Ruošdamasis šokiui aš visuomet rūpinuosi, kur pradėti. Galimi du požiūrio taškai galvojant apie žmogaus gyvenimą apskritai. Iš vienos pusės – humanizmas, paremtas gilia meile ar idealistiniais jausmais, o iš kitos – pragmatizmas, kuris nukreipia į svarbiausius žmogaus poreikius ir troškimus.
Manau, kad mūsų gyvenimas paremtas šiais skirtingais požiūriais į gyvybę. Ir nemanau, jog šokis gali būti atsietas nuo supratimo, kad žmogus gyvas. Tai gali atrodyti akivaizdu, bet kur mes pradedam šokti? Dėl to aš visuomet dvejoju. Kai pradedu šokti to nebeklausdamas, nebesirūpinu žmogiškuoju gyvenimu. Jaučiu, kad šokis turėtų išaugti iš žmogaus gyvenimo svorio, pačios gyvybės esmės maišaties.
Šokis prasideda nuo kasdienių gestų. Kai kas nors ateina pas mane norėdamas šokti, visuomet sakau, kad tai užtruks mažiausiai penkerius metus. Per tuos metus aš mokau jį analizuoti ir jungti savo kūno gestus, kol pagilėja jo sąmoningumas gyvenime. Per mokymo procesą svarbiausia, kad nė viena iš minėtų pusių nebūtų apleista ir kad kūnas pats savaime būtų prie šios dilemos šerdies.
Per šias pamokas dalis iškeliamų klausimų būna apie kasdienio gyvenimo išmintį, savigarbą ir pagarbą kitiems, gamtos supratimą. Kitos temos yra esminės: gyvenimo džiaugsmas ir kančia, žaizdos, kurias gyvenimas išdalina mums ir kitiems, gamtos dovanos ir žala.
Mūsų kūniškos žaizdos ilgainiui užsiveria ir išgyja. Bet visuomet yra giliai širdyje paslėptų žaizdų. Jei žinosi, kaip jas priimti ir iškęsti, atrasi skausmus ir džiaugsmus, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais. Pasieksi tokią poezijos sritį, kokią gali išreikšti tik kūnas.
Tai yra tam tikra sritis, kurios galima mokyti šokyje, ir riba, už kurios neįmanoma eiti toliau. Tarkim, kad klasei užduodama tema – „Malda Viešpačiui“. Per savo kūną tu turėtum išreikšti viską, ką ta tema aprėpia, o aš galėčiau suprasti net menkiausią tavo gestą. Bėda ta, kad man šokis piešiant užduotą temą atrodo tik parengiamasis žingsnis. Tikroji problema slypi kitur. Svarbiausia, kaip tu tvarkysiesi su visomis tomis mintimis apie gyvenimą, kurias sukėlė ši tema, ir kaip priartėsi prie tikrosios gyvybės esmės.
Nuo šios akimirkos daugiau neturiu ko išmokyti, tik tu pats žinai kelią. Ir šokis suteiks tau galimybę sąmoningai priimti tikrąją gyvenimo realybę.
Minėjau, kad studentams sakau, jog išmokti šokti jiems prireiks penkerių metų. Per kelerius pirmuosius metus jie studijuoja elementarius judesius ir stengiasi suprasti savo elgesį kasdieniame gyvenime. Bet sritis, kurios aš negaliu išmokyti, kurios negaliu apibūdinti žodžiais, jau turi egzistuoti.
Jean Viala, Nourit Masson-Sekine „Butoh. Shades of darknes“, 1988, p. 176.
