7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Geriausias mano mokinys dar ateity

Pokalbis su žymiu smuikininku ir pedagogu Zacharu Bronu

Jūratė Micevičiūtė
Nr. 29 (1135), 2015-07-24
Muzika
Zachar Bron. E. Torcida nuotr.
Zachar Bron. E. Torcida nuotr.

 

Smuiko pedagogas Zacharas Bronas laukiamas viso pasaulio aukštosiose muzikos mokyklose ir seminaruose, jis yra sukūręs savo smuikininkų mokyklą, išugdęs ne vieną puikų atlikėją. Šiemet sukanka jau 25 metai, kai maestro veda meistriškumo klases Ispanijos šiaurės mieste Santandere. Prieš penkiolika metų iš tokių klasių išaugo Santandero muzikos ir akademijos susitikimas. Jo kontekste liepos 19 d. įvyko maestro 25-erių metų draugystės su Santanderu koncertas. Programą parinko pats smuikininkas: nuo jam ypač artimo Dmitrijaus Šostakovičiaus iki, anot maestro, amžinos Johanno Sebastiano Bacho ir Antonio Vivaldi muzikos.

 

 
Prieš koncertą maestro paprašėme atskleisti jo pedagoginio darbo paslaptis.
 
Kodėl Jūs jau 25-erius metus kiekvieną liepą lankotės Santandere?
Pirmą kartą, 1991 metais, į Santanderą mane pakvietė Paloma O’Shea, kuri kaip tik steigė Madrido Karalienės Sofijos aukštąją muzikos mokyklą ir ketino man paskirti smuiko katedrą. Aš tik prieš porą metų, 1989-aisiais, iš Rusijos buvau išvažiavęs į Vakarus, dirbau Vokietijoje, ir mane poniai Palomai rekomendavo Mstislavas Rostropovičius.
 
Prisimenu, kad pirmieji Santandero meistriškumo klasių metai buvo įspūdingi. Juose dalyvavo jauni muzikantai, kurie vėliau tapo didžiais smuikininkais. Pavyzdžiui, visai jaunutis japonas Daishin Kashimoto, vėliau laimėjęs prestižinius „Long-Thibaud-Crespin“ (Paryžius) ir Fritzo Kreisslerio (Viena) konkursus, o dabar grojantis pirmuoju smuiku geriausiame pasaulyje – Berlyno filharmonijos – orkestre. Tais metais dalyvavo ir Melina Mandozzi, irgi laimėjusi daug konkursų, dabar – pirmasis smuikas svarbiausiame Norvegijos orkestre Bergene; Chloe Hanslip – viena geriausių Didžiosios Britanijos smuikininkių. Kai kurie iš jų jau patys dėsto. Tai tik keli talentų vardai. Galiausiai 2000 m. meistriškumo klasės peraugo į festivalį – Santandero muzikos ir akademijos susitikimą.
 
Kuo Santandero susitikimas labiausiai išsiskiria iš kitų festivalių?
Svarbiausia, kad per šiuos metus festivalis sugebėjo susikurti savo identitetą, unikalų kūrybinį veidą, o kuo jis skiriasi nuo kitų, pasakyti taip pat sunku kaip ir tuomet, kai lyginame du labai talentingus muzikantus. Kiekvienas tikras talentas yra unikalus. Taip ir du genijai gali skirtis tuo, kaip jie mato ir jaučia pasaulį, tačiau abu tikrai jaučia ir tai išreiškia. O kam kuris labiau patinka, čia jau skonio reikalas. Taip ir su Santanderosusitikimu: jis nieko nemėgdžioja, yra autentiškas, vienintelis toks. Labai svarbu, kad jį organizuoja Madrido aukštoji muzikos mokykla, tai suteikia renginiui stabilumo. O dar nuo meistriškumo klasių laikų visi čia sukviesti dalyviai žino, kokie aukšti reikalavimai jiems keliami ir kad jie važiuoja ne pailsėti gražiame pajūrio mieste.
 
Šis renginys – daugiausia ponios Palomos O’Shea pastangų rezultatas. Ji pakeitė Ispanijos muzikinį kraštovaizdį, nes, prieš jai įsteigiant Madrido aukštąją mokyklą, šalis neturėjo gerų atlikėjų. Tai dar kartą patvirtino mano įsitikinimą, kad talentų yra visur. Kai išvažinėjau iš Sovietų Sąjungos, man buvo sakoma: na, ko tau į tą Vokietiją? Juk ten nėra talentingų smuikininkų. O pasirodė, kad yra.
 
