7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vandenys ir stiklas

In memoriam Algirdas Dovydėnas (1944–2015)

Agnė Narušytė
Nr. 22 (1128), 2015-06-05
Dailė In memoriam
Algirdas Dovydėnas. L. Parulskio nuotr.
Algirdas Dovydėnas. L. Parulskio nuotr.
Sužinojusi, kad profesoriaus Algirdo Dovydėno niekada nebesutiksiu Vilniaus dailės akademijos koridoriuose, internete susiradau Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus dokumentinį filmą „Stiklo magija“ (1995). Mat, prieš rašant, dar reikėjo pasikalbėti – kad ir per švytinčią ekrano pertvarą. Kaip ir daugelio kasdien matomų žmonių, jo iš tikrųjų nepažinojau, nors Dovydėnas VDA dėstė nuo 1990 metų, nuo 2003 m. buvo Monumentaliosios dailės katedros vedėjas, o 2005–2011 m. – Vaizduojamosios ir taikomosios dailės fakulteto dekanas, nuo 1999 m. rengė tarptautinius vitražo simpoziumus „1 + 1“ (1 mokytojas + 1 studentas). Žinoma, paminėjus jo pavardę, atmintyje nesunkiai iškildavo veidas, papuoštas tankiais, į viršų užriestais antakiais. Sveikindavomės. Bet pasikalbėti trukdė su vitražu nesusiję mano reikalai.
 
Taigi belieka klausytis, ką jis kalba ekrane. Pasakoja apie kūrybos procesą – kaip, gavęs užsakymą vitražui, įsigilina į pastato funkciją, erdvės tektoniką, mėnesį kamuojasi ieškodamas sprendimo, o paskui lėtai mėgaujasi tobulindamas kūrinį. Bet, sako menininkas, šitaip būnant vienam, išsikrauna akumuliatoriai. Dovydėnui energijos šaltiniu tapo buriavimas. Bekraštis vandenynas, bangos, audra pakrauna – gera prarasti pusiausvyrą. Daugelis mėgsta tai įsivaizduoti, apie tai skaityti, bet mažai kas ryžtųsi kartu su grupele panašių plaukti per Atlantą. Dovydėnas tai padarė – 1989 m. su jachta „Dailė“ nuplaukė į Niujorką ir atgal. Plauki, likimas neša, ir supranti, „mažiukas koks esi iš tikrųjų, ant to burbulo po žvaigždėm, po galaktikom. O kai pamatai Amerikos krantą, taip gaila pasidaro...“
 
Paskui jau nebeįmanoma kitaip žiūrėti į jo sukurtus vitražus. Jie banguoja „stiklo ląstelių“ šuorais (kaip įvardijo Lolita Jablonskienė), tarsi jas neštų aistra, bet proto nukreipta į vaizdinį kaip tikslą – tik blykčioja spalvos it raibuliuojantis vanduo. Algirdo Dovydėno knygą parengusi Dalia Ramonienė tai pavadino „racionaliai subalansuota disimetrija“, stikle įšaldytos minties labirintu (VDA leidykla, 2013). Ja čia ir remiuosi. 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai baigęs studijas Dovydėnas pradėjo kurti savarankiškai, Lietuvos vitraže vyravo stambių skaldyto stiklo tūrių, sujungtų metalinėmis konstrukcijomis, estetika. Dovydėnas grįžo prie plono stiklo lakštų, kuriuose glazūromis minkštai išmodeliuojamos figūros, o sujungti švino juostelėmis jie sudaro monumentalų piešinį lange. Jo vitražuose dera griežta geometrija ir svaigūs ritmai, pro linijų brėžinį veržiasi gamtos daigai ir gilios, sodrios spalvos. Meno specialistas juose įžiūrės kultūrinius ir sakralinius simbolius, Stasio Ušinsko įtaką, ekspresionizmą, ryšį su architektūra. Bet kiekvienam į pastatą užėjusiam žmogui bus tiesiog gražu, ypač kai saulė įžiebs stiklo spalvas.
 
Dovydėnas visada stengėsi įsiklausyti į architektūrą. Štai 1975 m. įgyvendindamas vieną pirmųjų stambių užsakymų Druskininkų sanatorijos „Lietuva“ laiptinei, menininkas mąstė apie tai, kad vitražas bus matomas ne tik visas – spinduliuojantis (pasaulio) medis, bet ir kiekviename aukšte – vis kita dalis. Tad segmentai turėjo kažką pasakoti: apatinė medžio dalis dar skendi jūrose, tarp stiklo skaidulų plaukioja žuvys, o viršutinėje pažyra paukščiai. Vitražas prašosi aprašomas veiksmažodžiais, nes viskas čia juda – tarsi iš karštos šerdies ritmiškai pulsuodama sprogtų gyvybė, lėtai apačioje, bet vis intensyvėdama ir viršuje susitvenkdama į žydrais, žaliais, raudonais dryželiais tvinksintį geltoną žiedą. O tarp šių raibulių paliktose skaidraus stiklo properšose lipančiajam laiptais vis pasirodo pastatą supanti gamta.
 
Bet nepamirškime laiko – sanatorija vadinasi „Lietuva“, bet apie tikrąją Lietuvą kalbėti negalima, belieka palikti užuominą. Todėl geltonos, žalios ir raudonos spalvų derinys, pasivaidenantis „oriškai“ blyškioje stiklo plynėje, čia tikriausiai nėra atsitiktinis. Pavyzdžiui, Klaipėdos „Žaliojoje“ vaistinėje, kuriai vitražas kurtas 1979 m., to nėra. Čia stiklo ląstelės jau virto gyvatės žvynais, o spalvos – tamsios ir „gelmiškos“, primenančios miško tankmę ir dilgėlynus, nes kūną gydo nuodai, o jų naudą žino tik žiniuoniai, kurių mąstymas šiek tiek baugina. Galbūt vaistinės lankytojas ir neįsižiūrės į vitražo lapijoje besislapstančius skorpionus, bet, kaip sako Dovydėnas, „žmogus imlus spalvai, tai veikia pasąmonę“. O aš lenkiuosi menininkui, mokėjusiam taip įtaigiai sukurti kaskart kitą nuotaiką ir mintį, neprimetant skirtingiems pastatams vis to paties savęs.
 
