Atmintis meluoja

Esame įpratę žiūrėti filmus apie karą, vaizduojamą iš kariaujančių vyrų perspektyvos. Lietuviškų šaknų turinti belgų režisierė Isabelle Tollenaere siūlo pažvelgti į karą kitaip. Ar karas gali visiškai pasibaigti? Ar karų nebūna taikos laikotarpiu? Festivalyje „Nepatogus kinas“ rodomo filmo „Mūšiai“ režisierę domina, kaip neseniai vykę kariniai konfliktai veikia žmones ir tampa jų kasdienybės dalimi. Filmą sudaro keturi skyriai: „Bomba“, „Kareivis“, „Bunkeris“ ir „Tankas“. Jie filmuoti keturiose šalyse. Belgijos armijos darbuotojai nukenksmina ūkininko rastą Antrojo pasaulinio karo laikų nesprogusią bombą. Latvijoje turistai susimoka už atrakciją praleisti naktį atkurtoje karinių mokymų stovykloje. Albanijoje šeima gyvulių tvartą įsirengė buvusiame kariniame bunkeryje. Rusijoje siuvėjos fabrike siuva pripučiamas karines mašinas ir lėktuvus.

Papasakokite, kaip susidomėjote šia tema ir kas įkvėpė sukurti „Mūšius“?
Po ką tik pasibaigusios „Jazminų revoliucijos“ Tunise 2011-aisiais perskaičiau straipsnį apie ištuštėjusius viešbučius ir merdėjantį šalies turizmą. Tunisas stengėsi atgaivinti turizmą ir įrodyti, kad rojaus kampelio iliuzija nepakito. Pagalvojau, kad būtų įdomu sukurti filmą apie turizmą, bet kalbantį apie šalyje įvykusią revoliuciją. Mintis kilo spontaniškai, o po kelių dienų jau buvau Tunise ir filmavau turistus, apžiūrinėjančius Kartaginos miesto griuvėsius. Dar po kelių dienų važiavau filmuoti vietų, kur vyko revoliucija, ir pastebėjau, kad jos taip pat gausiai lankomos. Iš šios medžiagos sukūriau filmą „Viva Paradis“. Bet matyti vaizdai paskatino mąstyti, kas vyksta su nesenų karinių konfliktų pėdsakais, ar juos lanko turistai, ar jie yra pamirštami. Taip kilo filmo „Mūšiai“ idėja.

Kaip vyko pasirengimas, kaip radote vietas ir siužetus?
Labiausiai įkvėpė Paulio Virilio knyga „Bunkerių archeologija“, joje radau filmo pradžioje pasirodančią Martino Heideggerio citatą, kuri lyg filmo raktas. Daug skaičiau, pavyzdžiui, apie „juodąjį turizmą“ (dark tourism), kai žmonės sąmoningai keliauja į vietas, susijusias su žiaurumo ir žvėriškumo apraiškomis, kur vyko genocidai, žmogžudystės. Buvo svarbu rasti, kaip skirtingų konfliktų pėdsakai „gyvena“ dabar. Lieka bombos, bunkeriai, tankai – fiziniai dalykai, bet svarbu ir tai, kaip mes prisimename, pristatome, vaizduojame ir interpretuojame istoriją. Visi šie aspektai buvo svarbūs. Kai juos sau išsigryninau, suradau ir vietas, ir siužetus.

Jūsų filmas susijęs su atminties koncepcija. Ką filme reiškia kolektyvinė ir asmeninė atmintis?
Filmu bandau parodyti, kokią įtaką karas ir kariniai konfliktai daro istorijai, žmonėms, šaliai ir daiktams. Karas niekad nesibaigia ir visada mus supa skirtingais pavidalais. Atmintis – vienas pagrindinių filmo aspektų, „Mūšiuose“ atsiskleidžia skirtingos jos išraiškos. Kai rodomas bombos nukenksminimas, atmintis naikinama ir lyg paslepiama nuo pašalinių akių. Latvijoje turistams pritaikytuose kariniuose mokymuose atmintis skatinama ir provokuojama, tikint, kad inscenizuota patirtis suteiks daugiau žinių apie praeities įvykius. Albanijoje karo bunkerį paverčiant tvartu bandoma pakeisti karinio objekto prasmę. Tik ar tikrai pasikeičia bunkerio prasmė pritaikius jį kasdieniame gyvenime? Filme to nesužinosite, bet vyras, kuriam priklauso tvartas, man pasakojo, kad buvo įkalintas ir jam teko dirbti bunkeriuose. Paklaustas, ar nėra skaudu vėl dirbti bunkeryje, jis atsakė, kad jam tai – tik tvartas ir nieko daugiau. Paskutiniame filmo skyriuje, kur rodomas Pergalės dienos šventimas Rusijoje, žmonės prisimena kare nukentėjusius savo artimuosius, pagerbia karo veteranus ir tai daro labai nuoširdžiai. Tačiau tokia asmeninės atminties išraiška šioje šventėje nėra svarbiausia. Ji tampa kolektyvine atmintimi, kuri skatinama siekiant pateisinti šalies politiką ir karinius veiksmus. Kažkas man sakė, kad kiekviena filmo dalis yra lyg trauminės patirties gydymo procesas. Tai vienas iš būdų žiūrėti į filmą.

Daugelyje scenų girdime garsus, prieštaraujančius vaizdams.
Garsas daro tą patį, ką ir vaizdas, – klaidina ir iškelia praeitį. Ekrane matai vieną vaizdą, o girdi garsą iš praeities. Garsas man buvo labai svarbus. Filme yra akimirkų, kai patenkama į abstrakčią vietą, bet garsas yra labai konkretus. Jis parodo, kaip arti ir kartu toli yra realybė. Dirbdami su filmo garsu norėjome sukurti belaikės erdvės, kurioje vis primenama praeitis, įspūdį.

Filme kalbama ne tik apie dabartį, bet ir apie grėsmingą ateitį.
Norėjau kalbėti apie dabartį ir apie tai, kaip tvarkomės su praeitimi. Tai daug pasako apie mus. Sutinku, kad žiūrint filmą juntama ateitis. Manau, kad šias prasmes filmas įgijo jau po to, kai buvo sukurtas. Kai baigėme filmą, prasidėjo revoliucija Ukrainoje, buvo aneksuotas Krymas, ir filmo vaizdai įgijo kitą prasmę. Neatsitiktinai rodome Rusiją – šis filmo skyrius apibrėžia man itin svarbią nesibaigiančio karo idėją.

Ar planuojate toliau plėtoti šią temą kituose projektuose?
Labai noriu ją tęsti. Liko nemažai epizodų, kurių nepanaudojau filme, bet norėčiau juos būtinai parodyti. Dabar kartu su kitais menininkais kuriame filmą apie miestą Kalifornijos valstijoje, už dviejų valandų kelio nuo Los Andželo. Jį dykumoje pastatė sociologas Natas Mendelsohnas tikėdamasis, kad miestas taps svarbiausiu valstijoje, tačiau planas žlugo ir dabar ten gyvena tik 10 tūkstančių žmonių, nors pagal plotą jis vienas didžiausių Kalifornijoje. Kuriame filmą apie miesto ir žmogaus ryšį. Ar miestų ateitį nulemia jų praeitis? Šis projektas – tam tikras mane dominančios temos tęsinys.  

Kalbėjosi Dovilė Grigaliūnaitė