7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kino sanatorija

50-ajam tarptautiniam Karlovi Varų kino festivaliui pasibaigus

Mantė Valiūnaitė
Nr. 28 (1134), 2015-07-17
Kinas
„Krentantys turi sparnus“
„Krentantys turi sparnus“

Penkiasdešimtąjį kartą vykęs tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis, kaip ir visi jubiliatai, žadėjo neišdildomų įspūdžių, dovanų ir filmų. Liepos 3–11 d. Čekijos kurortas virto kino sanatorija. Į ją galėjai įžengti raudonu kilimu pro vartus saugančias dvi statulas, rankose laikančias krištolinius gaublius. Įžengus ilsėtis nuo gero kino arba su geru kinu.

 

Pagrindinė konkursinė programa nuvylė, kaip ir konkursas „Vakarų Rytai“. Filmai panašūs, klampūs ir netalentingai suręsti, istorijos girdėtos. Pagrindinį prizą „Krištolinį gaublį“ laimėjo amerikiečių filmas „Bobas ir medžiai“ („Bob and the Trees“). Debiutinis pilnametražis Diego Ongaro vaidybinis filmas, kaip ir trumpametražis jo to paties pavadinimo filmas, gimė iš režisieriaus susižavėjimo medkirčiu Bobu, jo meile medžiams ir gamtai. Bobas – realus žmogus, jis vaidina save režisieriaus kuriamoje dramoje.

 

Daugiau dėmesio nusipelno Specialų prizą gavęs jauno austrų režisieriaus Peterio Brunnerio filmas „Krentantys turi sparnus“ („Those Who Fall Have Wings“). Pernai Vroclave pastebėtas režisierius – ten buvo parodytas jo filmas „Mano akla širdis“ („My Blind Heart“, 2013) – turi savitą viziją ir drąsiai ieško naujų kino raiškos galimybių. „Krentantys turi sparnus“ pasakojimo stuburas – paauglės Kati senelės mirtis. Eklektiški vaizdai – nuo realistinių buities kadrų iki siurrealistinių, mergaitės vidines būsenas perteikiančių vizijų – perteikia kančią netekus vienintelio artimo žmogaus. Nors filmas iš pradžių ir atrodo chaotiškas, grįstas tik perdėta kančia, ilgainiui pradedi įžvelgti visų elementų prasmę ir vertinti režisieriaus drąsą bei skonį. „Krentantys turi sparnus“ išsiskyrė iš visų konkursinės programos filmų, kurių dauguma tenkinosi realistiška socialinių problemų iliustracija.

 

Daug iliustracijų, galinčių papildyti naujienų puslapius apie Rytų ir Vidurio Europos pagrindines bėdas, pasitaikė ir programoje „Vakarų Rytai“. Čia pagrindinis prizas atiteko gana vidutiniškam vengrų režisierės Lili Horvathovos debiutiniam filmui „Trečiadienio vaikas“ („The Wednesday Child“). Niekuo neišsiskirianti drama pasakoja apie į savidestrukciją linkusią jauną moterį Mają, kuri vysto savo verslo idėją ir lanko vaikų namuose augantį sūnų. Specialiuoju prizu apdovanotas rumunų režisieriaus Nicolae Constantino Tanase’s filmas „Pasaulis yra mano“ („The World is Mine“). Kaip ir pagrindinė „Trečiadienio vaiko“ veikėja, tik trejais metais už ją jaunesnė Larisa išgyvena savo jaunatviškų pasirinkimų pasekmes.  

Po daugybės socialinių dramų konkursinių programų atgaiva tapo filmai, gal ir neišbaigti bei verti pelnytų priekaištų, bet išsiskiriantys savo istorijomis arba pasakojimo būdu. Dėl puikaus, intensyvaus montažo ir įtikinamo pagrindinio personažo buvo verta pasižiūrėti bendros graikų ir vokiečių gamybos filmą „Trečiadienis 4:45“ („Wednesday 4:45“, rež. Alexis Alexiou). Filmas aktualus, nes rodo sudėtingą Graikijos situaciją. Tačiau tai – ne įvykių iliustracija, siekianti sužadinti žiūrovų gailestį personažams, ne didaktiška režisieriaus pozicijos demonstracija, o veikiau žanrinio kino pavyzdys, susiejantis film noir ir veiksmo filmo elementus į elektroninio laikrodžio skaitmenimis padalintus pasakojimo skyrius, nes filmo veikėjas turi tik 32 valandas, kad išgelbėtų savo muzikos klubą, šeimą ir save.

 

Konkursinėse programose rodyti ir trys lenkų filmai: „Raudonas voras“ („Czerwony pająk“), „Chemija“ („Chemia“) ir „Tarp mūsų viskas gerai“ („Między nami dobrze jest“). Tai trys visiškai skirtingi kūriniai – klasikinis detektyvas, jaunatviška drama ir teatrališka satyra. Pirmasis – išties paprastai išdėstyta istorija apie jaunuolį, kuris susidomi serijinio žudiko, 7-ajame dešimtmetyje vadinto Krokuvos vampyru, istorija. Nors pasakojimui ir pristinga įtikinamų veikėjų motyvų, garsaus lenkų režisieriaus, operatoriaus ir dokumentininko Marcino Koszałkos preciziškos kompozicijos žavi ir įtraukia. Debiutantas Bartekas Prokopowiczius „Chemijoje“ papasakojo neįprastą dviejų jaunuolių meilės istoriją. „Tarp mūsų viskas gerai“, garsaus lenkų teatro režisieriaus Grzegorzo Jarzynos debiutas didžiajame kine, užfiksavo jo paties Varšuvos TRAM teatre pastatytą spektaklį pagal vienos ryškiausių jaunųjų rašytojų Dorotos Masłowskos pjesę. Jarzyna toli nuo teatro nepabėgo. Jo filme susipina teatras, kinas ir televizija, o turinys turi dar daugiau sluoksnių – nagrinėjami lenkų pasididžiavimas ir kompleksai, traumuojanti santvarkų transformacijos procesų patirtis, kuri vis dar gyva daugeliui lenkų. Aišku, lietuviams – taip pat, tik intelektualūs lenkų kūrėjai pasižymi itin savitu, savikritišku ir kartais groteskišku humoro jausmu.

