Mano namai primena tuos, kuriuose gyvena Jimo Jarmuscho filmo „Išgyvena tik mylintys“ (LRT Kultūra, 28 d. 22.30) vampyrai: Eva (Tilda Swinton) – Tanžere ir Adamas (Tom Hiddleston) –griuvėsiais virstančiame Detroite. Juose daug knygų, iškarpų, visokių senų daiktų, vinilinių plokštelių. Nors maniesiems stinga gitarų ir mėgstamų rašytojų nuotraukų ant sienų, juntamas bibliotekos dulkių kvapas, ypač kai saulė spigina į lentynas, sugrąžina belaikės erdvės jausmą. Todėl ir aš kartais pasijuntu lyg vampyras, išgyvenantis nostalgiją niekad nematytam Tanžerui, kuriame vis dar gali sutikti Christopherį Marlow (John Hurt), taip ir neatleidusį Shakespeare’ui jo šlovės. Tanžeras iškart sukelia daugybę asociacijų, bet pirmiausia, žinoma, su keista rašytojų pora – Jane ir Paulu Bowlesais, su juos Tanžere lankiusiais Tennessee Williamsu, Williamu S. Burroughsu, Trumanu Capote, Susan Sontag. Panašiai ir Jarmuschas žingsnis po žingsnio iš įvairiausių asociacijų, užuominų, svetimų prisiminimų kuria savo filmą, todėl kiekvienas jame pamatys tai, kas svarbu jam. Tai filmas, persmelktas melancholiškos atmosferos ir sapno poetikos. Todėl visai nesvarbu, ar Jarmuschas sukūrė blogą, ar gerą filmą, ar tik kartoja save. „Išgyvena tik mylintys“ – lyg tiltas į tikrąjį gyvenimą, kuris atsidūrė tarp tų dulkančių knygų ir portretų. Tą, kuris anksčiau ar vėliau atsiranda kartu su knygomis, filmais, muzikos įrašais, paveikslais. Dabar jam lieka vis mažiau vietos greitai nykstančioje dabartyje, kur kuičiasi žmonės, vampyrų niekinamai vadinami „zombiais“. Jų sostinė – Los Andželas.
Tačiau ir tenykščiai zombiai kartais sugeba atsiduoti nostalgijai. Taip atsitiko su J.J. Abramsu, kuris Steveno Spielbergo prodiusuotame filme „Super 8“ (LNK, 28 d. 22 val.) prisiminė savo sinefilišką jaunystę. Filmo herojai – trys draugai iš provincijos miestelio – 1979-ųjų vasarą mėgėjiška kamera „Super 8“ kuria savo filmą apie zombius ir tampa geležinkelio katastrofos liudininkais. Netrukus jie pradeda įtarti, kad tai nebuvo paprasta katastrofa, nes mieste prasideda nepaaiškinami įvykiai. Abramsas akivaizdžiai ilgisi tų laikų, kai būsimieji filmų paaugliams kūrėjai dar tik žengė kine pirmuosius žingsnius. Žmonėms, kuriuos iki šiol jaudina „Ateivis“ („E.T.“) ar „Artimi trečiojo laipsnio susitikimai“, „Super 8“ sužadins gerus jausmus.
Ko gero, daug jų sukels ir Gore’o Verbinskio „Vienišas klajūnas“ (TV3, šįvakar, 23 d. 21.10), į laukinius Vakarus nukelsiantis pasakojimas apie teisybės gynėją ir keršytoją Džoną Ridą (Armie Hammer). Jis buvo priverstas dėvėti kaukę – tokias „tamsią valandą“ nešioja gėrio gynėjai, todėl nesmerkite kaukėtų žmonių. Tai puikus, dinamiškas reginys, kuriame galima rasti ir gilesnių aliuzijų. Režisierius vesterno žanrui būdingą istoriją praturtino keistoku humoru bei kelionėmis į mirusiųjų pasaulį ir atgal. Tai suprantama, nes visą istoriją mažam berniukui pasakoja senas indėnas, tapęs 1933 m. „Wild West Exhibition“ eksponatu. Tačiau prieš tai Tontas (jį vaidinantis Johnny Deppas čia vertas Busterio Keatono ir Haroldo Lloydo tradicijos tęsėjo vardo) buvo Džono draugas.
Jarmuscho ar Deppo gerbėjai „Vienišame klajūne“, be abejo, įžvelgs daug įtartinų panašumų su „Negyvėliu“, kur Deppo herojus atsidūrė mistiško indėno globoje. Tačiau postmodernistai visada skolinasi iš kitų, net ir kurdami lengvas istorijas apie laukinius Vakarus. Verbinskio filme daug įsimintinų personažų, man patiko viešnamio šeimininkė (Helen Bonham Carter) ir jos nuostabi kaulinė koja, bet labiausiai nustebino aštriadantis triušis. Jis – taip pat iš asmeniškų prisiminimų, kurie kartais, matyt, būna visuotiniai, bet vertas atskiro filmo.
Rašytojo, aktoriaus ir režisieriaus Remo Forlani 1974 m. filmas „Žiuljeta ir Žiuljeta“ (TV1, 25 d. 16.05) turėtų sužadinti ne tik prisiminimus apie kadaise neįtikėtinai Sovietų Sąjungoje populiarią prancūzų aktorę Annie Girardot, bet ir sudominti feministes. Filme užfiksuotos (gal net nesąmoningai) feministinio požiūrio užuomazgos Europos komerciniame kine. Filmo herojės – dvi Žiuljetos. Viena dirba madingame žurnale „Penelopė“, kita yra pardavėja, laimėjusi žurnalo konkursą. Viena rašo reportažą apie kitą, bet jų santykiai pasikeičia, kai abi netenka darbo ir nusprendžia leisti žurnalą „Įtūžusios moterys“.
Pardavėją suvaidino Marlene Jobert. Raudonplaukę ir strazdanotą ją nostalgiškai prisimena gausūs sinefilai, tarp kurių, žinoma, esu ir aš. Seniai, 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais, Jobert vadino Jeano-Luco Godard’o, Louis Malle’io, Claude’o Chabrolio, Maurice’o Pialat, Robert’o Enrico, Claude’o Leloucho filmuose. Pagimdžiusi dvynukes, ji tęsė karjerą televizijoje ir tapo populiaria dainininke. Dabar Jobert žinoma ir kaip gražuolės aktorės Evos Green mama.
Jūsų –
Jonas Ūbis
