7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

NKDT repertuaro pramoga

 

Miglė Munderzbakaitė
Nr. 36 (1142), 2015-10-16
Teatras
,,Varšų opera“, nuotrauka iš NKDT archyvo
,,Varšų opera“, nuotrauka iš NKDT archyvo

 Naujame Nacionalinio Kauno dramos teatro sezone buvo pristatytas režisieriaus Andriaus Kurieniaus spektaklis ,,Vargšų opera” (pagal anglų dramaturgo John Gay  1728 m. kūrinį). Muzikinis spektaklis tarsi tapo tam tikru žingsniu (o gal visgi tik išimtimi?) šio teatro kontekste ir nuo anksčiau analizuotų egzistencinių žmogaus asmenybės problemų, gręžiojimosi į praeitį, buvo pasisukta  link teatrinių linksmybių, pramogos, kurios reikia žiūrovui.

 

,,Vargšų operos” siužetinė linija, kaip ir būdinga daugeliui kūrinių, prasideda poros santykių istorija, kuri vėliau intrigų dėka išsiplėtoja ir į ją įsivelia vis daugiau žmonių. Machitas (Edgaras Žemaitis), vaizduojantis džentelmeną mergišius, susipažįsta ir savo kalbomis suvilioja Poli Pičem (Neringa Nekrašiūtė). Poli yra  Pičemo (Kęstutis Povilaitis), sėkmingai  besiverčiančio  vogtų daiktų prekyba ir ,,bendradarbiaujančio“ su policija, dukra. Poli ir Machitas nepaisydami aplinkinių priešiškumo susituokia. Tėvas, pasinaudodamas savo įtakingumu, įkiša nekenčiamą žentą į kalėjimą. Vėliau paaiškėja, kad Machitas  ne tik nusikaltėlių vadeiva, bet jo gyvenime yra ir kitų mylimųjų, kurios siekdamos savų tikslų bando jį išgelbėti nuo kalėjimo ir artėjančios mirties bausmės. ,,Vargšų opera” kalba apie žmonių ydas: melą, veidmainystę, godumą, savanaudiškumą, visur egzistuojančią korupciją. Visa pasakojama istorija pateikiama  su stipria ironija.
,,Todėl be galo gaila ir nuobodu ir kvaila. Tai žinoma labai blogai. Ir viskas žemėje juokai.“ (kartoja personažai).
 
,,Režisierius Andrius Kurienius, aiškindamas, kodėl šis spektaklis gali būti aktualus ir patrauklus šiandien, akcentavo žmogaus prigimtį: „Žmogus yra toks – koks jis yra, jo prigimtis nepasikeitė. Taip buvo  prieš 300 metų,  šimtmetį, prieš 10 metų. Jam būdingos tos pačios ydos, aktualios tos pačios problemos. Niekas nepasikeitė, žmogaus silpnybės išliko tos pačios. Viskas perkama ir parduodama.“ (lrytas.lt) Galima sutikti  su režisieriaus mintimis dėl spektaklyje paliečiamų universalių žmogaus savybių, kurios per daug ir nepakito  prabėgus tiek metų nuo kūrinio parašymo. Tačiau, ar tikrai nepasikeitė pats žmogaus supratimas, ar jis vis dar toks naivus, kad  jam reikia nuolatos paaiškinti, kas yra balta, o kas – juoda?  Ir ar  tikrai būtina tuos paaiškinimus perteikti jau ne vien tekstu, bet dar ir  neverbaline aktorių kalba?
 
Visas spektaklis nuo pat pradžios konstruojamas pagal schemą:  įvyksta kažkoks veiksmas, intriga ir ji iškart paaiškinama, o pabaigoje vis tiek dar laukia ir moralas. Žinoma, galima  su šia nuomone pasiginčyti sakant, kad tokie jau tie muzikiniai kūriniai ir ne čia reikėtų ieškoti trūkumų. Tačiau, jeigu jau šis kūrinys pasiekė didžiają dramos teatro sceną, akcentuoju, būtent dramos, ar negalima buvo iš to išgauti kažko daugiau už įrodymą, kad ir šioje scenoje gali vykti panašūs dalykai kaip ir netoliese esančioje kitoje? Jeigu uždavinys buvo toks, tai tikslas tikriausiai  pasiektas, ,,Vargšų opera” muzikaliai suskambėjo sąlyginai gerai (chormeistetė – Danguolė Beinarytė). Įvertinus tai, kad tikrai ne visi šio spektaklio aktoriai  yra profesionalai muzikos srityje, galima pastebėti ir vieną, atrodytų banalų, bet reikšmingą ir teigiamą spektaklio bruožą, galimybę sklandžiai girdėti visą  tekstą.  Ši spektaklio savybė tapo reikšminga, prisiminus prieš keletą metų minėtame teatre pastatytą ne itin sėkmingą operetę ,,Čigonų baronas” (režisierius – Gediminas Šeduikis).
 A. Kurieniaus ,,Vargšų opera”, kaip ir pridera tokio žanro spektakliui, pasižymi aktorių gausa bei pagrindinių personažų dubleriais. Spektaklyje vaidmenis kuria: Kęstutis Povilaitis (Pičemas), Audronė Paškonytė (ponia Pičem), Ugnė Žirgulė ir Martyna Gedvilaitė (Džen), Inga Mikutavičiūtė ir Eglė Grigaliūnaitė (Liusė), Neringa Nekrašiūtė ir Agnieška Ravdo (Polė), Edgaras Žemaitis bei Aleksandras Kleinas (Machitas), Ridas Žirgulis (Lokitas), Gintautas Bejeris ir Artūras Sužiedėlis (Filčas), Tomas Erbrėderis, Vaidas Maršalka, Henrikas Savickis, Andrius Gaučas, Eugenija Bendoriūtė, Aušra Keliuotytė, Milė Šablauskaitė, Gabrielė Aničaitė – baro dainininkės ir Machito gaujos vyrukai.
 