Noriu paklausti apie Jūsų pedagoginę veiklą. Per interviu radijui „Echo Moskvy“ prisiminėte, kad Novosibirsko konservatorijoje, kur dirbote 1974–1989 metais, pasiūlėte „daugybę pamišusių idėjų“, kurios pasiteisino. Kokios tai buvo idėjos?
Na, tai buvo sąstingio laikai, tačiau negalima pamiršti, kad ir tuomet buvo gerų dalykų. Buvo įstatymu įtvirtinta, kad jaunimas privalo tapti kultūringais žmonėmis, o šiandien to nėra, nei čia, Vakaruose, nei Rusijoje. Tik tie, kuriems pakanka proto, patys stengiasi to siekti. Anais laikais muzikos pedagogika buvo pasiekusi labai aukštą lygį, o paprastesniems žmonėms dėl to atsirado daugybė taisyklių. Savaime aišku, kaip ir kiekvienas geras dalykas, ši tvarka turėjo savo minusų. Kai užsiminiau apie „pamišusias idėjas“, turėjau galvoje tai, kas tuo metu buvo draudžiama: keičiau repertuarą, ugdymo metodus, dariau tai, kas davė puikių rezultatų. Jokiu būdu nesakau, kad sistema buvo prasta ir aš esą ją pagerinau. Ugdymo sistema buvo gera, bet kaip ir kiekvienoje sistemoje reikėjo daryti išimtis. O koks pagrindinis mano, kaip pedagogo, principas? Ogi toks, kad mūsų mene ribų tobulumui nėra. Ir aš nuolat palaikau ryšį tik su tais jaunais atlikėjais, kurie laikosi tokios pat nuomonės. Esu tikras, kad mano geriausias mokinys dar ateityje. Kitaip negalėčiau gyventi, mano darbas netektų prasmės. Kai susimąstau, kodėl manimi kasmet vis labiau domimasi, randu tik vieną atsakymą: visą laiką bendraudamas su talentais, aš ir pats praturtėju, su kiekvienu mokiniu tampu dar įdomesnis tiems, kurie ateis po jo.
 
Tai ir yra tas jūsų slaptasis metodas?
Tiesą sakant, pagal svarbą metodas yra paskutinis dalykas. Prisimenu, kai pasiekiau pirmųjų laimėjimų, aukštesnes pareigas užimantys kolegos ateidavo į mano paskaitas pasižiūrėti, kas gi ten pas mane vyksta? O paskui sakydavo: nieko nesuprantame, juk jis kalba tą patį, ką ir mes, o mums taip neišeina. Čia man į galvą ateina vienas pavyzdys. Kaip žinote, muzikos instrumentų gamybos istorijoje buvo toks laikotarpis, kai Italijoje, Prancūzijoje dirbo garsieji styginių instrumentų gamintojai, tokie kaip Stradivari, Guarneri... Jų gaminti instrumentai iki šiol yra nepralenkiami, net taikant dabartines technologijas. Jau nuo XX amžiaus pradžios bandyta tirti fizines, chemines jų savybes – medį, dažus, laką. Ir net visa tai tiksliai atkartojus, nepavyko pasiekti tokio lygio: instrumentai išeina geri, bet ne genialūs. Aš asmeniškai manau, kad paslapties raktas yra pašaukimas ir talentas. Kai žmogui Dievas suteikė pašaukimą meistrauti smuikus, tai paėmęs į rankas medžio gabalą jis jautė, kad kaip tik iš šio, o ne iš kito gabalo reikia jį daryti, o metodas yra antroje vietoje. Štai ir visa paslaptis. Kai dirbu su talentu, aš net nežinau kaip pajuntu, kur slypi jo ypatingumas, kurį privalau puoselėti, ugdyti. Tik iškart pamatau, koks bus jo unikalus kūrybinis veidas. Užsiminiau, kad daugiau nei 200 mano geriausių studentų yra konkursų laureatai, o kiek jų dėsto įvairiose konservatorijose Berlyne, Frankfurte, Dresdene, Korėjoje, Vienoje ir t.t. Žinoma, jų atliekama muzika gali patikti labiau ar mažiau, bet vertintojai visuomet pabrėžia du dalykus: pirma, jie pasižymi aukštu profesionalumu, antra, kūrybiškai jie yra visiškai skirtingi. Tuo labiausiai didžiuojuosi: mano mokiniai nėra „sukirpti“ pagal tą patį kurpalių.
 
Todėl svarbus ne metodas, o pašaukimas. Ypač pedagogikoje yra didelė bėda, kai jos imasi atsitiktiniai žmonės. Muzikos mokymo srityje tai nepasikeitė nuo mano laikų Sovietų Sąjungoje: jaunas žmogus pradeda mokytis muzikos ir svajoja tapti įžymiu solistu. Kai tai nepavyksta, ieško pirmojo smuiko vietos, kai tai nepavyksta, ieško bet kokios vietos geriausiame orkestre, kai ir tai nepavyksta, ieško prastesniame, paskui bet kokioje grupėje. Ir kai jau net ir tai nepasiseka, imasi pedagogikos. Užsisuka ydingas ratas: jis pradeda gaminti tokius pat kaip jis.
 
