7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Medicinos ir muzikos sintezės objektas

Apie muzikos edukacijos padėtį mūsų šalyje (neskaitant muzikos mokyklų ir aukštojo mokslo įstaigų) nėra smagu kalbėti – vieša paslaptis, kaip vyksta muzikos pamokos vidurinėse mokyklose. Požiūris, kad ši meno šaka nėra verta pastangų ją giliau pažinti ir, kaip ir kitos meno šakos, nėra vertas dėmesio rimtas mokslas, lemia ir tolesnį muzikinį neraštingumą. Natūraliai atmetama ir šiuolaikinė muzika kaip „nesuprantama“ (nes nėra teorinių pagrindų ją suvokti) ir svetima (nes pažintis su akademine muzika chronologiškai dažniausiai baigiasi romantizmu). Todėl visuomet džiugina konceptualūs projektai, siekiantys patraukliai šviesti platesnę auditoriją.

 

Projektas „Skambantys kūnai“ orientuotas ir į nevienakryptį švietimą, ir į meninį rezultatą. Spalio 2 d. Vilniaus „Menų spaustuvėje“ įvyko šio projekto kūrybinių rezultatų „ataskaita“ – koncertas, kuriame pristatytos šešios lietuvių kompozitorių premjeros. Čia muzika jungiama su vizualiaisiais menais ir medicina: kūriniai atspindėjo skirtingų žmogaus organų veiklą. Pastarasis aspektas, viena vertus, kuria netikėtą tarpdiscipliniškumą ir skatina bendradarbiauti tolimomis laikomų sričių atstovus; kita vertus – tai dar viena švietėjiška šio projekto misija, ne mažiau svarbi ugdant ne tik meniškai sąmoningą, dvasingą, bet ir fiziškai sveiką visuomenę. Svarbu paminėti, kad koncertas nebuvo baigtinis projekto produktas – artimiausiais mėnesiais numatomos skambėjusių kūrinių audiovizualinių versijų instaliacijos medicinos bei švietimo įstaigose. Smalsu, kaip ši idėja bus įgyvendinta, nes tam, ko gero, reikėtų erdvių, atskirtų nuo aplinkos triukšmo, idant muzikai ir supančiam fonui nereikėtų konkuruoti trukdant vienas kitam. Dar vienas dalykas – koncerte prieš kiekvieną kūrinį buvo rodomas trumpas videofilmas su kompozitorių konsultavusio mediko komentarais apie pasirinkto žmogaus organo veiklą ir reikšmę. Man regis, švietimo aspektu tai esminis informacijos šaltinis, nes jau vėliau kūrinys skamba su vizualizacija, kuri be medicininio konteksto nėra pakankamai pajėgi ištransliuoti ir menines, ir sveikatinimo intencijas. Todėl veikiausiai vietoje videofilmo, spėju, turėtų būti parengti konkretaus kūno organo veiklos ir audiovizualinės kompozicijos sąsajų komentarai.

Paslydimai ir istorijos

Turiu prisipažinti, pati stebiuosi, kad tai – mano pirmasis tekstas apie Valentino Masalskio vadovaujamą Klaipėdos jaunimo teatrą. Nuo 2012 m. Klaipėdoje gyvuojanti trupė jau spėjo įsitvirtinti Lietuvos teatriniame kontekste, kaip ir susilaukti nemažai dėmesio iš kiekvieno, bent mažiausia dalimi susijusio su scenos menu. 2008 m. surinktas kursas iš pradžių tapo, atrodytų, dar viena jaunų aktorių trupe, bandančia atrasti savo vietą šalies rinkoje. Vis dėlto, priešingai nei kiti kolegos, jie sugebėjo išsilaikyti kartu ir sukurti savo teatrą bei pritraukti į jį kitų kūrėjų, žiūrovų ir meno vertintojų.

