7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Paroda dėl parodos, arba kas ta abstrakcija?

Paroda Aistės Kisarauskaitės namuose

Monika Krikštopaitytė
Nr. 29 (1135), 2015-07-24
Dailė
Leonardas Gutauskas, be pavadinimo. 1978 m. Autorės nuotr.
Leonardas Gutauskas, be pavadinimo. 1978 m. Autorės nuotr.
Daugeliui abstrakcija Lietuvoje 7–8-ąjį dešimtmetį buvo labiau įkyri mintis nei būtinas kūrybos vystymosi etapas, tą gerai atskleidė ši mažytė ir keista paroda. O štai tokios – privačioj aplinkoj vykstančios – parodos yra nenauja ir organiška praktika, ji turi priešistorę ir makabriškuoju sovietmečiu, ir nesenoje šiandienybėje.
 
Vilkpėdės gatvėje, kur, ko gero, retas kuris iš mūsų galėtų „eiti pro šalį“, naujų namų komplekse, vadinamųjų balandinių (dėl gyventojų tirštumo) tipo daugiabutyje, viename iš butų, svetainėje iškabinta devynių kūrinių paroda. Dešimtas slepiamas miegamajame, nes vizualiai nesutarė su kitais. Kūriniai – vieni skolinti, kiti salono šeimininkės Aistės Kisarauskaitės tėvų studijoje atrasti, treti jos vaikystės scenografijos dalis.
 
Jei norėtume, galėtume parengti rimtą ekspoziciją „Abstrakcija Lietuvoje“, joje Kazei Zimblytei galima būtų skirti atskirą salę, mat jos darbai nebuvo iki neatpažįstamumo redukuotas vaizdas ar ornamento išvestinė, o, sakytum, fenomenologinė abstrakcijos versija, artimesnė Marko Rothko jutiminiams paviršiams. Rūta Katiliūtė (šiuo metu slepiama miegamajame) irgi turėtų savo dalį. Dalia Kasčiūnaitė (šiuo metu atidariusi parodą „Galerijoje 555“ Ševčenkos loftų kvartale, viešbutyje „eLoftHOTEL“, T. Ševčenkos g. 16). Algirdas Petrulis, Eugenijus Cukermanas, Raimondas Martinėnas, Viačeslavas Jevdokimovas-Karmalita. Vardinkite patys. Suradus klasikus ir klasikes, galima būtų parodyti, kas po ko ir kaip, kas yra upė, o kas – tik upeliai. Tačiau Kisarauskaitė neturi reprezentacinių intencijų. Paroda atsirado „tarsi savaime“, iš seniai kirbančio noro „turėti galeriją“, iš noro bendrauti „apie meną“. Ar paroda gera? Sakyčiau, silpnoka. Bet viskas priklauso nuo požiūrio.
 
Gero mokslinio darbo objektas visai nebūtinai turi būti šedevras. Taip ir čia – rodomi tikrai ne šedevrai, bet tai atskleidžia šį tą įdomaus apie mūsų menininkų gyvenimą. Pavyzdžiui, Teresės Marijos Rožanskaitės „Kompozicija“ sako, kad net puikiausius figūratyvus kūrusiai menininkei kažkodėl labai reikėjo padirbti abstrakciją... Ant kūrinio nugarėlės parašyta, kad darbą galima kabinti kur nori ir kaip tik nori. Sakytum, fluxistinė instrukcija. Lyg ir žaidimas. Imi įtarti, kad abstrakcijos reikėjo, nes ji yra laisvės (ir tokios nelabai jau skatinamos) forma. Šiaip gal būtų ir nereikėję. Saulė Kisarauskienė net užrašo ant darbo „Pirmoji abstrakcija“ – argi tai ne labiau politinis įvykis, nei meno objektas? Spėju, kad dailininkai tarpusavyje dar mėgsta pasigalynėti, kuris pirmesnis tą slenkstį perėjo, kuris buvo drąsesnis ir kada parodė, gal net kurį daugiau kartų iš kur nors išmetė – tai dabar, be jokios abejonės, tapo privalumu. Tačiau, manau, jau verta užduoti kitą klausimą: kurios abstrakcijos išgyveno – išsaugojo ne tik istorinę, bet ir meninę vertę? Nes, kaip žinia, mes čia ne pradininkai, kad ir kaip žiūrėsim.
 