O juk pedagogo talentas yra dar retesnis nei solisto. Užtat muzikos pasaulyje ir kalbama apie didžiąsias mokyklas. Pavyzdžiui, kas yra garsioji rusų muzikavimo mokykla? Ogi Aueris ir jo mokiniai Peterburge. Iki jo nebuvo jokios Sankt Peterburgo mokyklos. O kur dabar garsioji Odesos mokykla? Jos nebeliko, nes ji gyvavo tik tol, kol ten dirbo Piotras Stoliarskis, išugdęs Davidą Oistrachą. Ir kai po Spalio revoliucijos visi Auerio mokiniai drauge su juo išvyko į JAV, staiga prabilta apie Amerikos smuiko mokyklą. O kur ji buvo iki Auerio? Ir taip yra visose šalyse. Pavyzdžiui, prancūzų-belgų mokykla yra garsieji Giovanni Battista Viotti, Charles-Auguste de Bériot, Eugène Ysaÿe, o kai jų nebeliko, neliko ir mokyklos. Kitas pavyzdys: jau sovietų laikais veikė garsioji Maskvos mokykla. Ji atsirado dėl to, kad tuo metu ten dirbo Jurijus Jankelevičius, Davidas Oistrachas, Dmitrijus Cyganovas, Leonidas Koganas ir dar daug kitų. Dabar jų nėra, ir mokykla beveik sunykusi.
 
Jūsų meistriškumo pamokas lankė ne vienas lietuvių stygininkas. Ar dabar turite pastovių lietuvių mokinių?
Pas mane kaip tik mokosi labai talentinga smuikininkė Rolanda Ginkutė, su kuria susipažinau Lietuvoje. Paskutinį kartą koncertavau Vilniuje, Rostropovičiaus atminimo koncerte, kur grojau su violončelininku Ivanu Monighetti. Prisiminimai apie jūsų šalį labai geri, ypač pamenu vieną seną nutikimą. Kai buvau Maskvos konservatorijos aspirantas, turėjau dalyvauti gastrolėse Pabaltijyje, o tuo metu kaip tik atėjo šaukimas prisistatyti medicininei apžiūrai į karinį komisariatą – kaip žinote, ten nenuėjus, grėsė tribunolas. Tačiau gastrolių organizatorius Vilniuje man prižadėjo išrašyti pažymą, ir aš ramiai išvykau. Apie pažymą, žinoma visi pamiršo, tik paskutinę akimirką lietuviškai kažką brūkštelėjo. Laimė, Maskvoje, komisariate, pasitaikė supratingas gydytojas, kuris, užuot nusiuntęs mane į tribunolą, tarsi pradėjo nuo kažko gydyti. Paskui bandžiau išsiaiškinti, kas parašyta lietuviškoje pažymoje, ir sužinojau, kad į medikus kreipiausi dėl galvos skausmo...
 
Kokie artimiausi jūsų profesiniai planai?
Be senų įsipareigojimų, man numatyti koncertai keliose Europos šalyse, kai kurie su mano kameriniu ansambliu (Bron Chamber Orchestra), susikūrusiu prieš beveik ketverius metus, kur kiekvienas narys yra tokio lygio, kad gali kuo puikiausiai būti solistu. Interlakene (Šveicarija), kur jau veikia mano Akademija talentingiems jauniesiems smuikininkams, dabar organizuoju festivalį. O Madrido aukštojoje Karalienės Sofijos muzikos mokykloje ugdau dvi jaunąsias smuikininkes – tai Inés Issel Burzyñska ir Ellinor D’Melon, kurios tiesiog milžiniškais žingsniais artėja prie geriausių mano mokinių meistriškumo.
 
Kuo pasižymi jūsų jubiliejinio koncerto programa?
Norėjau, kad kūriniai būtų populiarūs ir įvairūs, nuo baroko ir Vivaldi iki XX amžiaus, su virtuoziška Šostakovičiaus muzika. O ispanams atstovauja Pablo de Sarasate, vienas iš pasaulinio smuiko repertuaro kertinių stulpų, kurį labai mėgstu dar nuo Novosibirsko konservatorijos laikų. Ir koncerto atlikėjai atstovauja kelioms kartoms: aš ir maestro Peteris Csaba (festivalio direktorius) – vyresniajai, o mano studentas Kamranas Omarlis bei Susitikimo styginių ansamblio nariai – jaunajai.
 
Dėkoju už pokalbį.
 
Maestro jubiliejinio koncerto (vyko liepos 19 d.) įrašo kviečiame pasiklausyti interneto svetainėje www.classicalplanet.com/Live
Zachar Bron. E. Torcida nuotr.
Zachar Bron. E. Torcida nuotr.
Zachar Bron ir Peter Csaba liepos 19 d. koncerte Santandere. E. Torcida nuotr.
Zachar Bron ir Peter Csaba liepos 19 d. koncerte Santandere. E. Torcida nuotr.