Visai neseniai vienoje „Info TV“ laidoje radikalus nacionalistas Panka buvo pavadintas ekspertu, o jo pasvaičiojimai apie esą imigrantų keliamą grėsmę – eksperto nuomone. Nežinau, ką apie tai pasakytų kalbininkai, bet, tikiuosi, ir jiems patiks neseniai mano išgirstas terminas „food porn“. Taip vadinamas gosliai nufotografuotas ir apetitą žadinantis maistas. Tokių ypatingai gražių įvairiausių patiekalų nuotraukų būdavo ir seniau (prisimenu kad ir Stalino laikų kanoną – „Knygą apie skanų ir sveiką maistą“), bet dabar jų apstu visur ir tai net pradeda apibrėžti gyvenimo būdą.
Gaminti madinga, virėjai tapo medijų žvaigždėmis, filmams apie kulinariją festivaliai skiria atskiras programas. Kažkas atkreipė dėmesį, kad maisto rodymas ir pasakojimas apie jį įgijo erotikos atspalvį, bet tai neturėtų stebinti, juk rafinuota virtuvė visada buvo siejama su geismu. Deja, jis ne visada atranda adekvačią išraišką. Norint tuo įsitikinti užtenka ir laidų, kuriose šmėkščioja įvairios, mūsų televizijų žargonu tariant, „garsios Lietuvos moterys“, pavyzdžiui, Kristina Brazauskienė, anonsų. Tačiau kulinariniame vaidybiniame kine ne tik gaminama, bet dar ir pasakojama meilės istorija. Tokių filmų pastaraisiais metais taip pat pagausėjo. TV3 (19 d. 19 val.) parodys Jono Favreau filmą „Šefas ant ratų“ (2014), kuriame pristatoma nauja kulinarinė mada – paprastas ir skanus maistas tiesiog iš sunkvežimio (food truck). Šio filmo „veikėjas“ – tradiciškas kubietiškas sumuštinis. Jį ir gamins Karlas Kasperas – prabangaus restorano virėjas, po to, kai bjaurus kulinarinis kritikas sumals į miltus Karlo valgiaraštį, dėl kurio kaltas ne jis, o restorano savininkas (Dustin Hoffman). Įsižeidęs virėjas nuspręs dirbti sau ir pradės tepti bei kepti sumuštinius.
„Šefas ant ratų“ – tikras food porn. Visas maistas, kurį Karlas gamina streso, laimės, depresijos ar pykčio akimirkomis, rodomas iš arti, godžiai ryjamas arba nulaižomas nuo pirštų. Jokių sterilių, reklamiškų vaizdų – filmas skatina kulinarinį pasileidimą ir laimingą gyvenimą su tūkstančiais kalorijų. Net nustebau, kad tokią paprastą virtuvę garbinantis amerikiečių filmas Prancūzijoje sulaukė teigiamų vertinimų, tiesa, recenzijose taip pat dominavo kulinariniai terminai. Pavyzdžiui, „Paris Match“ recenzentas rašė: „Paskutinis mostas gal pernelyg cukruotas, tačiau iš filmo išeini pilnu skrandžiu.“
TV1 (20 d. 21 val.) perkels į Paryžių ir parodys Audrey Dana filmą „Po merginų sijonais“ (2014) – komediją apie 11 prancūzių, kurios filme, matyt, turėjo sukurti apibendrintą šiuolaikinės moters (sudėtingos, linksmos, gyvos, paradoksalios, nepriklausomos, kenčiančios etc.) portretą. Filmo herojų istorijos įvairios: verslininkę kankina vienatvė, keturių vaikų motina staiga supranta, kad yra lesbietė ir pradeda romaną su žavia aukle, tramvajaus vairuotoja tampa nimfomane po to, kai atsitrenkia į stulpą, o po merginų sijonais režisierė ekspertė atranda apatinių, tamponų, vibratoriųs. Tad filmas, žadėjęs parodyti, kaip radikaliai keičiasi moteris mūsų laikais, iš tikrųjų rodo nuobodžias klišes. Kita vertus, tiek nuostabių prancūzų aktorių viename filme neteko matyti – Isabelle Adjani, Vanessa Paradis, Sylvie Testud, Laetitia Casta...
Kad paryžietė – ne geografinė sąvoka, paliudys Julie Delpy filmas „2 dienos Niujorke“ (LRT, 18 d. 22.30). Ji vaidina filme fotografę Marion, su kuria žiūrovai jau spėjo susipažinti Delpy filme „2 dienos Paryžiuje“ (2007). Dabar Marion gyvena Niujorke su radijo žurnalistu Mingusu, abiejų vaikais iš ankstesnių ryšių ir katinu. Visi jaučiasi laimingi, kol į Marion parodą iš Prancūzijos atvyksta jos tėvas ir sesuo su buvusiu vaikinu. Skirtingų kultūrų susidūrimo šokas tikrai nepaaiškins to, kas vyksta filme, bet filmas, sakyčiau, universalus, paneigiantis įvairių Pankų prasimanymus.
Pastaruosius turėtų ypač sudominti Patriko Syverseno filmas „Grobis“ (TV3, šiąnakt, 17 d. 24 val.), mat jame pagrindinį vaidmenį sukūrė Ruta Gedmintas – šviesiaplaukė lietuvio ir britės duktė. Ji vaidina Ember, kuri kartu su draugais išsirengia į didmiestį ieškoti buto. Pakeliui jų mašina sugenda. Pavėžėti pasisiūliusio vairuotojo mašinoje kompanija netrukus aptiks dėžes su žmonių palaikais. Rutą Gedmintas galite pamatyti ir populiariuose serialuose apie Tiudorus bei Bordžijas.
Žinoma, kiekvienam – savo, bet aš savaitgalį rengiuosi atsiduoti nostalgiškam kinui. Pirmiausia tai 1950 m. Walto Disney’aus studijoje sukurta animacinė „Pelenė“ (TV3, šįvakar, 17 d. 19.30) ir du Barry Sonnenfeldo filmai: 1991-aisiais pasirodžiusi „Adamsų šeimynėlė“ (TV3, 18 d. 10.20) ir 1993 m. „Adamsų šeimos vertybės“ (19 d. 10.15).
Pastarieji filmai gimė iš „New Yorker“ spausdintų juokingų Charleso Addamso piešinių, kuriuose buvo pavaizduota šeima, mėgstanti kapų atmosferą, maniakiškas ir depresyvias būsenas bei rafinuotą (fizinį ir psichologinį) žiaurumą. Vėliau buvo televizijos serialas ir tik po to filmai, kuriuos sukūrė operatorius (beje, nuolatinis brolių Coenų bendradarbis) Sonnenfeldas. Bet jo „Adamsų šeima“ visiems taip patiko, kad netrukus Sonnenfeldas tapo pripažintu kino komedijų specialistu.
Kuriant filmus apie Adamsų šeimynėlę, svarbiausias režisieriaus uždavinys – sukurti ekrane personažus, kurie pirmąkart pasirodė groteskiškuose paveikslėliuose ir buvo pažymėti gana specifiško piešėjo humoro jausmo. Svarbu ir tai, kad reikėjo sujungti į vieną visumą skirtingus veikėjus, siužetus bei humorą. Ta jungiamąja medžiaga tapo smagus žaidimas tradicinio siaubo kino konvencijomis, todėl tokie svarbūs filme Frankenšteino išvaizdos Adamsų liokajus bei nukirsta ranka.