 

Susižavėti Klaipėdos jaunimo teatru labai paprasta. Tereikia bent kartą nuvykti į jų organizuojamą Jauno teatro dienų festivalį uostamiestyje, kad suprastum, kaip jie gyvena. Šiame teatre viskas daroma savo rankomis: ruošiami vaidmenys, statomi spektakliai, montuojama scena, rašomi pranešimai spaudai, spausdinami plakatai, dėliojami grafikai, pasitinkami svečiai ir taip iki begalybės. Jei kuriame nors spektaklyje nepamatysi ant scenos visų trupės aktorių, gali būti tikras, jog jie vis viena yra įtraukti ir dirba užkulisiuose. Žinoma, tokia bendruomeninio teatro forma pirmiausia yra V. Masalskio idėjų ir vadovavimo rezultatas.

Kita šviesa

Vilniaus fotografijos galerijoje atidaryta Dmitrijaus Matvejevo fotografijų paroda „Tyli šviesa“. Joje menininkas rodo Šalčininkų rajone gyvenančios stačiatikių bendruomenės narius, jų kasdienybę, aplinką. Pats autorius parodos aprašyme nedaugžodžiauja, o tik pamini, kad nuotraukose bandė perteikti vietovės ir žmonių skleidžiamą ypatingą harmoniją ir ramybę, „tylią šviesą“. Tačiau tai dar ne viskas. Paroda sudaryta iš dviejų dalių – antrojoje autorius atlieka archeologo vaidmenį ir bendruomenės archyvuose „iškasa“ prieš 60–70 metų darytus negatyvus, kuriuose taip pat pavaizduoti šio kaimo žmonės ir jų gyvenimas. Prie jų dar grįšiu.

 

Pasakysiu sąžiningai: man Matvejevas asocijuojasi su teatro fotografija ir, gavęs naujienlaiškį apie jo naująją parodą su beveik teatriniu pavadinimu, net neabejojau, kad tokią fotografiją ir pamatysiu. Tačiau prie pranešimo prisegtos nuotraukos šiek tiek nustebino ir suglumino, nes tai buvo akivaizdžiai ne teatras. Viename interviu autorius prisipažino, kad norėtų atsikratyti teatro fotografo etiketės. Rašydamas šį tekstą, internete pamėginau paieškoti jo kitokios fotografijos ir sekėsi sunkiai – radau tik aštuonias. Taigi, kol pats autorius mums neparodė daugiau, šią parodą laikyčiau jo pirmuoju mėginimu išsiveržti iš teatro scenos ir užkulisių į gryną orą, plein-air, nuo akinančių ir spalvotų teatro prožektorių pabėgti į tylią dienos šviesą. Kaip matome iš nuotraukų datų, Matvejevas tai daro jau keliolika metų.

Prieblanda kine

Įtariu, kad ir jus, mieli skaitytojai, slegia artėjančios žiemos nuojauta. Todėl ruduo man – skaitymo laikas. Malonu slėptis nuo į mus nuolat besikreipiančių kvailų politikų, populiarių sportininkų ir geometrine progresija įvairiuose ekranuose besidauginančių lietuvių žvaigždžių tiesiog vakaro prieblandoje, kur jauki šviesa apšviečia tik knygos arba žurnalo lapą ir dar drėgną šuns nosį. Gal vieno tokio vakaro užteks ir naujam „Kinui“, bet tikiuosi, kad žurnalo skaitymas baigsis kino salėje, kur taip pat galima pasislėpti nuo banalios kasdienybės.


Rudens „Kinas“ kartu su Izolda Keidošiūte, Živile Pipinyte, Monika Gimbutaite bei Neringa Kažukauskaite tradiciškai kviečia į renginius – Lenkų kino festivalį, „Nepatogų kiną“, „Scanoramą“, supažindina su pagrindiniais jų retrospektyvų veikėjais bei siūlo testą apie lenkų kinematografininkus, susijusius su Vilniumi. Retrospektyvos skirtos rašytojui ir kino režisieriui Tadeuszui Konwickiui, kurio knygose ir filmuose visada laukia kelionė į išnykusį prieškario Vilnių, taip pat sunkiai keliais žodžiais apibūdinamam filmų kūrėjui Derekui Jarmanui, į didįjį ekraną atvedusiam kontroversiškas įvairių amžių asmenybes – Edvardą II, Caravaggio, Vittgensteiną – ir vienam pirmųjų prabilusiam apie XX a. marą AIDS.