 

Kitas išskirtinis filmas – vengrų režisieriaus Gyulos Nemeso debiutas „Nulis“ („Zero“). Prahos kino mokykloje FAMU jis mokėsi pas Verą Chytilovą ir Karelą Vacheką, jų įtaka ryški kiekvienoje filmo detalėje. „Nulis“ labai eklektiškas: nespalvotus kadrus keičia komiksą primenantys bičių pokalbiai, nebylaus kino tylumą imituoja nekalbantys veikėjai, besimylintys meduje, intensyvi pogrindžio revoliucija – tik keli filmo motyvai. Ilgam įsimins viena puiki scena, pribloškusi savo tikslumu. Po ilgų kelionių Afrikoje ieškant stebuklingo medžio, kuriame vis dar būtų galima rasti bičių (mat pagrindinė filmo tema ir yra nykstančios bitės, o kartu ir mirštanti žemės ekosistema bei visa žmonija), baltasis vaikinas pagaliau prieina mažą palapinę, kurioje sėdi du juodaodžiai. Šie pasveikina atvykusįjį, siūlo vaišių, duoda jam kokakolos. Vaikinas ištroškęs ir išbadėjęs, kemšasi viską nekramtydamas. Kamera keičia perspektyvą ir paeiliui rodo nustebusius juodaodžių žvilgsnius. Reikia atsiprašyti visų, kurie dar tik žiūrės filmą, nes sugadinau turbūt vienintelę tikrai išbaigtą jo sceną.

 

Lietuvai Karlovi Varuose atstovavo Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“. Ji buvo parodyta „Variety“ kritikų sudarytoje programoje, pristatančioje naujus ir talentingus režisierius. Ukrainiečių režisierės Evos Neymann filmą pagal Šolom Aleichemo prozą „Giesmių giesmė“ („Song of Songs“, ekumeninės žiuri prizas), kuris pateko į pagrindinę konkursinę programą, nufilmavo lietuvių operatorius Rimvydas Leipus. Operatoriaus darbą tikrai norisi pagirti – kamera lėtai slenka po atkurtą XX a. žydų kaimelį – štetlį. Bet „Giesmių giesmė“ labiau priminė paveikslų galeriją nei filmą apie dingusį pasaulį ar jautrų, skausmingą pasakojimą apie vaikystės meilę ir jos neišsipildymą.

 

Jubiliejinis KVIFF pateikė ir naujausių filmų iš šiųmetinių Kanų. Pasiilgusieji senų filmų galėjo pasižiūrėti rusų režisierės Larisos Šepitko retrospektyvą. Programa „Šeši artimi susitikimai“ pasiūlė šešis filmus, kuriuos pristatė garbūs kino žmonės, pavyzdžiui, Sergejus Loznica pasirinko Kiros Muratovos filmą „Asteninis sindromas“ (1989), Markas Cousinsas – Mohseno Makhmalbafo „Nekaltumo akimirką“ (1996). Tokia taktika – pakviesti žinomus ir gerbiamus kino žmones išrinkti savo mėgstamą filmą ir jį pristatyti – gali padėti pritraukti žiūrovus ir pagrįsti senesnių filmų įtraukimą į festivalio programą. Kita vertus, konceptualiai šiųmetiniai filmai niekaip nesisieja, tačiau džiugina galimybė pamatyti juos dideliame ekrane.

 

Nespėjau pažiūrėti, bet rekomendaciją įsidėmėjau: dokumentinis „Film Spa“ – Miroslavo Janeko žvilgsnis į 1946 m. prasidėjusią Karlovi Varų festivalio istoriją, daug archyvinės medžiagos ir interviu su festivalio organizatoriais. Tikiuosi, kad atsiras galimybė filmą pamatyti Lietuvoje.

 

Karlovi Varai lieka vienu svarbiausių kino renginių Rytų Europoje, sukviečiančių daug garsenybių ir pritraukiančių galybę kino industrijos atstovų. Kaip tai dažniausiai nutinka didžiuosiuose festivaliuose, taip ir šioje kino sanatorijoje viskas priklauso nuo lankytojo asmeninio pasirinkimo, sugebėjimo susidaryti sau patrauklią filmų programą ir, aišku, nuo jo energijos kiekio. Tad, ar pavyks gydytis geru kinu, ar nuo gero kino, priklausys nuo kiekvieno žiūrovo išsiugdyto filtro ir trupučio sėkmės.

„Krentantys turi sparnus“
„Krentantys turi sparnus“
„Raudonas voras“
„Raudonas voras“
„Tarp mūsų viskas gerai“
„Tarp mūsų viskas gerai“
„Giesmių giesmė“
„Giesmių giesmė“