Kultūros naktis beveik kiekvienam joje besilankančiajam yra savotiška įspūdžių medžioklė. Iš daugybės siūlomų renginių bandoma išsirinkti įdomiausius, tuos, kurie labiausiai sujaudintų, pradžiugintų, pralinksmintų vieną iš „ilgiausių“ metų naktų. Yra ne viena medžioklės strategija: galima išsirinkti užsienio svečius, kurių čia vėliau greičiausiai nebepamatysime, pasikliauti atsitiktinumu ir užsukti visur pakeliui, mėginti aplankyti kuo daugiau ir kuo skirtingesnių renginių, nekišti iš namų nosies vengiant minios ar susiplanuoti labiausiai interesus atitinkančią programą. Mano interesas – teatras. Bet pasirinkti dėl to buvo ne ką lengviau.
Valstybinis jaunimo teatras ir Vilniaus teatras „Lėlė“ rodė repertuarinius spektaklius, „Menų spaustuvėje“ vyko įvairias teatro rūšis aprėpianti programa, ne vieną spektaklį buvo galima pamatyti „Kablyje“, OKT rodė monologus iš spektaklių įrašų, o jauni kūrėjai ar trupės naudojosi galimybe prisistatyti.
Dar buvo galima apsilankyti Rusų dramos teatre, paklausyti, kaip Olegas Kovrikovas maloniu balsu skaito Ivano Vyrypajevo pjesę „UFO“ ar praeiti pro Vilniaus paveikslų galerijos kiemą ir įsitikinti, kad naujasis cirkas vilniečiams iš tikrųjų įdomus. Nors rudenį, lankantis „Naujojo cirko savaitgalyje“, kartais tuo tikrai tenka suabejoti.
Visko, ką norėjau, pamatyti nepavyko. O ir nereikėjo. Pakako dviejų labai malonių sumedžiotų įspūdžių. Pirmasis malonumas buvo iš Klaipėdos Lėlių teatro atvykusios trupės „459“ spektaklis-instaliacija „Meile, don’t stop“, sumanytas Karolinos Jurkštaitės. Aštuonios dėžės, aštuoni pasakojimai apie meilę, daugiau nei dešimt aktorių. Nuo saldžių ir banalių susikabinimų už rankų iki netikėto sprendimo dėžėje įkurdinti žmogų.
Įėjęs į tamsią Studijos II erdvę „Menų spaustuvėje“, kiekvienas žiūrovas buvo palydėtas iki pirmosios dėžės. Prie kiekvienos iš jų primenamos taisyklės: užsidėk ausines, išgirdęs muziką žiūrėk pro skylutę. Kiekvienas žiūrovas tapo savotišku vujaristu, pro skylutę, nors ir ne rakto, stebinčiu svetimą istoriją. O tos svetimos istorijos ne tik apie moters ir vyro meilę (nors tai, regis, dominavo), bet ir apie meilę sau, draugystę, meilę kaip apgaulę. Viskas sukurta naudojantis skirtingai valdomomis įvairių medžiagų, formų ir stilių lėlėmis, objektais.
Pirmoje dėžėje, jau matytoje šiųmetėse „Jauno teatro dienose“, mažytės lėlytės ant pagaliukų skrajojo baltais siūlais-augalais apraizgytoje erdvėje. Kitoje buvo kuriamos iliuzijos veidrodžiais, o dar kitoje – vandeniu ir jame plūduriuojančiais audinio gabalėliais. Taip pat buvo dėžutė su besisukančiu vestuvių tortu, rodanti žalių pievų ir baltų tvorų idilę. Ir labai priminusi pačią Davido Lyncho filmo „Mėlynas aksomas“ pradžią, tad iš karto privertusi suabejoti tos idilės realumu. Vienoje dėžutėje su veidrodžiais teko pamatyti veiksmą stebinčią savo akį, o prisėdus prie paskutinės dėžės – nei laimingą, nei kenčiantį aktorės veidą, kurį, visą laiką žiūrėjus į objektus ir lėles, stebėti buvo ne itin jauku. Net ir po šios keistos paskutinės dėžės įspūdis apie dėžutes iš Klaipėdos liko labai geras.
Antras pradžiuginęs renginys – meninio sindikato „Bad Rabbits“ pakartotas gatvės spektaklis „Demokratijos gimimas ir mirtis“ arba „Tir de la Libertad“. Kaip sako patys kūrėjai, tai spektaklis tiras, žaidimas, pramoga. Ir nė kiek nemeluoja. Nors pati pradžia jau prisivaikščiojusiai ir žaidimo taisyklių dar nesuprantančiai publikai galėjo prailgti, žaidimui įsibėgėjus pasidarė labai smagu. Ir ne tik todėl, kad pagaliau turime entuziastų, norinčių kurti gatvės teatrą, išnaudoti gatvės teikiamą galimybę kalbėti atvirai ir aštriai. Bet ir todėl, kad mes patys noriai dalyvavome žaidime, kurio tikslas – sunaikinti demokratiją. Kartu su Fideliu įsitraukėme į revoliuciją ir kovojome prieš senovės graikus, Didžiąją prancūzų revoliuciją ir JAV – pasaulio policininką.
Šios trys žaidimo dalys daugiau ar mažiau realios: mes iš tiesų sunaikinome graikų demokratiją, iš JAV demokratijos liko žaidimas rinkimais (ypač turint omeny, kad prezidento rinkimus ten laimi tas kandidatas, kuris turi daugiausiai pinigų rinkimų kampanijai). Tačiau prancūzai vis dar sugeba pakovoti už savo teises masiniais streikais. O štai žaidimą laimėjusi Europos Sąjunga, mums, paprastiems piliečiams, ginkluotiems tik lazdomis ir kumščiais, parodoma kaip neįveikiama demokratijos nešėja ir social(ist)inės revoliucijos stabdytoja.
Su turiniu tikrai nebūtina sutikti. Gal jis net tyčia provokuojantis. Ypač įsikūrus ant įtartinai Leniną primenančio Vinco Kudirkos paminklo. O gal provokacija pavyko ir visai netyčia. Kad ir kaip būtų, dainos, mėtymasis maistu, balionėliais su vandeniu (kaip tai patiko jaunesniems žiūrovams!), šokiai, važinėjančios šiukšliadėžės, ugnis ir labai juokingas Fidelis smagiai pabaigė Kultūros nakties įspūdžių medžioklę.