Šioje naminėje parodėlėje atsiskleidžia ne tik tai, kad abstrakcija Vincui Kisarauskui, Saulei Kisarauskienei, Rožanskaitei, Linui Katinui ir Leonardui Gutauskui buvo galbūt daugiau plastinis pratimas, dvelkęs Vakarais ir malonios rizikos jauduliu, bet ir tai, kaip abstrakcija buvo suprasta. Greta tvyrojo vientiso stiliaus imperatyvas, todėl net jei esi abstraktus, turi būti panašus į save. Todėl dažniausiai matome vizualinę redukciją. Kai žiūri į Antanavičiaus formas, matai ir visą kitą Antanavičių. Gutausko artefaktas kiek keistesnis. Girdėjau, kad ir kitoms menotyrininkėms kilo įtarimų, jog vaizdas gali turėti fiziologinių, gal net erotinių nuorodų. Kaip tik todėl kūrinys nebūtinai turi būti susijęs su visa kita kūryba, sakykime, jis toks „slaptas“ – dienoraštinis. Romualdo Lankausko, kaip salono savininkė teigia, abstrakcija yra labiausiai abstrakcija, bet aš matau ten miesto žiburius, ir gana. Vadinasi, įmanoma ir literatūriška abstrakcija. Katino darbas, nors ir be pavadinimo, prašyte prašosi būti galva. Įdomu, kad grubiais diržais nusegiota Kisarausko kompozicija pavadinta popartine. Ką jis manė esant popartu? Ar tai prakaituota jo versija? Kitaip tariant, visi šie darbeliai yra tokie atsargūs, vien jau pagal formatą – nesvarbūs, bet privalomi menininko laisvės ir buvimo avangarde puoselėjimo darbuose. Prie parodos priklauso ir perpasakotas Kisarauskienės pasakojimas apie tai, kaip net pats Antanas Gudaitis buvo abstrakciją nutapęs, „tepiau, tepiau, bet po to vis tiek į portretą perdirbau“. Kaip dabar jaunimas pasakytų, „ir tą užparino“.
 
O galų gale net ne taip ir svarbu, ką mums parodė, vien praktika – lankytis ir privačiai žiūrėti, o dar svarbiau – aptarinėti, yra šios tarsi galerijos esmė. Kai einu pas Kisarauskaitę, prisimenu, kad Alfonsas Andriuškevičius ir kiti eidavo pas Šerius, Vildžiūnus ir t.t. Tai vertės, kurių pinigai neįperka. Žinau esant dar vieną tokį „salioną“, nors nesu apsilankiusi – tai puikios menininkės Aurelijos Maknytės butas. Smagu, kad, rodos, palaidotas posakis „lankosi salone“ turi šansų atgyti. Nieko naujo šioje žemėje. Ir neverta skubėti laidoti nei reiškinių, nei terminų. Jie tėra gudrūs kurmiai.
 
Paroda veikia iki tol, kol Aistė Kisarauskaitė norės
Dėl apsilankymo tartis +370 693 58318+370 693 58318

„Facebooke“ ieškoti „Kol kas tiesiog galerija namuose“ 

Leonardas Gutauskas, be pavadinimo. 1978 m. Autorės nuotr.
Leonardas Gutauskas, be pavadinimo. 1978 m. Autorės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Popartinė kompozicija“. 1966 m. Autorės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Popartinė kompozicija“. 1966 m. Autorės nuotr.
Saulė Kisarauskienė, „Kompozicija“. 1977 m. Autorės nuotr.
Saulė Kisarauskienė, „Kompozicija“. 1977 m. Autorės nuotr.
Teresė Marija Rožanskaitė, „Kompozicija“. 1982 m. Autorės nuotr.
Teresė Marija Rožanskaitė, „Kompozicija“. 1982 m. Autorės nuotr.
Linas Katinas, be pavadinimo. 1965 m. Autorės nuotr.
Linas Katinas, be pavadinimo. 1965 m. Autorės nuotr.
Romualdas Lankauskas, be pavadinimo. 1961 m.; Valentinas Antanavičius, „Improvizacija“. 1970 m. Autorės nuotr.
Romualdas Lankauskas, be pavadinimo. 1961 m.; Valentinas Antanavičius, „Improvizacija“. 1970 m. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Vinco Kisarausko įrišti straipsniai iš spaudos.Autorės nuotr.
Vinco Kisarausko įrišti straipsniai iš spaudos.Autorės nuotr.