Kita šviesa

Vilniaus fotografijos galerijoje atidaryta Dmitrijaus Matvejevo fotografijų paroda „Tyli šviesa“. Joje menininkas rodo Šalčininkų rajone gyvenančios stačiatikių bendruomenės narius, jų kasdienybę, aplinką. Pats autorius parodos aprašyme nedaugžodžiauja, o tik pamini, kad nuotraukose bandė perteikti vietovės ir žmonių skleidžiamą ypatingą harmoniją ir ramybę, „tylią šviesą“. Tačiau tai dar ne viskas. Paroda sudaryta iš dviejų dalių – antrojoje autorius atlieka archeologo vaidmenį ir bendruomenės archyvuose „iškasa“ prieš 60–70 metų darytus negatyvus, kuriuose taip pat pavaizduoti šio kaimo žmonės ir jų gyvenimas. Prie jų dar grįšiu.

Pasakysiu sąžiningai: man Matvejevas asocijuojasi su teatro fotografija ir, gavęs naujienlaiškį apie jo naująją parodą su beveik teatriniu pavadinimu, net neabejojau, kad tokią fotografiją ir pamatysiu. Tačiau prie pranešimo prisegtos nuotraukos šiek tiek nustebino ir suglumino, nes tai buvo akivaizdžiai ne teatras. Viename interviu autorius prisipažino, kad norėtų atsikratyti teatro fotografo etiketės. Rašydamas šį tekstą, internete pamėginau paieškoti jo kitokios fotografijos ir sekėsi sunkiai – radau tik aštuonias. Taigi, kol pats autorius mums neparodė daugiau, šią parodą laikyčiau jo pirmuoju mėginimu išsiveržti iš teatro scenos ir užkulisių į gryną orą, plein-air, nuo akinančių ir spalvotų teatro prožektorių pabėgti į tylią dienos šviesą. Kaip matome iš nuotraukų datų, Matvejevas tai daro jau keliolika metų.

Peržvelgus nuotraukas, iškart peršasi jų įspūdį apibūdinanti sąvoka: klasika. Tą jausmą ypač nori pabrėžti ir pats autorius, parodos anotacijoje paskutiniu sakiniu informuodamas, jog nuotraukos darytos juostiniais aparatais ir yra nespalvotos. Klasikinė tonacija ryški kiekviename vaizde – puikūs simboliniai portretai: Nikolajus Ivanovičius su knyga ir obuolį lupantis Tėvas Leonidas (šią nuotrauką mielai pasikabinčiau namuose ant sienos). Jų herojai tiesiog spinduliuoja ramybe ir išmintimi. Psichologinis portretas – Matvejevo stiprybė, šį žanrą jis ištobulino dirbdamas teatre, fotografuodamas amžinai į save panirusius aktorius ir režisierius.

Klasikiniai ir jo peizažai su švytinčiame rūke skendinčiais pastatais ar į saulę skrendančiu gandru. Nuotraukos šiek tiek dvelkia nostalgija, sentimentalumu, bet tai tik paryškina autoriaus pagarbą savo herojams bei vietovei.

Antras stiprus, taip pat iš teatro fotografijos atėjęs Matvejevo bruožas – tai grupinės scenos fotografija, o dažnai ir jos režisūra. Jose vyrauja rimtis ir susikaupimas, tačiau visas nuotraukas vienija sunkiai nusakomas jaukumas ir gera emocija. Ypač jei jas palyginsime (o nepalyginti neįmanoma) su kitomis, darytomis prieš 60–70 metų. Taigi, grįžkime trumpam prie jų. Tos fotografijos šiek tiek baugina. Kokie žmonių veidai! Juose atsispindi išgąstis, nežinia, rūpestis. Šie veidai man primena legendinį rusų filmą „Baubas“. Sunku pasakyti, ar tokį įspūdį lemia sudėtingas laikas (nuotraukos darytos 1930–1950 m.), ar tuomet žmonės į fotoaparatą žiūrėjo pagarbiai, baimingai ir nusižeminę? Esu tikras, kad šie kadrai nustebino bei sužavėjo ir patį Matvejevą, tikriausiai jų įkvėptas jis ir nusprendė panašiai dokumentuoti šių dienų žmones. Sugretindamas savo ir archyvinius kadrus, Matvejevas tarsi antropologas, tyrinėjantis ir dokumentuojantis mažą bendruomenę, mums parodo, kaip per tokį trumpą laikotarpį pasikeitė žmogaus veidas. Tačiau, nepaisant laiko distancijos, tylioji šviesa veiduose išliko.

Geri kūriniai yra tie, į kuriuos žiūrint iškyla įvairios asociacijos, déjà vu, reminiscencijos ar galvoje iš niekur nieko pasigirsta muzikos garsai. Stiprų muzikinį toną turi ir ši paroda. Pirmiausia dėl paties pavadinimo. Kaip mus dar kartą informuoja parodos autorius, „Tyli šviesa“ – tai senovinė krikščionių giesmė, dalis stačiatikių vakarinių pamaldų, taip pat įtraukta į kai kurias dabartines anglikonų ir liuteronų liturgijas (tikrai graži giesmė, paklausykite). Žiūrint parodą man visą laiką skambėjo kitos, šį kartą kalėdinės giesmės žodžiai: „Tyli naktis, šventa naktis...“ Pabaigoje taip ir norisi palinkėti tylios šviesos jūsų veidams.

Paroda veikia iki spalio 30 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais nuo 12–16 val.