Prieblanda kine

Įtariu, kad ir jus, mieli skaitytojai, slegia artėjančios žiemos nuojauta. Todėl ruduo man – skaitymo laikas. Malonu slėptis nuo į mus nuolat besikreipiančių kvailų politikų, populiarių sportininkų ir geometrine progresija įvairiuose ekranuose besidauginančių lietuvių žvaigždžių tiesiog vakaro prieblandoje, kur jauki šviesa apšviečia tik knygos arba žurnalo lapą ir dar drėgną šuns nosį. Gal vieno tokio vakaro užteks ir naujam „Kinui“, bet tikiuosi, kad žurnalo skaitymas baigsis kino salėje, kur taip pat galima pasislėpti nuo banalios kasdienybės.

Rudens „Kinas“ kartu su Izolda Keidošiūte, Živile Pipinyte, Monika Gimbutaite bei Neringa Kažukauskaite tradiciškai kviečia į renginius – Lenkų kino festivalį, „Nepatogų kiną“, „Scanoramą“, supažindina su pagrindiniais jų retrospektyvų veikėjais bei siūlo testą apie lenkų kinematografininkus, susijusius su Vilniumi. Retrospektyvos skirtos rašytojui ir kino režisieriui Tadeuszui Konwickiui, kurio knygose ir filmuose visada laukia kelionė į išnykusį prieškario Vilnių, taip pat sunkiai keliais žodžiais apibūdinamam filmų kūrėjui Derekui Jarmanui, į didįjį ekraną atvedusiam kontroversiškas įvairių amžių asmenybes – Edvardą II, Caravaggio, Vittgensteiną – ir vienam pirmųjų prabilusiam apie XX a. marą AIDS.

„Kino“ autoriai taip pat apkeliavo ne vieną festivalį ir dalijasi įspūdžiais. Vladas Rožėnas rašydamas apie Karlovi Varus ir pats pasijuto filmo veikėju, matyt, tam, kad galėtų išsakyti savo nepasitenkinimą filmais apie „vienišas motinas, benamius vaikus, vėžį, skurdą, narkotikus ir abortus“, kuriuose „slepiasi verkšlenanti dvasia“. Aistę Račaitytę Lokarne suerzino Andrzejus Żuławskis, po penkiolikos metų pertraukos sugrįžęs į kiną Witoldo Gombrowicziaus romano „Kosmosas“ ekranizacija, ir paskutinis šį rudenį mirusios Chantal Akerman filmas, bet sužavėjo Miguelio Gomeso trilogija „Tūkstantis ir viena naktis“ ir kino Gan Bi „Kaili bliuzas“. Živilė Pipinytė jubiliejiniame Gdynės kino festivalyje taip pat pasižiūrėjo ne vieną jaunų režisierių opusą apie vėžį ir mirtį, vyresniosios kartos kūrėjų Filipo Bajono, Januszo Majewskio, Jerzy Skolimowskio apmąstymus apie neseną istoriją ir apokaliptišką ateitį, bet geresnio filmo už Małgorzatos Szumowskos „Kūną“ taip ir nepamatė. Santą Lingevičiūtę Toronto kino festivalyje nudžiugino naujas Claude’o Leloucho filmas apie vyrą ir moterį „Vienas ir viena“, Michaelo Moore’o provokacija „Kurią šalį okupuoti kitą“ ir Marko Sawerso mocumentary apie nykstančius mūsų planetos vyrus.
Tokie straipsniai įrodo, kad kino šagrenės oda traukiasi ne taip sparčiai, kaip kartais atrodo. Tiesa, Lietuvos kino teatrų repertuaras dažniausiai demonstruoja priešingą požiūrį. Tačiau šį rudenį visų dėmesį vėl patraukė ir žiūrovus į filmo priešininkus bei entuziastus padalijo naujas Paolo Sorrentino filmas „Jaunystė“. Straipsnyje „Žmogus futliare ir dar su lagaminu“ ankstesnius režisieriaus filmus aptaria Rūta Birštonaitė. Ji spalvingai apibūdina režisieriaus stilių: „Ir šiame, ir kituose filmuose jis prisigalvoja grandiozinių kinematografinių sprendimų, verčia kamerą atlikti neįtikėtinus viražus, rikiuoja pretenzingų statiškų scenų virtines, tačiau, užuot prisikasęs prie esmės, vietomis priartėja prie manieringos prabangos prekių reklamos.“ Naujausią filmą recenzuoja Gediminas Kukta, kuris turi daug priekaištų lietuvių numylėtiniui. Matyt, kaip tik „Jaunystė“ paskatino ir Pipinytę parašyti feljetoną „Senatvė – tai kiti“.

Ieva Kotryna Skirmantaitė recenzuoja amžino maištininko Peterio Greenaway’aus „Eizenšteiną Gvanachuate“, Lina Martišiūtė giria Sebastiano Schipperio „Viktoriją“, o Agnė Marcinkevičiūtė aptaria dokumentinį Christiano Braado Thomseno filmą „Fassbinderis: mylėti nereikalaujant“. Prie šių recenzijų pridėjus Dovilės Raustytės išsamų mūsų ekranuose dažnai pasirodančios aktorės Ariane Labed (jos nuotrauka papuošė ir žurnalo viršelį) portretą, gali susidaryti įspūdis, kad repertuaras visai pakenčiamas.

Tačiau netiesiogiai su tokiu teiginiu polemizuoja Ramūnas Pronckus, kuris aptaria namuose žiūrimus filmus. Jų pavadinimai iškalbingi: „Mes dainuosim“ (rež. Robert Mullan), „Susikaupk“ (rež. Glen Ficarra, John Requa), „Vaizduotės žaidimas“ (rež. Mortem Tyldum), „Eskobaras – kruvinas rojus“ (rež. Andrea di Stefano).

Lietuviškoji filmoteka šįkart pristato dvi nuomones apie Šarūno Barto filmą „Ramybė mūsų namuose“. Skirtingi Ramūno Pronckaus ir Ievos Toleikytės požiūriai, tikiuosi, padės susiorientuoti populiariosios spaudos ir lietuvių filosofų dėmesio sulaukusio filmo vaizduose bei mintyse. Gediminas Kukta aptaria Algimanto Puipos „Edeno sodą“, Jorė Janavičiūtė – Justino Krisiūno filmą „Dėdė, Rokas ir Nida“. Šiuose tekstuose nerasite skambių frazių apie lietuvių kino renesansą, tačiau entuziazmu spinduliuoja užsienio kritikų atsiliepimai apie Alantės Kavaitės „Sangailės vasarą“. Pagalvojau, kad filmas puikiai atliko reklaminę misiją – Lietuva jame tokia saulėta ir graži.

Apie savo kūrinių misiją Dovilei Grigaliūnaitei papasakojo Deimantas Narkevičius. Visada įtariau, kad daugumos mūsų vaizdo menininkų filmai gali būti suprasti tik išklausius autorių paaiškinimus, ką jie norėjo pasakyti vaizdais, ir pokalbis tai patvirtino.

Žinoma, kinematografininkams visada verta pasikalbėti. Tai patvirtina ir Godos Jurevičiūtės prisiminimai apie tradicinę „Meno avilio“ vasaros kino stovyklą. Šįkart jos dalyviai gilinosi į kiną ir politiką.

Jūsų –
Jonas Ūbis