Pastabos apie pasakas

Gal tikrai, kaip sakė menotyrininkė Agnė Narušytė, menas tėra pretekstas norinčiajam rašyti? (Pokalbis su Evaldu Jansu). Šiandien – graži, saulėta diena, atrodo, tik sėsk ant dviračio ir mink lauk iš miesto. Tačiau mane ji paveikia keistai: norisi lindėti prie kompiuterio ir rašyti, rašyti. Pretekstu tam man tampa Mariaus Jonučio paroda ,,Pasakos“, tradiciškai pavasarį vykstanti galerijoje „Meno niša“.

 

Jonutis priklauso tiems dailininkams, kuriuos norėtųsi vadinti dailininkais-filosofais – paišančiais ir rašančiais, savo originalias mintis skelbiančiais eseistikos knygose, o kartais ir poezijoje. Menininkas knygų išleido net tris (leidykla „Tyto alba“): poezijos rinktinę „Mėlyna žalia“ (2008), žaismingas esė ,,Kirminas paukštis“ (2009) ir pasakas ,,Slibinas Jurgis ir kitos istorijos“ (2010). Taigi pasakų tema visai natūraliai išplaukia iš rašytinės menininko kūrybos.

 

Parodoje eksponuojami Jonučio reljefai, nedrąsiai bandantys užkariauti erdvę išsiskleidusiais sparnais ar palmėmis su mečetėmis. Pasakos čia suprantamos pačia plačiausia prasme – tarp undinėlės ir Raudonkepuraitės vietą randa ir Vilniaus įkūrimo legenda („Gedimino sapnas“), ne kartą Jonučio vaizduotas Adomo ir Ievos motyvas (,,Apie obuolį“), taip pat ir Čiurlionio kūrybos replika („Karalių pasaka“). Į didelį kvadratinį kūrinių formatą sėkmingai telpa istorijų siužeto vingiai, papasakojami pasitelkiant simultaninę kompoziciją – greta vaizduojami skirtingu metu atsitikę įvykiai tvarkingai sudedami į jiems skirtas lentynėles tiesiogine šio žodžio prasme.

 

Stebėdama pasakų veikėjus pagalvoju, kad jei figūros prabiltų, tikriausiai kalbėtų ta pačia kalba kaip ir Ksenijos Jaroševaitės skulptūros. Gal jų panašumas būtų net genetiškai suderinamas, tad abiejų menininkų sukurtos žmogystos kartu išdumtų į miškus ir ten daugintųsi, gimdydami jonutijaroševaitiškus mišrūnus.

 

Kalbant rimtai, Jonutis nepateikia didelių staigmenų, o kaip įpratęs žaidžia ryškiomis fovistinėmis spalvomis ir primityviojo meno įkvėpta stilistika. Visgi naujais atradimais dailininko kūrybos kontekste išsiskiria keli kūriniai. Vienas iš jų – „Gedimino sapnas“, auksinės spalvos gausa primenantis ikoną, tačiau papildytas juodu fonu, ant kurio Gedimino pilis nupiešta plonytėmis lyg kreida ant lentos linijomis, visai nebūdingomis Jonučiui. Šis minimalistinis sprendimas sukuria sapno atmosferą, neužtikrintumą, neužbaigtumą. Juoda spalva sujungia ikoninę dalį su už paveikslo plokštumos išėjusiomis margintomis vilkų (labai primenančių krokodilus) figūromis. Kitas nustebinęs kūrinys – „Užburtas miškas“, čia ažūrinis ultramarino spalvos pjaustinys slepia margą, tačiau beveik nematomą mišką, o už jo – veidrodį. Veidrodis tarsi kalba paties Jonučio žodžiais: „Nusivalęs grimą, pažiūrėk į veidrodį – ką matai? Bėgantį laiką? Pabaigos šešėlį?“ („Kirminas paukštis“, p. 86), simboliškai pavaizduoja sunkumus bandantpamatyti tikrąjį save.

 

Parodoje įdomu stebėti, koks yra santykis tarp grafiką baigusio Jonučio ir jo mokytojos, knygų vaikams iliustratorės ir monumentalistės Birutės Žilytės, vadovavusios Mariaus diplominiam darbui „Hamelno žiurkininkas“. Nors stilistiškai šiedu dailininkai gerokai nutolę vienas nuo kito, bendrumą įžvelgiu jų kūrybos turinyje. Iš pirmo žvilgsnio abu vaizduoja laimingus pasaulius, apgyvendintus spalvingais personažais, bet pažvelgus atidžiau viskas nėra taip tobula. Žilytė, iliustruodama pasakas, nevengia šiurpių detalių, tokių kaip nukirstos galvos. Naujoje Jonučio parodoje jų taip pat yra: „1001 naktyje“ jau pamėlusios galvos sudėtos į stalčiuką, kurio turinio, žiūrint iš toliau, nematyti. ,,Motinos širdyje“ kažkoks nelaimėlis jau atgulęs amžino poilsio į pilką žemių gūbrį. O undinėlės mylimasis vaizduojamas tą akimirką, kai trenktas Perkūno krenta į vandenį... Būtent gyvenimo dvilypumo nuojauta ir sieja mokytoją ir mokinį. Kaip rašė Kristina Stančienė, Birutė Žilytė „pasakoja apie rimtus dalykus – gėrį ir blogį, gyvybę ir mirtį“ (,,Lobiai iš drumzlinos upės“, 7 meno dienos, 2010 03 26). Tą patį galima pasakyti apie Marių Jonutį.

 

Pabaigai labai norisi pacituoti ką nors gudraus iš Jonučio knygų, paskatinti jas bent pavartyti. Tebūnie ištrauka iš Jonučio „Kirmino paukščio“ (p. 50): „Susigalvok tikslą, iš pradžių kokį nedidelį, pavyzdžiui, užlipti ant vidutinio dydžio kėdės (ar kalno), pabandyk pasiekti savo tikslą, nepakenkdamas kitiems, ir jei tau tai pavyko, kas toliau? Bandyk įsivaizduoti du savo buvimo modelius: A. Neturi tikslo, tiesiog gyveni, draugauji, myli, augini vaikus, dirbi tai, ką geriausiai sugebi, mokaisi, domiesi, valgai, keliauji. B. Turi tikslą ir viskas skirta jam, nedarai to, kas jam trukdo, kas tave be reikalo gaišina, kasdien savęs klausi, ar šiandien stengeisi maksimaliai.“

 

Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18, šeštadieniais 12–16 val.