet ne į geriausias rankas. Jis mano, kad žiuri verdiktas – Coenų pralaimėjimas, atrodo, kad filmai apdovanoti atsitiktinai. Iškart po apdovanojimų surengtoje spaudos konferencijoje vienas iš brolių Coenų pareiškė, kad žiuri šįkart buvo ne kino kritikai, o menininkai. Tačiau jų sprendimas vis dėlto vertinamas kritiškai, nors prancūzų žiniasklaida garsiai kalba apie savo šalies kino triumfą. Tai gal ir nestebina, nes konkurse buvo parodyti net penki prancūziški filmai.
 
Tačiau dienraščio „Liberation“ kino kritikai pirmadienį paskelbė kolektyvinį tekstą, kuriame piktinosi apdovanojimais ir įtarė, kad žiuri sprendimą paveikė festivalio prezidentas Pierre’as Lescure’as bei filmų atrankos vadovas Thierry Fremaux. Likus dviem dienoms iki festivalio pabaigos „Liberation“ kritikas Didier Peronas paskelbė, kad laimėti turi Taivano režisierius Hou Hsiao-Hsienas, konkurse parodęs „Žudikę“. Kritikas teigė: „Jei filmas negaus „Auksinės palmės šakelės“, ateisime su kardais ir fakelais, o žiuri teks ieškoti atsarginio išėjimo.“
 
„Dipanas“ pasakoja apie imigrantus, kurie į Paryžių atvyko iš Šri Lankos po to, kai buvo sutriuškinti tamilų partizanai. Vyras ir moteris apsimeta sutuoktiniais, kartu su jais gyvenanti devynerių metų mergaitė taip pat nėra jų vaikas. Pasak Sobolewskio, filmo privalumas tas, kad Audiard’as ištikimas savo herojų požiūriui: „Jis neturi išankstinės išvados. Režisierius seka iš paskos tikrovei, kuri kartais išganingai chaotiška. Tai geras filmas, bet jis neliks kino istorijoje.“
Vadimo Rutkovskio („Snob.“) nuomone, Audiard’o stiprybė, o kartu ir silpnybė yra ta, kad jis – puikus paradoksalių istorijų pasakotojas, nepaliekantis jokių „baltų dėmių“, nuo jo filmų neįmanoma atsiplėšti, bet ir žiūrėti dar kartą nekyla noras. Kritikui „Dipanas“ – beveik parabolė apie totalinį karą ir tapatybę. Dipano gyvenime viskas netikra – ir pasas, ir šeima, tačiau netikras ir taikus gyvenimas, kurį Dipanas bando susikurti Paryžiaus priemiestyje.
 
Holokaustas kitaip
Stipriausias Kanų filmas Sobolewskiui – vengrų debiutanto László Nemeso „Saulo sūnus“ („Le Fils du Saul“), apdovanotas antru pagal svarbą festivalio Didžiuoju prizu: „Vengras sukūrė filmą apie Aušvicą savo kartai. Kaip „priartėti“ prie dujų kamerų ir krematoriumų? Kaip tai „išgyventi“ žiūrovui? Ar tie, kurie ten dirbo, žmogiškai „išgyveno“ dalykus, kuriuose dalyvavo?“
 
Filmo herojus yra vengrų žydas Saulas Auslanderis, Aušvico-Birkenau konclageryje patekęs į „zonderkomandą“, kuri degino mirusiųjų dujų kamerose kūnus. Filme rodomos 48 jo gyvenimo valandos. Apie šiuos žmones ilgai nebuvo kalbama, bijantis, kad jie bus pripažinti nusikaltėlių bendrininkais. Tačiau šie žmonės suprato, kad žino tamsias paslaptis, todėl jų laukia mirtis.
Pasak Sobolewskio, „žiūrovui taip pat leidžiama sužinoti paslaptį. Saulas yra ne veikėjas, o tik mediumas, pasyviai atliekantis savo darbą siaubingoje tamsoje, grūstyje, skubėdamas. Žmogiškumo nebėra. Iš ekrano beveik nedingsta Saulo veidas, galime išmokti jį atmintinai, bet neprasibrausime į vidų. Taip pat viską, kas vyksta aplink, stebime fragmentiškai, neryškiai, fone, nors esame priešais geležines neva dušo duris.“
 
Sobolewskis prisipažįsta: „Pirmoje filmo pusėje – ir tik tada įvyksta tai, ko niekad anksčiau nepatyriau filmuose apie Holokaustą: išjungiu išgyvenimą, nuleidžiu galvą. Turiu tapti pasyvus, nežmogiškas. Ir po akimirkos jau žinau, kas tai. Nejaučiau nieko. Tačiau režisierius, pasiekdamas tą „neįmanomą“ dalyvavimo jausmą, vis dėlto patenka į meninius spąstus. Viskas, kas vyks vėliau, bus tik vaidybinė fikcija, koncepcija, bandymas „gelbėti žmogiškumą“, kuriame, keista, negaliu nei dalyvauti, nei juo patikėti.“
 
Įdomu, kad „Liberation“ kritikui Didier Peronui filmas sužadino prisiminimus apie Elemo Klimovo karinę dramą „Eik ir žiūrėk“. Jam „Saulo sūnus“ pasirodė tiesiog kičas, jo manymu, filmas bus minimas tik todėl, kad pateko į Kanų konkursą.
 