Atmintis meluoja

Esame įpratę žiūrėti filmus apie karą, vaizduojamą iš kariaujančių vyrų perspektyvos. Lietuviškų šaknų turinti belgų režisierė Isabelle Tollenaere siūlo pažvelgti į karą kitaip. Ar karas gali visiškai pasibaigti? Ar karų nebūna taikos laikotarpiu? Festivalyje „Nepatogus kinas“ rodomo filmo „Mūšiai“ režisierę domina, kaip neseniai vykę kariniai konfliktai veikia žmones ir tampa jų kasdienybės dalimi. Filmą sudaro keturi skyriai: „Bomba“, „Kareivis“, „Bunkeris“ ir „Tankas“. Jie filmuoti keturiose šalyse. Belgijos armijos darbuotojai nukenksmina ūkininko rastą Antrojo pasaulinio karo laikų nesprogusią bombą. Latvijoje turistai susimoka už atrakciją praleisti naktį atkurtoje karinių mokymų stovykloje. Albanijoje šeima gyvulių tvartą įsirengė buvusiame kariniame bunkeryje. Rusijoje siuvėjos fabrike siuva pripučiamas karines mašinas ir lėktuvus.

„One woman show“ – Yoko Ono

„The world’s most famous uknown artist: everybody knows her, but nobody knows what she does“ – „Žymiausia pasaulyje nežinoma menininkė: visi ją žino, bet niekas nežino ką ji daro“ – taip 7-ajame dešimtmetyje Yoko Ono yra apibūdinęs jos antrasis vyras Johnas Lennonas. Nors šiuo metu Yoko Ono yra užsitarnavusi žymios menininkės vardą, tačiau pirmaisiais savo kūrybos metais ji daugumai buvo žinoma kaip Johno Lennono žmona, įvairiais performansais skelbianti taikos idėją pasaulyje, ir kaip moteris, galbūt išskyrusi „The Beatles“. Tiesą pasakius, prieš kelias savaites eidama į jos parodą Niujorke, Modernaus meno muziejuje (MoMa), nešiausi štai tokį žinių apie šią menininkę, bagažą. Ir likau labai nustebinta.

Lietuviškos dulkės

Ten, kur laikas sustojęs, niekas mūsų nelaukia. Ir vargiai, net jei sakoma priešingai, galime pasijusti laukiami. Prarūgęs kaip stovintis vanduo sceninis laikas geba ne tik giliai įklampinti prieš jį ir jame atsidūrusį žiūrovą, bet ir kartu palikti jį nieko nepešusį, išvargintą, bet nepriliestą.

Rolando Kazlo spektaklis „Atrask mane“ Vilniaus teatre „Lėlė“, rodos, tikslingai atstumia. Nors savo pavadinimu jis lyg ir prašosi būti atrastas, turiniu taip ir nesuteikia vilties, kad yra ką atrasti. Praktiškai nėra šansų įsijausti į pačią istoriją – audėjo kapo paieškas. Atrodo, kad siužetas čia tėra pretekstas susieiti, kad jis – tik atminties simbolis, kuriuo mojuojama norint pažadinti ir tuo pačiu metu nuslopinti mūsų pačių individualius prisiminimus.

Ši istorija, sulipdyta iš Seumaso O’Kelly apysakos „Audėjo kapas“ ir Balio Sruogos bei Ovidijaus eilių fragmentų (inscenizacijos autorius Rolandas Kazlas), padiktuoja spektaklio erdvę – tai kapinės. Lyg jų būtų negana, scenoje nuolat trinasi ir du šviežios mirties pranašai, duobkasiai (Imantas Precas ir Dainius Tarutis), bet kurią akimirką pasiryžę ne tik ką nors iškasti, bet ir pakasti. Taip tiesmukai, nors, atrodo, be humoro, čia kėsinamasi palaidoti pačią Lietuvą ar bent jau jos praeitį, šaknis. Ore tvyro ne tiek kapinių, kurios galėtų nuteikti egzistenciškai-filosofiškai, kiek laidotuvių, sumišusių su pareiga ir buitimi, atmosfera. Ji ir verčia atsiriboti, užsidaryti, atmesti.