Kalbant apie aktorių sugebėjimą   atlikti jiems skirtas režisieriaus ir chormeisterės užduotis norėtųsi išskirti sėkmingą aktoriaus, gana retai pasirodančio pagrindiniuose vaidmenyse, Kęstučio Povilaičio  vaidmenį. Jis, galima sakyti visomis priemonėmis, tiek itin specifiniu balsu, tiek elgesiu, manieromis sėkmingai įkūnijo suktą, veidmainišką Pičemo personažą. Apskritai, vaidybos prasme, mano nuomone, būtent šis personažas spektaklyje tapo ,,svorio centru”, nors galbūt buvo tikėtasi, kad jame atsidurs Machitas su savo mylimosiomis.  Savo vaidmenį Edgaras Žemaitis (Machitas) atliko pakankamai įtaigiai, nors kai kuriose scenose buvo tam tikrų ,,susvyravimų”, kurie ir sukūrė nevisiškai išbaigto personažo įspūdį.  Pagrindinės Machito mylimosios – Poli (N. Nekrašiūtė) ir  Liusė (I. Mikutavičiūtė) – ko gero stipriausios buvo konfliktiniuose tarpusavio dialoguose. Netikėtas buvo  aktorės M. Šablauskaitės pasirinkimas  „baro merginų vadės” vaidmeniui, kuri, atrodė, jau turinti tam tikrą  amplua, už kurio ribų retai žengia. Machito ir jo gaujos  vokaliniai pasirodymai tapo tikra pramoga daugeliui žiūrovų.
 
  Spektaklio kostiumai, sukurti Vilmos Galeckaitės-Dabkienės, įdomūs, ypatingai teatrališki (galime matyti ir provokuojančios aprangos), kaip ir scenovaizdis  per daug nekonkretizuojantys laikotarpio. Aktoriaus vaidyba ir teisingai parinktas kostiumas dažniausiai sukuria sėkmingą, atstumiantį arba patrauklų, personažą. Tačiau, kelia abejonių vieno personažo – transvestito sukurtas įvaizdis, kuris turi akivaizdžių aliuzijų į popkultūroje šiais metais plačiai išgarsėjusį Conchitą. Jeigu jau buvo ieškoma sąsajų su šiandieniniu kontekstu, ar šis subjektas buvo geriausias pasirinkimas?
 
Spektaklio scenografija pakankamai abstrakti ir, galima sakyti, universali, nesusieta nei su konkrečia vieta, nei laikmečiu.  Scenoje matomos penkios stačiakampės dėžės, kurios prireikus gali tapti  karstais,  Pičemo vogtų daiktų saugojimo skryniomis, kalėjimo kameromis ar  naktinio baro vieta. Buvo galima matyti ir dar vieną objektą –,,narvelį“ – kalėjimo kamerą į kurią buvo uždarytas Machitas. Kitas scenografijos elementas – kopėčių piramidė scenos gilumoje. Prie jos aktoriai prisiartina vos kelis kartus – kažką priliečia, pataiso ir nueina. Tik finalinėje Machito mirties bausmės scenoje nestabiliomis kopečiomis pasilipama kiek aukščiau. Šios netvarkingai sudėliotos kopėčios, galinčios, atrodo, tuoj nukristi, kuria tam tikrą netvirtumo, nestabilumo įspūdį.
 
,,Varšų opera“ muzikalus, linksmas, ,,lengvas“ spektaklis, atliepiantis dalies žiūrovų poreikius. Kokio dydžio ši dalis  parodys laikas ir  užimtos arba ne žiūrovų kėdės.
 
 
 
,,Varšų opera“, nuotrauka iš NKDT archyvo
,,Varšų opera“, nuotrauka iš NKDT archyvo
,,Varšų opera“, nuotrauka iš NKDT archyvo
,,Varšų opera“, nuotrauka iš NKDT archyvo