Tarp lavonų dujų kameroje Saulas randa dar kvėpuojantį berniuką ir vadina jį savo sūnumi. Jis neišgelbės berniuko gyvybės, bet norės išsaugoti jo kūną, užuot jį sudeginęs, norės palaidoti su malda, dalyvaujant rabinui.

Režisierius spaudos konferencijoje sakė matęs daugybę filmų apie Holokaustą, istorijų apie žmonių tragedijas, tačiau jis norėjęs apie nacių siaubą papasakoti kitaip: „Susikaupti į veikėją pačiame pragaro viduryje. Pragaro, kurį matome tik fragmentiškai, kaip ir tie žmonės, kurie jam pasmerkti.“
 
Kerinti „Žudikė“
Didžiausių liaupsių sulaukusios „Žudikės“ autorius, vienas Taivano Naujosios bangos kūrėjų Hou Hsiao-Hsienas turėjo tenkintis prizu už geriausią režisūrą. Filmo herojė yra mergina, kuri užaugo vienuolyne ir nuo mažens buvo mokoma žudyti išdavikus. Filmo veiksmas nukelia į IX a. Tangų dinastijos laikus. Provincijos ima maištauti prieš imperatoriaus rūmus, kur klesti intrigos, o merginai tenka užduotis nužudyti išdaviką, kuris kadaise išdavė ir ją. Filmas buvo kuriamas ne vienus metus, dalis filmuota Mongolijoje.
 
Larisa Maliukova („Novaja gazeta“) atkreipia dėmesį, kad filmas „neįtikėtinu būdu susieja avangardą ir tradiciją: „sužaista“ pagal tradicinio žanro – kovų meno filmų „wuxia“ taisykles, „Žudikė“ išsaugojo tik Hous Hsiao-Hsienui būdingą hipnotizuojantį ritmą ir melancholiją. Bet svarbiausia (matyt, ši aplinkybė buvo svarbi ir broliams Coenams) – virtuoziška kino kalba: šviesos žaismas, ne tik kruopščiai apgalvotas, bet išradingas ir, sakyčiau, baletinis kameros judesys. Nepaisant apgaulingo žanro banalumo, filmas skirtas išprususiam žiūrovui, sugebančiam įvertinti jo meniškumą ir stiprią humanistinę ištarmę.“

Pawełas T. Felisas („Gazeta Wyborcza“) pasakoja paklausęs Guso Van Santo, kurį iš jaunų režisierių vertina labiausiai. Išgirdęs atsakymą: „Hou Hsiao-Hsieną“ pabandė paprieštarauti, kad režisieriui jau 68-eri. „Nesvarbu, – atkirto Van Santas. – Jis kuria filmus kaip jauni.“
Aktorių prizai
Prancūzų aktorius Vincent’as Lindonas, atsiimdamas prizą už geriausią vyro vaidmenį, džiaugėsi, kad tai pirmasis jo karjeroje apdovanojimas. Jis suvaidino bedarbį Stephane’o Brizé filme „Rinkos dėsnis“(„la Loi du marché“). Ne vienus metus gyvenęs iš bedarbio pašalpos penkiasdešimtmetis pagaliau įsidarbina apsaugininku prekybos centre ir tampa nužmogintu kapitalistinės sistemos elementu. Ne vienas kritikas pabrėžia, kad tai filmas apie darbą kaip apie naują vergystės formą, apie sistemą, kurioje nelieka vietos tiesioginiam darbuotojo ir darbdavio kontaktui. Rutkovskiui filmas pasirodė nuobodžiu brolių Dardenne’ų kino mėgdžiojimu.
 
Daug abejonių sukėlė žiuri sprendimas prizą už geriausią moters vaidmenį padalinti dviem aktorėms: Toddo Hayneso dramoje apie lesbinę meilę „Kerol“ („Carol“) suvaidinusiai Rooney Mara ir aktorės bei režisierės Maiwenn filme „Mano karalius“ („Mon Roi“) pagrindinį vaidmenį sukūrusiai Emmanuelle Bercot, kurios režisuotas filmas „Saugok galvą“ šiemet atidarė Kanus.
Emmanuelle Bercot herojė daug kalba ir nemoka slėpti savo jausmų. Ji – paprasta moteris, kuri negali atsistebėti, kodėl ja susidomėjo toks nepadoriai turtingas ir moterų dėmesio nestokojantis vyras. „Mano karalius“ iškart padalijo žiūrovus: vieniems tai – dramaturgiškai ir režisūriškai bejėgiškas reginys, kur isteriška vaidyba maskuoja filmo trūkumus, kiti pasakojime apie advokatės ir moterų numylėtinio santykius įžvelgė originalumą ir įdomią meilės istoriją.
 
