Ko jau ko, bet, švelniai tariant, originalių valdininkų pas mus nestinga. Vilniaus meras netrukus galės pasikabinti Žaliojo tilto skulptūrų nugalėtojo bulvinį medalį, bet iki pačios originaliausios personos jam vis dar toli. Užtat į tokias gali pretenduoti Valstybinės kalbos komisijos „galva“, sugebanti televizijos laidoje visiškai ignoruoti jai užduodamus klausimus, daug kalbėti, bet neatsakyti nė į vieną. Praėjusią savaitę per LRT žiūrėdamas Edmundo Jakilaičio laidą, kurioje lietuvių kalbos komisijai vadovaujanti ponia dalyvavo kartu su Rimvydu Valatka ir Irena Šiauliene, pagalvojau, štai ką reiškia beribis įsitikinimas savo teisumu ir nesugebėjimas įsiklausyti į kitą nuomonę: prieš šią ponią net šmaikštusis ir taiklusis Valatka liko bejėgis. Jo klausimai nepasiekė auksaburnės oponentės, taigi liko reaguoti tik mimika.
Šią ponią puikiai įsivaizduoju brolių Coenų komedijos „Perskaityk ir sudegink“ (TV1, šįvakar, 26 d. 22.55) veikėjos – užsispyrusios Lindos (Frances McDormand), kurios gyvenimo tikslas – plastinė operacija, vietoje. Į jos rankas patenka diskelis su buvusio žvalgybininko memuarais. Juose daug slaptos informacijos, bet Lindai tai tik padės pasiekti tikslą ir pagaliau susitvarkyti asmeninį gyvenimą, net jei diskelis atves ją į Vladimiro Putino portretu papuoštą Rusijos ambasadą.
„Perskaityk ir sudegink“ – filmas apie tai, kaip žmonės pervertina slaptą informaciją, bet tai ir brolių Coenų pagarbos žodis kvailystei ir idiotams, kurių skirtingas atmainas filme suvaidino Bradas Pittas, Johnas Malkovichius, George’as Clooney’s, Tilda Swinton, trumpai tariant, vienos žvaigždės. Kaip ir kiekvienas filmas apie kvailius, ir šis nuteikia liūdnai, nes nepalieka jokių iliuzijų – nuo idiotų ne tik Lietuvoje niekur nepasislėpsi.
Paklaustas, kuo šie taip traukia Coenus, Ethanas atsakė: „Idiotai duoda geriausią dramaturginį efektą iš visų įmanomų! Jie visąlaik ką nors daro ne taip, klysta, viskas verčiasi aukštyn kojom, o mums to ir reikia. Žmonės rašo puikias istorijas apie protingus, ramius herojus... matyt, kas nors apie juos rašo... Tačiau ne mes. Mes paprasčiausiai manome, kad idiotai taip pat nusipelno meilės. Ir dažnai juose pamatome save“.
Manau, kad panašiai islandų režisierius Hafsteinas Gunnaras Sigurdssonas pasižiūrėjo į savo filmo „Bet kuriuo keliu“ (LRT kultūra, liepos 1 d. 22.30) personažus – nevykėlius Finbogį ir Alfredą, kurie karštą 1980-ųjų vasarą Šiaurės Islandijoje brėžia baltas linijas ant kelių, vedančių link horizonto. Šiais keliais mažai kas važiuoja, bet tvarka yra tvarka, todėl linijos brėžiamos kruopščiai. Režisierius rodo personažus, kuriuos skiria viskas – amžius, patirtis, požiūris į gyvenimą, meilę, moteris, bet leidžia, geriau įsižiūrėjus, juose taip pat pamatyti save.
„Streiko“ (LRT, 28 d. 21.50) autorius Romas Zabarauskas – iš kartos, kuri nemaištauja. Todėl nesuprantu, kaip dvidešimtmečiui režisieriui kilo mintis sukurti filmą apie jaunimo maištą Vilniuje. Čia nėra vietos maištui – tik šventėms, fejerverkams, dviratininkams, kulinarijos mėgėjams ir dainuojančioms įžymybėms. Manau, kad „Streikas“ buvo sumanytas kaip atsakas į surambėjusį, lėkštą seksą garbinantį, homofobišką, kartais pseudopatriotiškai svaičiojantį šiuolaikinį lietuvių kiną, bet įstrigo tarp schemų, banalybių ir nepakeliamo naivumo. Filmo herojui – iš JAV atvykusiam lietuvių kilmės juodaodžiui didžėjui Lukui – nepavyko įgyvendinti šūkio „Vilnius is the new cool!“. „Streike“ triumfuoja gerai pamirštas socialistinis realizmas: maištingas jaunuolis iš pradžių kovoja prieš buržuazinių prietarų apsėstus tėvus, paskui prieš korumpuoto mero valdžią, o filmas baigiasi „maištu“ – iki tol narkotikų klube nepardavinėjęs Lukas jų įmeta į alų, apsvaigę jaunuoliai daužo automobilius ir viską, kas pateks po ranka. Tik tas maištas toks žaislinis, kad nežada jokios revoliucijos, nebent merų kaitą, o epizoduose nuolat šmėkščiojančios lietuvių žvaigždės greičiau įrodo režisieriaus konformizmą.
Tačiau patriotiško kino šią savaitę taip pat nepristigs, tik jis bus suomių ir ukrainiečių. Pekkos Parikkos filmas „Žiemos karas“ (LRT, liepos 2 d. 21 val.) pasakos apie didvyrišką suomių kareivių, saugojusių Manerheimo liniją, kovą prieš sovietus 1939–1940 metų kare. Suomija, nors ir neteko dalies teritorijos, išsaugojo nepriklausomybę, o SSSR buvo išmesta iš Tautų lygos.
Olesio Jančuko 1991 m. „Badas, 1933“ (LRT kultūra, šįvakar, 26 d. 22.30) – pirmasis vaidybinis filmas apie Holodomorą. Tai Vasilio Barkos apysakos ekranizacija. Jančukas – vienas aktyviausių šiuolaikinių Ukrainos režisierių, sukūręs daug filmų, atskleidžiančių sovietmečiu tabuizuotas, uždraustas temas ir istorijos veikėjus – Stepaną Banderą, Romaną Šuchevičių, metropolitą Andrejų Šeptickį, Semioną Petliūrą.