Gaivinant prarastą pasaulį

Šiemet jau dvidešimt aštuntąjį gimtadienį šventusio festivalio „Vilnius Jazz“ įkūrėjas ir vadovas Antanas Gustys ne kartą yra pasakojęs apie prioritetus, kuriais remiantis organizuojamas šis renginys. Pirmiausia tai platus naujosios muzikos spektras, pasauliui gerai žinomos džiazo asmenybės, kurioms pristatyti galimas net ne vienas jų koncertas, Japonijos muzika, Lietuvos džiazo jaunimas, bendri mūsų šalies muzikantų projektai su kitų šalių atstovais ir dar daug įvairių esminių linijų, daugelio net nepamenu. Tačiau tos, kurias paminėjau, buvo įvykdytos su kaupu.

 

A. Gustys kvietė: „Padėkite atgaivinti prarastą pasaulį. Anksčiau, pirmaisiais festivalio metais, būdavo kažkaip ramiau. Jam sessions – taip pat prarastas pasaulis. Gal ir keista, bet tie tikrieji jam sessions vykdavo tik sovietiniais metais. Tais laikais buvo lėtesnis gyvenimas, ir muzikantai turėdavo laiko – jie atvykdavo ne vien į savo koncertą, bet į visą festivalį“ (išduosiu paslaptį – „Prarastas pasaulis“ vadinosi festivalyje gyvai garsintas filmas). Iš tikrųjų, atlikėjai nesuspėja atvyki net į savo koncertą, ir tenka keisti jų pasirodymo vietą programoje. Taip šiemet atsitiko su muzikantais iš Prancūzijos.

„Menų spaustuvėje“ – George’o Carlino įkvėpta premjera

Spalio 22-23 dienomis sostinės „Menų spaustuvėje“ choreografė Miglė Praniauskaitė, jauniesiems menininkams skirtoje programoje „Atvira erdvė‘15“, pristato debiutinį šokio spektaklį – „Rekonstruoti“. Spektaklis, anot choreografės, bus įdomus kiekvienam bent kartais susimąstančiam apie tai, kas ir kodėl vyksta mūsų aplinkoje.

Spektaklyje „Rekonstruoti“ pasakojama apie triukšmą, kuris šiais laikais yra neatsiejama žmonių gyvenimo dalis – visi gyvena triukšme, minioje, visi yra nuolat erzinami trikdžių. Pabėgti nuo to neįmanoma, nes jie yra ne kas kita kaip patys žmonės – mes esame trikdžiai vieni kitiems. Vienintelė išeitis tai sustabdyti yra atsisakyti savo principų ir pradėjus klausyti aplink esančių žmonių, stengtis pirmiausia jų netrikdyti. Tačiau ar verta tai daryti, ar reikia? Galų gale, ar pavyks?

Kino naujienos trumpai

Ateinančių metų vasarį Meryl Streep vadovaus 66-ojo tarptautinio Berlyno kino festivalio žiuri. Pasak festivalio direktoriaus Dieterio Kosslicko, tai viena kūrybiškiausių ir įvairiapusiškiausių kino aktorių. Direktorius džiaugiasi, kad Streep vėl turės progos grįžti į Berlyną. Festivalyje ji lankėsi ne vieną kartą: 1999 m. aktorė gavo „Berlinale camera“ apdovanojimą, 2012 m.– „Auksinį lokį“ už kūrybos indėlį. Berlyno konkurse ne kartą rodyti ir filmai, kuriuose ji vaidino.

 

Berlinalės žiuri – pirmasis, kuriame dirbs aktorė. Jos pareiškime sakoma: „Nekantriai ir su didžiuliu džiaugsmu laukiu žiuri nario pareigų. Su jomis susijusi atsakomybė kelia baimę, nes niekad anksčiau nevadovavau niekam, bet viliuosi, kad pateisinsiu ankstesnių gerbiamų žiuri suformuotus aukštus lūkesčius.“

PUSLAPIS
IŠ
1003