Kurdamas vitražus Lietuvos pajūrio miestų pastatams Dovydėnas neria į savo stichiją – vandenis. Bet 1984 m. vitražas Komunalinio ūkio projektavimo instituto Klaipėdos skyriui dviprasmiškas. Tai „Miestas prie jūros“ – tarsi iš kosmoso matomas vokiškos architektūros senamiestis, lyg salelė vandenyne. Iš jo gelmių jau išdygęs industrinio amžiaus monstras, aplinkui skraido vakaro žara parausvintos žuvėdros. Tamsiai mėlynas bangas viršuje keičia blyškūs daugiabučių stačiakampiai – tarsi akyse prabėgtų miesto laikas. Šis įspūdingas vaizdinys vienų galėjo būti interpretuojamas kaip odė sovietinei „modernizacijai“, bet kitų – kaip jaukų žmogaus lizdą sugriovusio požeminio smūgio sukelta katastrofa, nes vitraže siautėja priešybės, dabartis visu svoriu užgriūva praeitį, žuvėdrų sparnus nudažydama cheminiais nuodais.
 
Tačiau į istoriją liks įrašytas kitas Dovydėno darbas – vitražai Rainių koplyčiai, už kuriuos jis 1994 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Juos menininkas kūrė tuomet, kai nuo darbo stalo bėgdavo kartu su kitais saugoti parlamento per Sausio 13-osios įvykius. Todėl istorinės žinios apie 1941 m. Rainiuose NKVD sušaudytus žmones ir paties menininko Orešnojėje, Krasnojarsko krašte, kartu su mama praleistos vaikystės prisiminimai (ištremtas 1948 m., grįžo 1956 m.) susipynė su dabartyje vykstančio karo patirtimi. Rezultatas tarsi priešingas – nuskaidrėjęs stiklas, kuriame gūra ledo kristalai, pjaustomi kraujo lašų ir Kristaus kančių vainiko spyglių.
 
Kurdamas vieną paskutinių darbų – vitražą Nidos Švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos bažnyčiai (2006–2008 m.) – Dovydėnas tradicinius kryžiaus kelio vaizdinius tik įspaudė į burbuliuotą bespalvį stiklą. Todėl langai atrodo aprasoję, ir tik pažiūrėjus iš arčiau išryškėja Kristaus kančių istorija, tarsi išvedžiota lange kaip senas prisiminimas. Atmintis čia panaši į vandenį – praplaukus laivui, kurį laiką matosi šliūžė, bet netrukus ji užsitrauks ir vėl vartysis bangos lyg nieko nebuvę. Nežinau, ar taip mąstė Dovydėnas – nebegaliu paklausti. Bet matau – šitaip jis pasiekė, kad vitražas praleistų gryną „dieviškąją šviesą“. Ir sugertų ją kaip vanduo. O pats menininkas jau laisvas, išplaukęs būriuoti per visatos vandenyną, ramus, kad iš šios būsenos nebeištrauks joks krantas.
 

 

Algirdas Dovydėnas. L. Parulskio nuotr.
Algirdas Dovydėnas. L. Parulskio nuotr.
Algirdas Dovydėnas, vitražas sanatorijai „Lietuva“ Druskininkuose, architektas Arūnas Paslaitis, fragmentas. 1976–1977 m.
Algirdas Dovydėnas, vitražas sanatorijai „Lietuva“ Druskininkuose, architektas Arūnas Paslaitis, fragmentas. 1976–1977 m.
Algirdas Dovydėnas, vitražas „Žaliajai“ vaistinei Klaipėdoje, architektas Zigmas Rutkauskas, fragmentas. 1979 m.
Algirdas Dovydėnas, vitražas „Žaliajai“ vaistinei Klaipėdoje, architektas Zigmas Rutkauskas, fragmentas. 1979 m.
Algirdas Dovydėnas, vitražas „Miestas prie jūros“ Komunalinio ūkio projektavimo instituto Klaipėdos skyriui (dab. UAB „Klaipėdos komprojektas“), architektas Žvaigždras Drėma, fragmentas. 1984 m.
Algirdas Dovydėnas, vitražas „Miestas prie jūros“ Komunalinio ūkio projektavimo instituto Klaipėdos skyriui (dab. UAB „Klaipėdos komprojektas“), architektas Žvaigždras Drėma, fragmentas. 1984 m.
Algirdas Dovydėnas, vitražas Rainių Kančios koplyčiai, Rainiai, Telšių r., architektas Algirdas Žebrauskas (pagal Jono Virako projektą) , fragmentas. 1991–1994 m.
Algirdas Dovydėnas, vitražas Rainių Kančios koplyčiai, Rainiai, Telšių r., architektas Algirdas Žebrauskas (pagal Jono Virako projektą) , fragmentas. 1991–1994 m.
Algirdas Dovydėnas, „Kryžiaus kelio stotys“, Švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos bažnyčia, Nida, architektai Ričardas Krištapavičius, Algimantas Zaviša, fragmentas. 2006–2008 m.
Algirdas Dovydėnas, „Kryžiaus kelio stotys“, Švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos bažnyčia, Nida, architektai Ričardas Krištapavičius, Algimantas Zaviša, fragmentas. 2006–2008 m.