Toddo Hayneso filmas visą festivalį buvo kritikų favoritas, o Mara partnerė Cate Blanchett atrodė realiausia kandidatė į geriausios aktorės prizą, todėl sprendimas apdovanoti tik vieną puikaus dueto dalį (Mara suvaidino iš pirmo žvilgsnio silpnesniąją poros dalį, kurią ir „lipdo“, kuriai primeta savo valią stipri Blanchett protagonistė Kerol) daug kam tiesiog nesuprantamas.
 
Noriu būti omaras
Žiuri prizu apdovanotas graikų režisieriaus Yorgoso Lanthimoso „Omaras“ („The Lobster“) – vienas labiausiai lauktų festivalio filmų. Tai siurrealistinė antiutopija ir kartu fantasmagoriška „Tvarkos visuomenės“, gyvenančios pagal griežtas taisykles, metafora. Šioje ateities visuomenėje žmonės, kurie nesusituokia, tiesiogine to žodžio prasme paverčiami gyvūnais. Tačiau galima pasirinkti, kuo būti. Dauguma nori pavirsti šunimis, o pagrindinis filmo veikėjas anketoje parašo, kad norėtų būti omaras – jam patinka jūra, be to, omaras yra mėlyno kraujo.
 
Julienas Gesteras („Liberation“) rašydamas apie filmą teigė, kad Thierry Frémaux buvo teisus, kai pristatydamas „Omarą“ apibūdino kaip „vieną iš tų filmų, kurių neįmanoma suprasti“. Režisierius filmavo Airijoje ir pakvietė daug tarptautinių žvaigždžių – Coliną Farrellą, Léa Seydoux, Rachel Weisz, Johną C. Reilly, Beną Whishaw...
 
Prizu už geriausią scenarijų apdovanotas kameriškas meksikiečių režisieriaus Michelio Franco filmas „Chronic“ buvo vienas šiųmetinių Kanų favoritų. Tai pasakojimas apie slaugytoją (Tim Roth), kurį šeimos samdo rūpintis ligoniais, atsidūrusiais prie mirties. Vyras prausia ligonius, glosto, maitina. Tai – net ne rutina, regis, pasinėręs į darbą filmo personažas bando tęsti savo asmenišką mūšį su mirtimi, mat jis ilgai slaugė savo mirštančią draugę. Kartu tai filmas apie artumą, solidarumą su kitu žmogumi, atsidūrusiu ties mirties slenksčiu.
 
Neįvertintas Sorrentino
Ko gero, didžiausiu Kanų pralaimėtoju šiemet jaučiasi Paolo Sorrentino, kurio filmas „Jaunystė“ nesulaukė nė vieno prizo. Sobolewskis savo tekstą apie filmą pavadino „Fellini su karvės varpeliu“. Kritikas neslepia, kad jį erzina pastangos paversti Sorrentino „naujuoju Fellini“.
 
„Jaunystėje“, kuri sumanyta kaip „Didžio grožio“ tęsinys, vaidina žvaigždės Michaelas Caine’as, Harvey Keitelis, Jane Fonda, Rachel Weisz. Filmo veiksmas nukelia į prabangų viešbutį, kuriame išgyvenantis kūrybinę krizę garsus režisierius (Harvey Keitel) rašo savo filmo-testamento scenarijų. Režisierius sulaukia netikėto smūgio: kadaise jo išgarsinta aktorė (Jane Fonda) atsisako vaidinti filme. Ji įsitikinusi, kad dabar svarbiausia yra televizija.
 
Sobolewskis negailestingas: „Sorrentino, priešingai nei „Amarcord“ autorius, neprisiliečia žemės, jis naudojasi vien tik klišėmis, kuria savo filmus iš kino, naudojasi svetimais šedevrais. Tai jis daro sumaniai, nors apie „Jaunystę“ galiu pasakyti tą patį, ką ir apie „Didį grožį“: protingai apdraustas superkičas.“
 
Parengė Ž. P.

 

„Dipanas“
„Dipanas“
„Saulo sūnus“
„Saulo sūnus“
„Žudikė“
„Žudikė“
„Mano karalius“
„Mano karalius“
„Omaras“
„Omaras“
„Chronic“
„Chronic“
„Rinkos dėsnis“
„Rinkos dėsnis“
„Jaunystė“
„Jaunystė“